Šiemet K. Rupkus išleido savo debiutinį albumą „Camera“, kurį dvejus metus savarankiškai kūrė savo namų studijoje Klaipėdoje. Albumą palankiai įvertino mūsų šalies muzikos kritikai, o jo dainos „Don’t Hold Your Horses“, „Perfect Day To Run“ ir „Soldier Never Cries“ skambėjo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių radijo stočių eteryje. Praėjusią savaitę atlikėjas taip pat pristatė ir paties režisuotą savo dainos „Soldier Never Cries“ vaizdo klipą.
K. Rupkus 2016-uosius vadina didžiojo kūrybinio lūžio metais. Menininko teigimu, šiemet jam pagaliau pavyko įveikti įvairius jo kūrybą varžiusius kompleksus, kurių atsikratyti padėjo didelis artimųjų, kolegų muzikantų ir net nepažįstamų žmonių palaikymas.
– Šie metai tau buvo itin produktyvūs. Išleidai albumą, surengei ne vieną dešimtį koncertų, pats sukūrei savo dainai vaizdo klipą. Kokia šio kūrybinio proveržio paslaptis?
– Priežastis tikriausiai yra pakeistas požiūris į tam tikrus dalykus. Šiemet pagaliau pavyko atrasti drąsos žmonėms parodyti daugiau ir įvairesnės savo kūrybos. O po albumo pasirodymo užplūdę įvairių kolegų, artimųjų bei net nepažįstamų žmonių geri atsiliepimai suteikė daugiau pasitikėjimo imtis naujų projektų.
– Prieš interviu minėjai, jog pirmą kartą su savo kūrybos dainomis scenoje pasirodei prieš 13 metų, tačiau tavo debiutinis albumas pasirodė tik šiemet. Kodėl tiek ilgai jo teko laukti?
– Tie 13 metų buvo labai įvairūs. Visų pirma, septyneri iš jų buvo atiduoti roko grupei „Arrogantics“. Šis etapas buvo kertinis mano tolimesnėje muzikinėje karjeroje. Be šios patirties neįsivaizduoju savęs šiandien. Tačiau grupės veikla nutrūko ir teko muzikinę karjerą pradėti nuo startinės pozicijos. Tad 5 metai po grupės iširimo buvo kūrybinių ieškojimų laikotarpis. O paskutinieji – skirti tų ieškojimų išraiškoms.
– Kodėl nutrūko grupės veikla?
– Tai buvo ilgai brandintas sprendimas. Jaučiau, kad pasidarė sunku visiems vieningai judėti į priekį, kad praėjo mūsų grupės produktyviausias laikas. Taip pat supratau, jog man pačiam būtų naudinga išeiti iš tos komforto zonos, kurioje visuomet savo kūrybinius trūkumus galėdavau užmaskuoti puikių muzikantų talentu. Trumpai tariant, turėjau mesti sau naują kūrybinį iššūkį, kuris mane patį priverstų gerokai patobulėti.
– Koks įvykis tau labiausiai įsiminė iš to laikotarpio, kuomet grojai grupėje?
– Tikriausiai 2009-ųjų metų vasara, kai mums teko garbė „apšildyti“ A. Mamontovą jo koncertinio turo po Lietuvą metu. Viename portale buvo paskelbtas konkursas, kuriame dalyvavę jauni atlikėjai galėjo laimėti galimybę savo gimtajame mieste „apšildyti“ Andrių. Vėliau sužinojom, kad „Arrogantics“ buvo suteikta galimybė su A. Mamontovu pagroti net trijuose miestuose. Tai buvo neįkainojama patirtis. Kiek žinau, to turo metu platesnei publikai pirmą kartą viešai pasirodė ir tokie dabar jau Lietuvoje žinomi atlikėjai kaip Bjele, Kazimieras Likša bei „Sweetsalt“.
– Minėjai, jog grupei iširus, pradėjai iš naujo ieškoti savęs? Papasakok, kaip tie ieškojimai vyko?
– Paprasčiausiai stengiausi suvokti, ko tikiuosi iš savo muzikinės veiklos. Pratinausi koncertuoti bei kurti vienas. Ieškojau naujų skambesių, naujų inspiracijų. Net sudalyvavau viename televizijos talentų projekte. Šio sprendimo tikrai nesigailiu, tačiau supratau, kad tokie projektai ne man. Suvokiau, jog savajame muzikiniame kelyje geriau nesitikėti kažko iš kitų, o pačiam kiek įmanoma imti viską į savo rankas. Nes tik tuomet visapusiškai tapsiu atsakingas už savo kūrybos galutinį rezultatą bei nebeturėsiu teisės kažko kaltinti dėl savo nesėkmių.
– Todėl savo debiutinį albumą nusprendei kurti pats vienas?
– Taip. Tai buvo mano asmeninis iššūkis. Dėl to šis procesas truko dvejus metus. Jei būčiau šį darbą patikėjęs profesionaliems prodiuseriams, įrašinėjęs normalioje įrašų studijoje, o įrašų sesijoms pasikvietęs profesionalius muzikantus, manau, jog albumą būčiau įrašęs daug greičiau. Tačiau jo kūrimo procesą stabdė ne tiek daugelio dalykų mokymosi darbai, kiek asmeniniai kompleksai. Kadangi net artimiausiems žmonėms neleidau klausytis dar neišbaigtų įrašų, dažnai pasinerdavau į neaiškius subjektyvios tobulybės ieškojimus, kurie dažnai baigdavosi jau įrašytų kūrinių nereikalingu perdarinėjimu. Tai atėmė labai daug laiko. Tačiau tikiu, jog viso šio proceso metu įgyta patirtis man bus labai naudinga ateityje.
– O kada tobulybės ieškoti nustojai?
– Tikriausiai taip ir nenustojau. Tiesiog pakeičiau požiūrį. Į albumą pradėjau žiūrėti, kaip į priemonę judėti tobulybės link. Juk be konstruktyvios kritikos žmogus tobulėja sunkiai. O norint tos kritikos sulaukti, reikia publikai savo darbą parodyti. Tad šis albumas man tapo lyg atskaitos tašku tolimesniam tobulėjimui.
– Kaip manai, esi perfekcionistas ar tik kritikos bijantis žmogus?
– Mano nuomone, kritikos baimė ir perfekcionizmas yra gan glaudžiai susijusios sąvokos. Tad manau, kad abi šios savybės yra iš dalies tinkamos man. Tačiau tiek su viena, tiek su kita jau išmokau susitvarkyti.
– Kas yra tavo didžiausiai kūrybos kritikas?
– Žmona. (Šypsosi.) Tai yra žmogus, į kurį kreipiuosi pirmiausiai, jei kuo nors rimtai abejoju. Nors ne visuomet paklausau jos patarimų, tačiau jos nuomonė man – tikrai svarbi.
– Tavo albumo aprašyme paminėtos dar dviejų muzikantų pavardės. Koks buvo jų vaidmuo albumo gamybos procese?
– Mušamųjų instrumentų partijas albumo kūriniams įrašė grupės „Esatis“ narys Viktoras Rubežas, o trimito melodiją įgrojo Vilius Tamošaitis, muzikos gerbėjams geriau žinomas „GeraiGerai“ pseudonimu. Tai buvo tie žmonės, kurie man padėjo su įrašais tų instrumentų, kuriais groti aš nemoku. Kitaip tariant, šie vyrukai mano albumo gamybos laiką sutrumpino dar dvejais metais. (Šypsosi.)
– Neseniai pasirodė ir vaizdo klipas tavo dainai „Soldier Never Cries“. Jį taip pat režisavai pats. Ar tai nuo albumo prasidėjusios „pasidaryk pats“ idėjos tęsinys?
– Tikrai taip. Aš nuo ankstyvos paauglystės turėjau nemažą trauką vizualiniam menui. Tad tai buvo puiki proga realizuoti seną svajonę bei pratęsti albumu prasidėjusią „pasidaryk pats“ tradiciją. Tad su vaikystės draugo Mariaus Špakausko, Klaipėdos jaunimo teatro aktoriaus Gyčio Šimelionio bei dar keleto gerų bičiulių pagalba leidomės į šią avantiūrą. Manau, kaip pirmam kartui, rezultatas išėjo tikrai neblogas.
– Kokią idėją norėjai perteikti šiuo vaizdo klipu?
– Pati daina yra tarsi kario dienoraštis, kuriame jis aprašo kiekvieną savo dieną mūšiuose. O vaizdo klipas tarsi pasakoja apie naują to dienoraščio lapą karui jau pasibaigus. Apie laikotarpį, kuomet išėjus į atsargą kariui reikia vėl sugrįžti į normalią socialinę aplinką, į šalį nustumiant psichologiškai sunkius prisiminimus. Juk kare nugalėtojų nebūna. Yra tik skirtumas, kas išgyvena, o kam tenka gyventi su prisiminimais būnant fiziškai ar psichologiškai suluošintu.
– Tikriausiai mažai kas žino, tačiau tavo kūrinys „I Will Stop The Time“ skamba ir vienoje tarptautinio prekės ženklo TV reklamoje, kuri transliuojama Lietuvoje ir užsienio šalyse. Tačiau šio kūrinio tu neįtraukei į savo albumą ir net nesi kokybiškai įrašęs. Kodėl nesinaudoji šio kūrinio žinomumu?
– Dėl to, kad jis neatspindi dabartinės mano kūrybos krypties. Šis kūrinys buvo kurtas specialiai reklamai ir pirminė jo versija buvo vos 30-ies sekundžių ilgio. Vėliau su manimi susisiekė vienos Latvijos muzikos leidybos kompanijos atstovai bei įkalbėjo sukurti visą dainą. Dainą sukūriau, įrašiau jos akustinę versiją, žmonėms ji lyg ir patiko, tačiau aš rezultatu nebuvau patenkintas. Todėl dainos ir nebetobulinau bei neįtraukiau į albumą. Suprantu, jog daug kam toks sprendimas atrodo neracionalus, tačiau aš nenorėjau ant šios dainos statyti savo muzikinės karjeros. Tai prieštarautų tam tikriems mano kūrybiniams principams.
– Esi principingas žmogus?
– Taip. Ypač tai pasireiškia muzikinėje veikloje. Asmeniniai principai ne kartą yra pakišę koją didesniam mano populiarumui, tačiau jie ne kartą yra ir išgelbėję mano kūrybą. O jos kokybė man yra daug svarbiau nei populiarumas.
– O koks tu esi kūrėjas? Ar šiandien jau galėtum apibūdinti, kokiai auditorijai skirta tavo muzika.
– Save galėčiau pavadinti filosofišku melancholiku, kuriančiu muzika jautriems žmonėms, tačiau kartais „pratrūkstančiu“ ir sukuriančiu kažką aštresnio ir maištingesnėms sieloms.
– Didžioji tavo kūrybos dalis yra anglų kalba. Kodėl?
– Priežastis paprasta – noriu, kad mano dainas suprastų ir žmonės kitose pasaulio šalyse. Tad natūralu, jog anglų kalba šiam tikslui pasiekti yra parankesnė.
– O koks tavo požiūris į lietuviškus tekstus? Apskritai, ką manai apie lietuvišką muziką?
– Į gimtąją kalbą tikrai nespjaunu. Turiu nemažai lietuviškų dainų, kai kurias dažnai atliekų ir koncertuose. Tik joms dar reikia brandesnės ir įdomesnės muzikinės išraiškos. Todėl ir neskubu jų įrašinėti. Tačiau kažkada tikrai įrašysiu. O mūsų šalies muzikos scena, manau, šiuo metus išgyvena pačias geriausias savo dienas. Dar niekada mūsų šalyje nebuvo tiek įvairios, profesionaliai sukurtos bei įrašytos muzikos. Manau, kad situacija su laiku tik dar labiau gerės.
– Paminėjai dar vieną žinomą vardą lietuviškos muzikos padangėje, prie kurio kūrybos įamžinimo tau taip pat teko prisidėti. Ne paslaptis, jog tavo balsą galima išgirsti ir naujausiame elektroninės muzikos kūrėjo „GeraiGerai“ albume. Kaip susikirto jūsų keliai?
– V. Tamošaitis man parašė žinutę socialiniame tinkle. Pasirodo, kažkur jis išgirdo kelis senus mano įrašus ir jam patiko mano balso tembras. Pasiūlė pamėginti įdainuoti keletą jo kūrinių. Rezultatas tiko abiems, todėl nusprendėme pratęsti savo bendradarbiavimą. Taip dienos šviesą išvydo dainos „Without Them“ ir „Black Turtle“. Smagu, jog Vilius pakvietė mane ir į savo albumo pristatymo turą po Lietuvą. Tikriausiai pirmą kartą scenoje man tiek dažnai teko būti be jokio instrumento rankose. Tai man vėl buvo nauja, bet labai naudinga patirtis.
– Pabaigai klausimas, kurio dažniausiai labai nemėgsta atlikėjai, bet jis labai įdomus jų gerbėjams: kokie tavo ateities planai?
– Šis klausimas man tikrai dar nėra pabodęs. (Šypsosi.) Planų tikrai nemažai, tačiau artimiausi – užbaigti savo debiutinio albumo pristatymo ciklą. Ketinu nufilmuoti dar vienai savo dainai vaizdo klipą bei akustinių pasirodymų seriją. O toliau – naujas etapas ir naujo albumo kūrimo pradžia.
– Ar antrąjį albumą vėl kursi pats vienas?
– Šiandien manau, kad taip... Bet kaip bus, parodys laikas. Viliuosi, jog šio albumo nereiks laukti dar trylika metų. (Šypsosi).