Interaktyvioje parodoje išnagrinėjo Vytauto Landsbergio asmenybę: plačioji visuomenė apie vieną jos pusę žino mažai

Daugeliu atvejų, kai kalbama apie meną ir politiką, šias dvi sritis esame linkę susieti kaip savitą aktyvizmo formą. Samprotaujant šia linkme, greičiausiai, iškart pagalvojame apie maištaujančius menininkus ir jų kūrinius su užkoduota žinute, atspindinčia visuomenės problemas, nuomonę, požiūrį. Daug rečiau meno yra ieškoma politikoje, juo labiau, menininko – politikoje, ar politiko – menininko. Menotyrininkė Laima Kreivytė, kuruojanti Signatarų namuose veikiančią interaktyvią parodą „Laisvės siekis kaip žaidimas-įvykis“ veda būtent tokią paralelę. Asmenybė, į kurią L. Kreivytė šįkart pažvelgė įvairiais rakursais ir per meninio judėjimo „Fluxus“ prizmę – profesorius Vytautas Landsbergis.

Fluxistinis pokštavimas padėjo susiformuoti drąsiai politinei retorikai

„Dažnai apie kitus žmones turime susidarę vienpusius įsivaizdavimus arba matome kažkokį vieną ar keletą jų veiklos barų. Žinome, kad profesorius V. Landsbergis yra muzikologas ir politikas, bet kita jo dalis – meniškoji, kūrybinė. Visuomenei mažiau žinoma, kad jis dalyvavo „Fluxus“ judėjime. Be jokios abejonės, žino visi tie, kurie domisi šiuolaikiniu menu, nes jo kūriniai rodyti ir Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) tarptautinėje parodoje, ir kitur, bet plačioji visuomenė apie tai žino mažiau. Mano noras buvo parodyti, kaip tam tikros „Fluxus“ idėjos, pirmiausia, – laisvė, drąsa, žaidybiškumas, nestandartiniai sprendimai, – kaip jie pasitarnavo, kaip tam tikras fluxistinis pokštavimas padėjo susiformuoti drąsiai V. Landsbergio politinei retorikai“, – tikslą įvardino L. Kreivytė.

Kalbėdamas V. Landsbergis nevengia aštresnio žodžio ir perkeltinių prasmių, galbūt ir šičia taip pat slepiasi fluxiškumas?

„Vis dėlto, čia labiau V. Landsbergio literatūrinis talentas, poetiškumas, jautrumas garsui ir įvairioms prasmėms. Politinėse kalbose, – taip, jaučiamas tam tikras fluxistinis žaidybiškumas. Pavyzdžiui, parodoje yra tokia citata: „Sėk, sesute, žalią liną, kad nekristų giljotina“. V. Landsbergis kalba apie branduolinę grėsmę, kurią kelia tuo metu statoma (dabar jau pastatyta) Astravo atominė elektrinė“, – sakė L. Kreivytė.

„Fluxus“ idėjos V. Landsbergį pasiekė per jo klasioką, vieną avangardinio judėjimo pradininkų Jurgį Mačiūną, su kuriuo jie apsikeisdami idėjomis susirašinėjo nuo 1966-ųjų.

„J. Mačiūnas pagal savo politines pažiūras buvo kairysis, o V. Landsbergis, būdamas okupuotoje šalyje – aišku, kad ne, nes visa sovietinė sistema apsimetinėjo, kad yra kairieji. Bet, iš tikrųjų, tai buvo imperinė, nomenklatūrinė sistema, nieko bendro neturėjusi su tikrosiomis kairiosiomis vertybėmis. Bet, nepaisant to, kad buvo skirtingų politinių pažiūrų, jie rado bendrakultūrinį vardiklį, sugebėjo išplėsti laisvės ribas, netgi tokioje uždaroje sovietinėje Lietuvoje, kur viskas buvo griežtai reglamentuota, ypač, – menas ir kultūra. 1966-aisiais, V. Landsbergis su tuometinio Pedagoginio instituto studentais surengė pirmą „Fluxus“ vakarą / įvykį Lietuvoje. Vadinasi, netgi tais laikais buvo visiškai išlaisvintų, netradicinių, performatyvių veiksmų, kurie savotiškai šaipėsi iš sistemos. Sugebėjimas pasijuokti ir iš savęs, ir iš kitų, ir iš sistemos, man rodos, tai vienas stipriausių intelektualo bruožų“, – neabejojo L. Kreivytė.