Ruošėsi įgyvendinti savo lėšomis
„Mums garsusis aktorius – ne tik žvaigždė. Jis buvo puikus kaimynas. Su juo stumdėme šiukšlių konteinerį ir ginčijomės dėl namo renovacijos. Po laidotuvių visu daugiabučiu sutarėme: pagerbsime jį ant namo sienos. Šeima atrinko portretą, Rimantą Dichavičių paprašėme parengti eskizą, geri skulptoriai pasisiūlė daryti pačią atminimo lentą. Ir pinigai turėjo būti mūsų – kaimynų“, – pasakojo V. Kavaliauskas.
Namo bendruomenės prašymą, anot V. Kavaliausko, savivaldybės komisija svarstė rugpjūčio 31 d., tačiau atsakymas buvo gautas tik po mėnesio:
„Ponas G. Jaunius pagerbti 40 metų mūsų name gyvenusį dukart Lietuvos ordininką R. Adomaitį NELEIDO. Parašė, kad kol nepraeis 10 metų nuo mirties, net nesvarstys. Mes neprašėme nieko neleistino. Tik kad leistų pagerbti, kaip pagerbti ant savo namų Kazimieras Vasiliauskas, Romualdas Ozolas, Donatas Banionis. Tiesa, jiems leidimus davė ne p. G. Jaunius, tai ir 10 metų laukti nereikėjo. Gaila, to pono nepažįstu, tai nežinau ir logikos. Bet, matyt, labai išsilavinęs. Ir, kaip atrodo, labai svarbus – nes „gali neleisti“.
Grįsdamas Vilniaus istorinės atminties komisijos sprendimą G. Jaunius tikino, kad komisiją sudaro platų kompetencijų ratą atstovaujantys asmenys: architektai, istorikai, menotyrininkai, kitų sričių mokslininkai, savivaldybės administracijos darbuotojai bei Vilniaus Tarybos nariai.
„Šioje kadencijoje nuosekliai laikomasi paveldėto iš ankstesnių kadencijų principo išlaikyti 10 metų perspektyvą, iki įamžinant bet kurį iškilų asmenį. Tiesa, vieną kartą mano pirmininkavimo kadencijos metu, komisija išimtį padarė R. Ozolo atminimo lentos klausimu. Anuomet, diskusijų komisijoje metu, susiformavo sprendimas taikyti išimtį. Tačiau bendrai – komisijoje nuo seno egzistuoja principas gatvių pavadinimus, atminimo lentas ar paminklus Vilniuje tvirtinti išlaukus dešimties metų po asmens mirties laikotarpio. Šio principo laikomės manydami, kad istorinė perspektyva skubos nereikalauja“, – aiškino komisijos pirmininkas.
Klausimo iš esmės nesvarstė
Anot G. Jauniaus, yra „gerokai platesnis horizontas iškilių asmenų pagerbimui“, anot jo, pagarbą ir atmintį talpina ne vien daiktiniai simboliai, bet taip pat ir reiškiniai bei veiksmai, kuriems joks metų cenzas nėra taikomas.
„Vilniaus Istorinės atminties komisija svarstydama pareiškėjų prašymą dėl šviesaus atminimo aktoriaus R. Adomaičio atminimo lentos, klausimo nusprendė iš esmės nesvarstyti būtent dėl to, kad dar nesukakę dešimt metų po asmens mirties. Kita vertus, Vilniaus istorinės atminties komisija yra patvirtinusi vieningą atminimo lentos tipą, kuriuo jau keletą metų pagerbiami iškilūs Vilniaus istorijai reikšmingi asmenys. Tad neskubėčiau sakyti, kad būtų šiuo atveju pritarta netipinei atminimo lentai, net ir be klausimo dėl 10 metų istorinės perspektyvos. Drauge su Vyriausiojo architekto komanda, siekiame vieningos estetikos mieste“, – akcentavo G. Jaunius.
Jis pridūrė asmeniškai suprantąs, kad „nuosekliai laikydamiesi tam tikrų principų, nuvilia kai kurių asmenų saviraiškos lūkesčius“: „Vis dėlto tikiu, kad taip Vilniaus Istorinės atminties komisija pasitarnauja bendram visuomeniniam gėriui, užtikrindama aukštesnę miesto estetiką ir išlaikydama solidų tempą istorinių atminčių žingsniuose.“