Per tą laiką menininko darbai su jam atstovaujančia „The Rooster Gallery” keliavo po meno muges visame plačiame pasaulyje, o pats Andrius atidarė parodas Berlyne, Pekine, Miunchene, bet vis vienaip ar kitaip susitikdavo (ir dar susitiks!) su savo tapytu „Samsonu ir Dalila“. O dabartinė paveikslo savininkė – kolekcininkė iš Vokietijos net žada atvykti pamatyti Dalios Ibelhauptaitės režisuotos operos Vilniaus koncertų salėje „Compensa“ gegužės 2-4 dienomis, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Andriau, priminkite, toks užsakymas sukurti įvaizdį operai Jums buvo pirmas?
Pirmas ir vienintelis. Šis paveikslas atsirado iš bičiulystės, iš bendravimo. Pati tema – vyro ir moters santykis, visada buvo svarbi ir mano akyse nuolat keitėsi. „Samsono ir Dalilos“ siužetas – biblijinis, tema – bendražmogiška, aktuali visada.
D. Ibelhauptaitė su komanda pasistengė, kad paveikslas „Samsonas ir Dalila“ būtų matomas ir svarbus – juk tada buvo jų statomos operos įvaizdis. Praėjusį sausį aš jį rodžiau parodoje Berlyne, „Magic Beans“ galerijoje, ir kolekcininkė, gyvenanti Bamberge, darbą nusipirko. Pirkdama paveikslą Bavarijos mėsos fabrikų magnatė Alexandra Bohnlein, aišku, nieko nežinojo apie operą, kurios pastatymo proga jis tapytas. Ją užbūrė pats vaizdas, galbūt – tematika, nes ta Bavarijos dalis, kurioje ji gyvena, gana religinga. Paskui papasakojau paveikslo atsiradimo istoriją. Ji susidomėjo ir galbūt atvyks pažiūrėti operos „Samsonas ir Dalila“ į Vilnių. Būtų labai įdomu.
Taip jau išėjo, kad mažiau nei po pusmečio gana ilgam ir aš nuvykau ten, kur nukeliavo mano „Samsonas ir Dalila“ – į Bambergą...
Kodėl būtent ten?
Su kitais lietuvių menininkais – nuostabia kompanija – patekau į Bavarijos kultūros ministerijos organizuotą projektą. Jie kasmet kviečiasi vokiečių ir dar vienos pasirinktos šalies menininkus – muzikos, literatūros, vizualaus meno kūrėjus – ir sudaro jiems sąlygas dirbti. Man buvo garbė ten atsidurti.
Bambergas – vienas iš tų retų Vokietijos miestų, per karą beveik nepaliestas bombardavimų, jame išlikę pastatų iš įvairiausių epochų. Viduramžiai, Barokas, Gotika – tiesiog gera vaikščioti tais akmeniniais grindiniais ir jausti laiko tėkmę. „Villa Concordia“, kurioje gyvenome – šalia parko. Atsikeli – visai šalia upė teka. Atskirame pastate turėjome savo dirbtuves.
Laikas Bamberge buvo darbingas – per pusmetį sukūriau keliolika darbų. Man tai yra daug. Kartas nuo karto trumpam grįždavome į Lietuvą ar į kitą šalį – iš ten daug paprasčiau keliauti. Būdavo, iš vakaro nusiperki traukinio bilietą ir kitą dieną po kelių valandų jau, pavyzdžiui, Miunchene, kur daug labai gerų parodų, muziejų. Esu labai patenkintas, kad iš naujo užmezgiau santykiu su Miuncheno galerija „Galerie Andreas Binder“, kurioje prieš dešimtmetį buvo surengta mano darbų paroda. Šįsyk pasinaudojome proga – ir aš buvau netoliese, ir jiems patiko tai, ką Bamberge sukūriau, tad atidarėme parodą, kurią vokiškai pavadinau „Strich Welt“. Dauguma Bamberge tapytų darbų Miunchene tebekabo – dar tik trečia parodos savaitė. Į Vilnių parsigabenau tik vieną paveikslą – „Madoną su kūdikiu“, jis dabar mano studijoje. Dar keli darbai su „The Rooster Gallery“ buvo išvažiavę į Dubajaus meno mugę. Kai kurie keliauja atgal.
Kokia proga vėl išvydote savo „Samsoną ir Dalilą“?
Man bedirbant Bamberge, kolekcininkė Alexandra Bohnlein šventė savo gimtadienį, pakvietė į jį. Ėjome žiūrėti paveikslo, kur ir kaip jis kabo. O kabo labai gražiai didžiuliame name, kur sukaupta daug puikių meno kūrinių.
Dar iki Bambergo spėjote surengti personalinę parodą „Trys potėpiai“ Pekine.
Pekine teko apsilankyti pernai rudenį. Galerijoje „Xin Dong Cheng Space for Contemporary Art” rodžiau penkiolika ar šešiolika didelių – maždaug mano ūgio, apie metro aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt centimetrų aukščio – kūrinių. Ėmiau tiek, kad padoriai išsieksponuotų, nebandytų perrėkti vienas kito.
Lietuvos kultūros atašė Agnė Biliūnaitė paaiškino, kad esu pirmasis lietuvis, ten surengęs solo parodą. Skamba įspūdingai! Yra lietuvių, dalyvavusių grupinėse parodose, bet tokios, kurioje pristatomas vienas autorius, dar nebuvo. Pristačiau ten tris kūrybos periodus, kaip judėjo mano potėpis per dešimt metų. Į parodos atidarymą atvyko daug ambasadorių – Latvijos, Rumunijos, Bulgarijos ir, žinoma, Lietuvos. Žinote, kai esi svečias, ne šiaip turistas, visi nori susipažinti, kviečia į svečius. Taip buvome atsidūrę svečiuose pas galerijos šeimininką Xin Dong Cheng, kuris yra gavęs išsilavinimą Europoje, nemažai gyvenęs Prancūzijoje, tad Vakarietiška kultūra, tradicija jam priimtina, jis puikiai šneka angliškai ir prancūziškai, turi daug prancūzų draugų. Jis – vienas menų rajono Pekine 798 Art Zone įkūrėjų. Ten rasi visko – nuo pasaulinių galerijų filialų, šiuolaikinio meno muziejų iki dizaino salonų, dailininkų dirbtuvėlių. Jei nori pagauti gaivų gūsį, reikia eiti tenai, nes už tvoros – gatvėje kepamas maistas, prekyba įvairiomis nesąmonėmis.
Teko susipažinti su Pekino universiteto dėstytoju, didžiuliu protu, kuris man susakė daug vertingos medžiagos, kaip kinai viską mato, – vos spėjau užsirašinėti.
Kinai labai smalsūs. Su dviem žurnalistais prieš parodos atidarymą kalbėjomės gal pusantros valandos – net pavargau šnekėti. Kadangi pristačiau kelis pastarojo laikotarpio paveikslus, kurie turi tam tikras nuorodas į biblijines scenas, religines potemes, jie manęs paklausė, ar žinau, jog Kinija yra netikinti šalis. Pats sau pagalvojau: kitokia jūsų religija – tikite pinigais. Garsiai, aišku, to nepasakiau. Grįžęs juokdamasis pasakojau bičiuliui kunigui, jog vienu metu buvo apėmęs jausmas, kad į Kiniją vykau evangelizuoti žmonių tais keliais paveikslais.
Prieš kelionę mums sakė, kad Kinijoje pigu maistas ir taksi. Jais teko pavažinėti. Dažnai vairuotojai mėgdavo pašnekinti, naudodami savas vertimų programėles – juk ten nėra „google“! Vienas, su kuriuo ilgam strigome spūstyje, žinojo Kinijoje dirbusį trenerį Joną Kazlauską, domėjosi krepšiniu. Dar žinojo, kad turime moterį prezidentę. Iškart klausė, ar ji graži.
Kinai domisi menu?
Tie, kuriuos sutikau, labai domėjosi.
O ar pirko jūsų darbus?
Buvau girdėjęs visokių istorijų ir tikėjausi, kad kažką įsigis. Norinčių buvo, bet per parodos laiką nesiryžo. Nežinau, kas tai lėmė. Bet, kuomet buvau susitikęs su galerininkais Vokietijoje, turėjusiais verslo reikalų Kinijoje, išgirdau įvairių pastebėjimų. Jų verslai toje šalyje žlugo dėl visokiausių priežasčių – valstybinio finansų tekėjimo į užsienį reguliavimo ar net tuo metu paplitusių ligų. Manęs jie klausė, ar aš pardaviau tenai paveikslų. Sakiau: „Ne, deja, ne.“ „Bet girdėjau, kad tenai iš trečio karto gali pavykti, man taip sakė kinai“, – paaiškino vienas. Kiti juokėsi, kad ne iš trečio, o – šešto karto.
Kinai, pasakojo man, viską daro labai atsargiai, iš lėto, sveria, svarsto. Nors kartą meno mugėje Paryžiuje mačiau, kaip kinai pirko vieną kūrinį. Kol lipau laiptais į antrą aukštą, jie kalbėjosi su galerininku, o kai leidausi žemyn, to paveikslo vietoje jau kabėjo kitas. Viskas – staiga.
Nesu toks žinomas, kad mano darbus pirktų greitai. Juolab – Kinijoje. Tad, ko gero, išties dar teks vykti į Kiniją. Gal ir penkis kartus (juokiasi). O jei rimtai, norėčiau vėl nukeliauti į tą mane sužavėjusią šalį su savo kūriniais.
Vokiečiai turbūt dailę įsigyja paprasčiau?
Jų visokių yra. Bet bent jau man ten visai gerai sekasi. Vokiečių tapyba ir dailė apskritai man yra įdomi. Net ir parodos pavadinimą rašiau vokišką, kad kiltų asociacijų su jų menu. Anksčiau ir paveikslų pavadinimas esu vokiškai rašęs, kad atsirastų tam tikras dialogas su jų daile, nuorodos į tam tikrus jų dailininkus.
Esate laikomas vienu geidžiamiausių, populiariausių lietuvių autorių. Kas turi atsitikti, įvykti, kad menininką pastebėtų?
Turi būti įdirbis, laikas, pajėgumas, patirtis, įtaigumas, pokalbyje su žiūrovu tam tikrų dalykų užčiuopimas – reikia rasti, kas žiūrovą sujaudintų. Kai tai užčiuopi, vis daugiau žmonių nori tavo meną skaityti.
O tas žodis „geidžiamiausias“ čia gal ne visai tinka? Man jis siejasi su populiarumu, o juk dailė nėra estrada, popkultūra. Geriau to vengti ir likti labiau išskirtiniu, sunkiai prieinamu... Bent jau mano tikslas nėra tapti populiariu. Manau, jei Vincentas van Goghas šiandien galėtų matyti savo paties ir paveikslų atvaizdus visur – ant puodelių, maikučių, tuo nesidžiaugtų. Spėju, jis susiimtų už galvos.
Žinoma, yra šiuolaikinių menininkų, kurie siekia būti populiariais. Pavyzdžiui, visame pasaulyje garsus japonas Takashi Murakami, kuris naudoja tam tikrus popsimbolius, komiksų kultūrą, tiražuoja meną. Tokie darbai virsta kaip ir pramoniniais. Man labai svarbus asmeninis prisilietimas, intymus santykis su kiekvienu kūriniu. Nenorėčiau su savo darbais eiti į gatvę. Man labai svarbu, kur paveikslai eksponuojami, koks jų statusas. Noriu eiti ten, kur kažkas išskirtinio, įdomaus, galbūt kartais – keisto. Arba – į tokias įdomias iniciatyvas, kaip gavosi su „Samsonu ir Dalila“.
Kaip šiais laikais, ypač renkantis amžiną religinę temą, išlikti savitam?
Pastaraisiais metais religinė tematika man vis labiau įdomi. Esu nutapęs darbų bažnyčioms Vilniuje ir Elektrėnuose, taip pat „Lewben Art Foundation“ Lietuvoje užsakymu religine tematika kūriau didžiulį keturių metrų paveikslą.
Vienas vokiečių tapytojas yra pasakęs: „Jei pamatai kažką panašaus į save, viskas – stop, daryk kažką.“ Tai – tiesa. Man yra taip atsitikę gal ketvirtame kurse, kai pamačiau vieną latvių dailininką, kuris dirbo panašiai, bet jį jau pristatinėjo Londone, jo statusas buvo visai kitas nei mano. Iškart supratau, kad reikia keistis, nes kitu atveju būčiau ėjęs šalia jo, tapęs beveik tokiu pat, bet – žingsniu atsilikęs. Užtat reikėjo pergalvoti, ką aš darau, ir įsivardinti sau unikalius dalykus, kad nebūčiau tapatinamas su juo. Darydamas bet kokį kūrinį, tiriu lauką, kuriame dirbu – koloritą, tematiką, idėjas, kas yra jau padaryta.
Čia juk kaip ir statant operą – visi ima tuos pačius kūrinius ir ieško sprendimo, kaip pasiekti savitą ir unikalų rezultatą. Taip pat ieškau ir aš: potėpis, koloritas, kompoziciniai sprendimai... Kad ir klasikinėje scenoje – Kristaus kančios kelio stočių juk yra begalės sukurta, bet aš ieškau kelio per save. Kiekvienas laikas turi savitus samsonus ir dalilas, savitus sprendimus.
Jau netrukus Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje rodysiu vieną darbą, kurio pirminė idėja – „Trečias Jėzaus parpuolimas“. Ieškojau, kaip visa tai pavaizduoti ir pasinaudojau ikonišką vieno fotografo nuotrauką iš kruvinos Sausio 13-osios, kur užfiksuotas tankas, jį stumiantys žmonės. Tapybine medžiaga siužetą perdirbau – pagrindinė figūra atsiduria po vikšrais, aplink laksto kareiviai. Aišku, gal be mano paaiškinimo niekas ir neatpažintų, jog rėmiausi tą nuotrauka, kaip faktu. Ieškau keistesnių sprendimų, apeliuoju į intelektualų žiūrovą, kuris norėtų mano meną skaityti, turėtų žinių bagažą, galvotų apie darbą, o ne tik matytų spalvines dėmes, estetinį vaizdą. Taip atsiranda tam tikri klodai, kuriuose net pats kartais pasimetu ir nebegaliu visų perskaityti. Jie darbą padaro paslaptingesnį ir labiau neišsemiamą – toks ir turėtų būti meno kūrinys. Svarbu žiūrovas užčiuoptų tai, ką norėčiau, tą emociją.
Po kelionių kupino laiko ilgesniam sustosite Vilniuje. Turite užsakymų?
Dabar neturiu, bet visada yra vidinis užsakovas – tas noras kurti, daryti. Būsimų paveikslų vaizdai man vaidenasi kasdien. Kartais ką nors žodis „vaidenasi“ išgąsdina. Sykį vienos kompozitorės klausiau: „O tau girdisi balsai, muzika? Nes man tai vaidenasi“. Ji iš pradžių nustebo, bet prisipažino: „Taip, ir man girdisi.“ Skamba ligotai? Bet menininkai tokie. Jie savais būdais transliuoja visokius pastebėjimus. O tos kelionės, eksperimentai, kaip su „Samsonu ir Dalila“ ar su D. Ibelhauptaite, videomenininku Rimu Sakalausku bei dirigentu Ričardu Šumila per „Mo muziejaus“ atidarymą darytas projektas „Skraidantys paveikslai“, suima, stimuliuoja, supurto, tada toliau degu ir gyvenu tapyba, kuri man yra stebuklas. Juk visi vaizdiniai atsiranda iš nieko – dažų, tapytojui prisilietus prie drobės.
Beje, vėl labai laukiu kelionės į Bambergą. Alexander Ochs, kuratorius iš Berlyno, pakvietė į bendrą parodą su labai svarbiais menininkais Ai Weiwei, Jorg Immendorff, Emil Nolde, kuri vyks Diozesanmuseum. Šiai parodai jis atsirinko vieną mano naujausių darbų – „Šešta stotis“.
Ir vėl – į tą patį Bambergą (šypsosi).