Siemens arenoje gausiai susirinkusi publika kaimynų kūrinį įvertino ovacijomis. Tad kaipgi čia? Gal lietuviai aklai pasidavė meno „minkštajai galiai“, neišgirdę plačiai nuskambėjusio kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson perspėjimo apie galimą provokaciją ir menamą bandymą nusavinti Lietuvos istoriją? O gal tiesiog dar kartą paaiškėjo – mūsų žmonės savo valstybės istoriją išmano pakankamai gerai, kad sugebėtų patys įvertinti jos interpretacijas?
Visų pirma, ministrei, kaip ir daugeliui kitų, derėtų įsisąmoninti, kad ne visi baltarusiai yra užkietėję antilitvinistai, tik ir galvojantys, kaip iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos ištrinti lietuvius, ypač žemaičius. Šalia šios rėksmingos, tačiau negausios mažumos, kuriai iš tikrųjų rūpi ne istorinė tiesa, o politinės intrigos, yra daug tokių, kuriems LDK istorija įdomi tiesiog dėl bendražmogiškų dramų. Baleto „Vytautas“ kūrėjai paliudijo tai savo kūriniu.
Pats baletas neabejotinai yra svarus, reikšmingas indėlis į meninių Vytauto Didžiojo istorijos interpretacijų aruodą, todėl verta jį panagrinėti išsamiau.
Menininkai, imdamiesi istorinės temos, visada susiduria su problema, kaip atskleisti istorinę tiesą neišvengiamai ribotomis meninėmis priemonėmis, ypač pasirinkus siužetą, susijusį su Vytautu Didžiuoju.
Sudėtingas jo gyvenimas ir įvykių gausa yra sunkiai įveikiamas iššūkis net romanistams. Baleto meninės išraiškos priemonės dar labiau apribotos. Kai dramą reikia atskleisti vien muzika ir judesiais, ji turi būti maksimaliai išgryninta, o tai nelengva, nes įvairūs supaprastinimai didina istorinės tiesos iškraipymo riziką, prarandant istoriškumą apskritai.
Kaip baleto „Vytautas“ kūrėjams pavyko susidoroti su šiuo grandioziniu uždaviniu ir kuo jų patirtis galėtų būti naudinga kitiems?
Baleto kulminacija – Onos Vytautienės surengtas Vytauto pabėgimas iš Jogailos nelaisvės. Toks meninis sprendimas ne tik užtikrino santykinį baleto istoriškumą, bet ir leido šiaip jau perdėtai vyrišką Vytauto ir Jogailos santykių dramą praturtinti ryškiu ir įtaigiu Onos Vytautienės paveikslu.
Onos vaidmuo Vytauto gyvenime akcentuojamas retai, regis, tik poetas Liudvikas Rėza primygtinai reikalavo atiduoti jai didžiojo kunigaikščio gelbėtojos laurus.
Kiti kūrėjai, tarp jų ir mūsų klasikas Maironis, sutelkdavo dėmesį į kunigaikštienės tarnaitę, paskolinusią Vytautui savo drabužius, kad šis galėtų išsmukti iš kambarių, kuriuose buvo kalinamas.
Tapusi pagrindine dramos heroje, ji užgoždavo ne tik Oną, bet ir patį kunigaikštį. Atsirasdavo iš esmės nereikalinga siužetinė linija, nes istoriškumo ji nepridėdavo – juk iš tikrųjų Onai talkino dvi tarnaitės, ir ne jos organizavo Vytauto pabėgimą, o kunigaikštienė, kaip įrodė istorikas Ignas Jonynas. Taigi baleto kūrėjus reikėtų pagirti, kad nepasidavė „tarnaitės sindromui“. Aleksejus Dudarevas ankstesnėje savo dramoje „Kunigaikštis Vytautas“ šią klaidą padarė, bet librete ją ištaisė.
Kulminacija tapęs Onos Vytautienės vaidmuo nulėmė ir libreto struktūrą, ypač pirmojo veiksmo turinį, nes siužeto užuomazga neišvengiamai turėjo tapti Vytauto pažintis su būsimąja savo gelbėtoja.
Istorinių duomenų, kokiomis aplinkybėmis jiedu susipažino, nėra išlikę, todėl čia buvo galima duoti valią fantazijai, rinktis tai, kas geriausiai tiko scenai.
Herojai susitinka Rasų šventėje, nes pagoniškos apeigos puikiai tinka choreografijai. Vis dėlto mums svarbu ir tai, kad Ona pavaizduota kaip pagonė. Istoriografijoje iki šiol verda ginčai dėl jos kilmės. XVI a. Lietuvos metraščių plačiajame sąvade Ona vadinama Smolensko kunigaikštyte.
Jonynas iškėlė ir argumentavo lietuviškos jos kilmės versiją, lenkų istorikas Janas Tęgowskis rado kontrargumentų, kuriems prieštarauja šių eilučių autorė ir t. t.
Esant tokiai situacijai, niekas negalėtų šio baleto kūrėjų apkaltinti istorijos klastojimu, jeigu Oną jie būtų pavaizdavę kaip rusėnę stačiatikę. Kadangi tai nebuvo padaryta, belieka konstatuoti, kad „minkštoji meno galia“ šiuo atveju pasitelkta lietuvių istoriografijos teorijai propaguoti.
Onos pažintis su Vytautu ir Jogaila, kurie, kaip dera draugams, šventėje pasirodo kartu, bematant paverčiama meilės trikampiu.
Skaitant libretą, šis sprendimas atrodo banalokas, bet scenoje jis įgyja daugiau prasmių negu tikėtasi. Siekti Onos pakursto Jogailą Juodasis žmogus – personažas, įkūnijantis tamsiuosius gaivalus. Jogaila pasiduoda jo gundymams, o sutrikęs Vytautas pasitraukia į šalį, nenorėdamas trukdyti pusbroliui.
Jis užstoja Oną tik tada, kai Jogailos asistavimas virsta šiurkščiu priekabiavimu. Taigi pasitelkdami meilės trikampį, baleto kūrėjai atskleidė Vytauto ir Jogailos santykių pobūdį – istorinis Jogaila jaunystėje iš tikrųjų buvo linkęs piktnaudžiauti savuoju teisėto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldėtojo ir valdovo statusu, o Vytautas iš tikrųjų stengėsi palaikyti pusbrolį tol, kol šis neperžengė visų ribų.
Kai kas galėtų sakyti, kad balete Vytautas vaizduojamas kaip garbingas kvailys, bet, regis, būtent toks vaizdavimas ir yra istoriškai teisingiausias – teiginiai, kad Vytautas nuo pat lopšio buvęs politinis genijus, ne tik nesiderina su faktais, bet ir užkerta kelią bręsti jam kaip dramatiškam personažui.
Išryškindami Vytauto garbingumą, baleto kūrėjai iškelia universalų ir bendražmogišką klausimą, kokia to garbingumo kaina, – viena vertus, Vytautas, elgdamasis garbingai, pelno Onos meilę, antra vertus, virsta pavyduliaujančio Jogailos taikiniu.
Pusbrolių konfliktas perkuriamas drastiškai: vos tik Vytautas atveža nuotaką į tėvų namus, Juodasis žmogus pristato jam kvietimą į Jogailos vestuves su Lenkijos karaliene Jadvyga. Vytautas išviliojamas iš namų, kad Jogaila galėtų užpulti jo šeimą – Kęstutis žūsta, gelbėdamas marčią.
Kai vėluodamas į savo vestuves atvyksta Jogaila ir nuotakai Jadvygai įteikia valdžios simbolį – grandinę, nuplėštą nuo Kęstučio, Vytautas ją, be abejo, atpažįsta... Skaitant libretą, tokia baleto kūrėjų savivalė sukėlė rimtų abejonių, tačiau spektaklis, tenka pripažinti, net radikaliai pakeistomis aplinkybėmis, išlaiko emocinę dramos autentiką.
Jogaila iš tikrųjų suėmė Vytautą, griebdamasis klastos, o Vytautas dėl tokios išdavystės ir žiauraus tėvo nužudymo iš tikrųjų patyrė šoką, – balete tai puikiai atskleista.
Abejonių kelia nebent Jadvygos interpretacija – nuo Kęstučio nuplėštą grandinę ji priima su šaltu pasitenkinimu, Vytautas suimamas jos akyse.
Istorinė Jadvyga iš tiesų nesutarė su Vytautu, protegavo Jogailos brolį Skirgailą, ne be pagrindo laikytą vienu iš pagrindinių Kęstučio nužudymo organizatorių. Vis dėlto su Vytauto suėmimu 1382 m. ji nebuvo susijusi, nors antrasis konflikto etapas 1389 m. įsisiūbavo, jai tylomis pritariant. Taigi baleto kūrėjų pasirinktas Jadvygos vaizdavimas irgi nėra nemotyvuotas.
Po dramatiškos suėmimo scenos grįžtama prie asmeninės Vytauto tragedijos. Muzika ir choreografija puikiai perteikia jo širdgėlą ir bejėgiškumą. Net kai kalėjime pasirodo Ona, siūlanti jam savo apsiaustą, Vytautas ne iš karto sutinka bėgti.
Tokio kenčiančio kunigaikščio dar neteko matyti nei scenoje, nei romanų puslapiuose, ir tai stipriausias spektaklio momentas, nes baleto kūrėjai leidžia, kad Vytautas, prieš tapdamas Didžiuoju, pabūtų paprastu žmogumi. Nuostabiai atskleidžiamas ir Onos vaidmuo – ji gelbsti vyrą ne tik fiziškai, bet prikelia jį ir dvasiškai, ne be reikalo pats Vytautas, pasak šaltinių, juokaudavęs, kad moterys jam dukart gyvenimą padovanojusios. Balete Vytautas irgi priima šią dovaną, taigi susidoroti su pusbroliu atėjęs Jogaila vietoj jo randa Oną.
Toliau veiksmas rutuliojasi kaip Rėzos baladėje – Jogailai dar nespėjus susivokti, Vytautas pasirodo su kariais ir išvaiko visus pusbrolio bendrus, tarp kurių ir Juodasis žmogus. Kliūva ir Jogailai – į kovos sūkurį įsiveržusi Jadvyga nuplėšia karūną vyrui nuo galvos ir deda Vytautui po kojomis – aliuzija ne tik į 1392 m. Astravo sutartį, pagal kurią Jogaila ir Jadvyga pripažino Vytautą Lietuvos valdovu, bet ir į daug vėlesnį įvykį, kai bylos dėl Lietuvos karūnos įkarštyje Vytautui buvo pasiūlyta Lenkijos karūna. Tada kunigaikštis jos atsisakė. Atsisako ir balete – Vytauto pergalę prieš Jogailą temdo tėvo laidotuvių laužo dūmai. Vis dėlto namo Vytautas grįžta kartu su Ona ir finalinėje baleto scenoje prisikėlusios Lietuvos fone triumfuoja būtent ji – vėl kaip Rėzos baladėje.
Taigi baltarusių baletas „Vytautas“, gal net patiems kūrėjams to nesuvokiant, puikiai atliepia tam tikrą literatūrinę ir net istoriografinę Vytauto dramos vaizdavimo tradiciją, o kartu pateikia naują, meniniu požiūriu netikėtai produktyvią jos interpretaciją. Jis tikrai gali reprezentuoti mūsų viduramžių istoriją lygia greta su Vytauto Klovos „Pilėnais“.
Šio baleto libretas bent iš dalies galėtų būti pavyzdys ar bent orientyras kitiems scenos kūriniams apie Vytautą (dėl jų trūkumo nuolatos aimanuojama, ypač po baltarusių baleto pristatymo Lietuvoje). Žinoma, librete yra tobulintinų dalykų, kuriuos irgi derėtų paminėti. Visų pirma, trūko kryžiuočių – trumpai šmėstelėję per Jadvygos ir Jogailos vestuvių puotą, jie niekuo neprisidėjo prie siužeto plėtotės.
Dėl to baletas nukentėjo tiek istoriniu, tiek draminiu požiūriu, nes Vokiečių ordinas buvo pagrindinis Jogailos konflikto su Vytautu ir Kęstučiu kurstytojas, o asmeninė drama, besirutuliojanti egzistencinio tautų ir valstybių konflikto kontekste ir daranti jam tiesioginį poveikį, įgytų didesnį emocinį svorį.
Antrasis trūkumas, glaudžiai susijęs su pirmuoju, – Jogailos paveikslas pernelyg negatyvus ir vienmatis. Istorinį Jogailą labiau atitinka atgailaujančio nusidėjėlio vaizdinys, puikiai atskleistas Balio Sruogos „Milžino paunksmėje“.
Jaunystėje Jogaila išties padarė daug nusikalstamų klaidų, dėl kurių vėliau gailėjosi, tačiau kova ir pergalė prieš Vokiečių ordiną leido jam reabilituotis. Savo ruožtu Vytautui kova ir pergalė prieš Vokiečių ordiną pelnė Didžiojo vardą. Abiem atvejais reikia turėti omenyje, kad vyko ne tik tiesioginė ginkluota, bet ir dvasinė kova.
Vokiečių ordinas dėjo dideles pastangas, kad sukiršintų pusbrolius, todėl jų susitaikymas tapo savotišku moraliniu Žalgiriu ir tikrojo Žalgirio prielaida. Apmaudu, kad baleto „Vytautas“ kūrėjai nerado būdo, kaip tą perteikti, nors, regis, užtektų vos keleto choreografinių pataisymų – pirmajame veiksme kryžiuočiai galėtų tiesiog užpulti Rasas švenčiančius lietuvius, Vytautas su Jogaila gautų progą juos įveikti, pasirodydami prieš Oną.
Juodasis žmogus vėliau galėtų būti pristatytas tiesiog kaip kryžiuočių „agentas“. Vytauto ir Jogailos susitaikymas galėtų būti ryškesnis ir labiau akcentuotas. Jeigu baletas sulauktų antro pastatymo, gal būtų įmanoma visa tai patobulinti?
O jeigu ne, tai Lietuvos kūrėjai vis tiek turi puikią progą pasimokyti iš kaimynų klaidų ir padaryti geriau.
Aišku, nebūtinai turėtų būti baletas ir nebūtinai apie Vytautą, vis dėlto viduramžių Lietuvos istoriją reprezentuojančių kūrinių sąrašą jau būtų laikas papildyti. Negalima sakyti, kad pas mus visai nieko nedaroma, kad istorija mūsų menininkų apskritai nedomina, – štai apie tragišką Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilę turime ir dramos spektaklį, ir miuziklą, ir baletą, ir operą, ir net keletą dramų bei romanų. Kino kūrėjai šiandien susitelkę į XX a. – „Pelėdų kalnas“, „Pelenai sniege“. Vis dėlto kai baltarusiai rodo baletą apie Vytautą, o latviai – filmą apie Nameisį, kuris yra net labiau mūsų negu jų istorinis herojus, kyla minčių dėl tam tikros pusiausvyros.
Esama gerų sumanymų. Sklando gandai, kad Donatas Ulvydas ketina ekranizuoti populiariąją Petro Tarasenkos apysaką „Pabėgimas“ – iš tikrųjų siužetas apie Kęstučio išlaisvinimą iš Marienburgo tiesiog tobulai tinka istoriniam nuotykiniam riboto biudžeto filmui. Šarūnas Bartas galėtų atgaivinti sudėtingesnį ir brangesnį, tačiau dramatizmo požiūriu daug žadantį „Margirio“ projektą. Aišku, filmai viduramžių temomis kainuoja brangiai, bet jeigu Latvijai pavyko rasti du su puse milijono eurų „Nameisio žiedui“, gal panašią sumą būtų įmanoma rasti ir Lietuvoje?
Be abejo, reikėtų galvoti ir apie sceninius projektus – artėja Vilniaus pirmojo paminėjimo 700 metų jubiliejus, kodėl gi nesukūrus operos arba miuziklo, kuriame nuaidėtų geležinio vilko staugimas? Tuomet nereikėtų nei kompleksuoti prieš kaimynus, nei jaudintis, kad kažkas menamai arba iš tikrųjų mėgina savintis mūsų istoriją. Švenčiame valstybės atkūrimo šimtmetį, o 1918-aisiais Lietuva kėlėsi, semdamasi stiprybės būtent iš savo viduramžių, antai signataras Petras Klimas sakė, kad jo gyvenimo kelią lėmė Vytauto Didžiojo portretas, pamatytas vaikystėje. Tad nepalikime geriausių savo istorijos siužetų dulkėti vien mokslinės literatūros lentynose.