– Kodėl nusprendėte filmui pasirinkti būtent intymumo temą? Jums asmeniškai ji atrodė svarbi?
– Šis filmas visų pirma yra tyrimas, nagrinėjantis intymumą. Be to, labai svarbu pabrėžti, kad jo tikslas yra kviesti žiūrovus dialogui ir skatinti juos kelti klausimus apie jų pačių intymumą. Man labai svarbu, kaip jie jaučiasi jį žiūrėdami. Juk mes visi turime kūną, patiriame intymumą, mums visiems labai svarbus seksualinis gyvenimas, bet mes vis tiek dažniausiai jaučiamės labai nepatogiai apie tai kalbėdami: yra labai daug tabu, blokų, baimės, gėdos, kaltės, įvairiausių prieštaringų emocijų, nors tai yra labai natūralus mūsų gyvenimo aspektas.
Taigi, filmas prasidėjo nuo esminės idėjos, kurią miniu ir filme. Kai man buvo dvidešimt metų, man atrodė, kad aš jau šį tą išmanau, maniau, kad žinau, kaip veikia intymumas, kaip funkcionuoja troškimai, kas yra grožis – galvojau, kad žinau labai daug įvairiausių tiesų. Tačiau laikui bėgant, susitikdama su žmonėmis, bendraudama, kurdama santykius, atradau, kad gyvenimas yra kur kas sudėtingesnis, kad daug ko nežinau, ir kad realybė yra kur kas sudėtingesnė nei idėjos, su kuriomis mes užaugame. Mes visi užaugame tarsi su idėjų apie intymumą ir seksualumą rinkiniu, kurias gauname iš šeimos, knygų, mokyklos. Tačiau iš tiesų gyvenime yra kur kas daugiau galimybių nei tos, kurios laikomos normomis ar standartais. Aš jas vadinu išgalvotomis normomis, kurios yra tik labai maža visos realybės dalis. Galima skirtingai suprasti grožį, yra daug skirtingų būdų pajausti intymumą, ir net jei jie labai skiriasi nuo tos išgalvotos normos, jie yra tokie patys normalūs, tokie pat įdomūs. Štai nuo to ir prasidėjo mano visas tyrimas: norėjau pamiršti viską, ką žinau, ir išmokti iš naujo, žiūrėdama į viską visiškai atvirai ir smalsiai.
– Filmuotoje medžiagoje matome vykstant eksperimentą: žmonės šnekasi labai intymiomis temomis, dalinasi asmeninėmis patirtimis, įvairiais būdais liečia vienas kitą. Kaip vyko šis eksperimentas? Tie žmonės, prieš pradedant filmuoti, visiškai nepažinojo vienas kito? Kaip juos atsirinkote?
– Vykdėme atranką, tačiau ji buvo ne tokia, kokios vyksta filmuojant fikcinius filmus. Mano prioritetas buvo rasti panašiai mąstančius žmones, kurie taip pat domisi šia sritimi, savęs tyrinėjimu. Be to, man buvo labai svarbu kiekviename jų pajausti, kad jie turi labai stiprią motyvaciją šiai savęs pažinimo kelionei, ir kad jie turi kuo pasidalinti su žiūrovais. Todėl, kad tai ne toks tyrimas, kurį atliekame kur nors izoliuotai būdami vieni – tai yra kinas, kuriame vyksta dialogas su žiūrovu. Mums labai svarbu įtraukti žiūrovą į tokį patį savęs nagrinėjimo procesą, per kurį mes patys perėjome ir tai nuostabiai vyko per šiuos metus, kai keliaujame su šiuo filmu po Berlinalės (šiame festivalyje „Neliesk manęs“ buvo apdovanotas „Auksiniu lokiu“ – red. pastaba).
Kalbant apie aktorius, nors aš jų taip net nevadinčiau, labiau protagonistais, tarp jų buvo ir profesionalių aktorių, ir ne. Bet tai buvo visiškai nesvarbu, kokia jų profesija: kaip mes juokaudavome, jie visi profesionalūs žmonės. Be to, mes dirbome su maišyta medžiaga, tiek su dokumentika, tiek su išgalvota medžiaga. Nors mes turėjome išgalvotą scenarijų, kuris iš esmės mums tarnavo kaip struktūriniai rėmai, tačiau jis mus visus atvedė į tam tikrą vietą ir situaciją, kaip mes vadinome, emocinį inkubatorių, kur galėjome diskutuoti ir tyrinėti tokius dalykus, apie kuriuos kalbėti ir išbandyti kitose situacijose būtų labai sunku.
Mums netinka nei vien fikcijos žanras, nei vien dokumentika. Įprastame fikcijos filme tu esi įkalintas savo sukurtos asmenybės, kuri turi tam tikrą savęs tyrinėjimo būdą, o klasikinėje dokumentikoje esi įkaitas savo kasdienės personos, nes mes visi, bendraudami su žmonėmis, parodome tik tam tikras savo asmenybės puses. Be to, įprastoje dokumentikoje, kai dirbi su kamera, matai, kad ji turi paralyžiuojantį efektą: tu jautiesi kaip išsigandęs, kad gali būti teisiamas už tai, kas iš tiesų esi, tad pradedi kažką imituoti. O kai esame tarpinėje situacijoje tarp fikcijos ir realybės, turime galimybę nagrinėti tokias savęs sritis, kurių kitaip negalėtume. Viena iš saugios savijautos sąlygų tame emociniame inkubatoriuje buvo ta, kad niekam nereikėjo žinoti, iš kur atkeliauja medžiaga, kurią tu atsineši į procesą. Niekas neturėjo aiškinti, ar tai sapnas, ar prisiminimas, ar fantazija.
– Kaip vyko pats kūrybos procesas?
– Iš pradžių, šešis mėnesius prieš prasidedant tikram filmavimui, mes daugiausiai dirbome per atstumą, nes projekte dalyvauja žmonės iš septynių skirtingų Europos šalių. Taigi, kiekvienas protagonistas turėjo kamerą: buvo labai svarbu su ja sukurti išties intymų ryšį, kad ji taptų įrankiu savęs tyrinėjimui, tarsi tavęs paties tąsa. Kiekvienas protagonistas turėjo namų darbus, temas jų dienoraščiams, kuriuos siųsdavo man, tada ilgai kalbėdavomės „Skype“, diskutuodavome apie tai, kas užfiksuota. Tos diskusijos irgi būdavo įrašinėjamos, o tada duodavome naujas temas ir naujus namų darbus. Šie dienoraščių mainai buvo labai svarbūs geriau pažįstant vienas kitą ir užsitarnaujant pasitikėjimą. O vėliau, kai atsidūrėme vadinamame emociniame inkubatoriuje, kuriame turėjome filmuotis, dirbome su įvairiomis procedūromis: vaidinome savo sapnus, prisiminimus, baimes, užsiėmėme veiklomis, kuros ne tik žaismingos, bet ir verčia labai giliai save analizuoti, veikia kaip dirgikliai.
– Kokia buvo žmonių motyvacija dalyvauti? Iki tol jie jautėsi nesuprasti? Juk labai drąsu ne tik pačiam bandyti save pažinti, bet visa tai rodyti viešai.
– Taip, šie žmonės tikrai labai drąsūs. Labai svarbu suprasti, kad jie visi buvo labai stipriai motyvuoti būti šiame procese, nes norėjo kuo nors pasidalinti su žiūrovu – tai buvo viena iš esmių mums dirbti kartu nuo pat pradžių. Christianas Baylerlein, pavyzdžiui, buvo vienas aiškiausiai artikuliuojančių, kuris filme tapo tarsi dvasiniu gidu. Jis kartais juokauja, kodėl mane padarėte tokiu guru, aš nesu tokiu kasdieniame gyvenime. Bet, žinote, jis yra: jis yra ypatingą dvasią spinduliuojantis žmogus, kuris turi labai harmoningą santykį su savo kūnu, labai progresyvias vizijas apie intymumą, seksualumą, apskritai žmonių santykius. Jis yra žmogaus teisių aktyvistas kalbėdamas apie kitokius kūnus. Jis labai atsargiai naudoja terminą neįgalus, jis sako kitoks kūnas. Žodis neįgalus stato žmones į žemesnę poziciją, o jis sako, aš pats tokiu niekada nesijaučiau, aš tik turiu kitokį kūną nei dauguma. Kartu su partnere Grit, kuri yra jo partnerė ir realiame gyvenime, jie abu aktyviai veikia šioje srityje, ypač kalbant apie teises į intymumą, seksualumą.
Jie taip pat labai aktyvūs dėl teisių į prieinamumą kitokiems žmonėms visose gyvenimo srityse: jie daug keliauja, Christianas nuolat padavinėja avialinijas į teismą už tai, kad jos nesudaro tinkamų sąlygų kitokius kūnus turintiems žmonėms. Jie yra aistringi intymumo tyrėjai, lankosi fetišo klubuose, kaip vienoje filmo scenoje, kuri buvo atkurta iš jų realaus gyvenimo – jiems buvo labai svarbu, kad ji būtų filme. Christianas nuo pat pradžių labai aiškiai žinojo, kodėl jis nori dalyvauti tokiame projekte. Vienu metu jis man pasakė, kad aš nebijau, kad šitas filmas bus puolamas: tie žmonės, kurie puola šį filmą, jie nežino nieko apie tai, kaip mes išgyvename intymumą, kaip jį patiria kitokius kūnus turintys žmonės, jie laiko mus tiesiog aseksualiais asmenimis, kuriais reikia rūpintis, ir tai viskas. Toks požiūris yra nepagarbus, išdidžiai globėjiškas ir mums labai svarbu pakeisti bent žiūrovų perspektyvą, priversti juos suprasti, kad kitokius kūnus turintys žmonės turi tokius pačius poreikius, troškimus, ir tokią pat teisę save išreikšti kaip seksualias būtybes kaip bet kurie kiti. Taigi, kiekvienam protagonistui buvo kitokia motyvacija, bet kiekvienam iš jų branduolys buvo noras išreikšti kažką jiems egzistenciškai svarbaus šioje srityje, susijusioje su kūnu, intymumu.
Dėl to ši dialogo forma jiems buvo labai svarbi. Be to, „Touch me not“ yra ne tik filmas – tai yra multiplatforminis projektas, išplėstas intymumo tyrimas, atskleistas kelias formatais. Turėsime dar kelis filmus, performansus, instaliacijas, kur ribotas skaičius žiūrovų galės užsisakyti erdvę ir akis į akį sesijas su protagonistais, tai irgi bus įrašoma ir taps filmu. Dar bus tinklapis, daug visko. Tai yra pokalbis, kuris vyksta už kino ribų.
– Jūs pati irgi esate matoma filme. Kodėl norėjote ten būti?
– Mano dalyvavimas filme iš pradžių nebuvo suplanuotas, taip nusprendėme vėliau. Pradžioje ir operatorių neturėjo būti kadre, bet norėjome, kad vyktų dialogas. Tam turėjome specialų įrankį, kuris leido protagonistams kalbant mane matyti lyg tam tikrame kameros lęšyje, taigi, kalbėdami su manimi jie žiūrėjo tiesiai žiūrovui į akis. Viskas buvo įrašoma, dokumentuojama, nors mes nežinojome, kad tai irgi panaudosime. Aš tiesiog klausinėjau, bet kai pirmą kartą redagavau pirminę filmuotą medžiagą, kai jie pradeda dalintis savo patirtimis, jaučiau, kad tai visiškai neveikė. Aš norėjau emocinio ryšio su žiūrovu, o gavau priešingai, nutolusį.
Man prireikė daug laiko suprasti, kodėl taip vyksta, ir tada supratau, kad būdas, kaip mes žiūrime kiną, yra labai giliai įsirėžęs mums smegenyse. Kai mes einame į kiną, ekrane vykstanti istorija yra lyg burbulas: yra mūsų kūnas, ir ekranas, du atskiri vienetai,o tavęs ten nėra. Man buvo labai svarbu atsikratyti tos atskirties, sukurti tiltą, tikrą emocinį ryšį tarp protagonisto ir žiūrovo. Dėl to buvo labai svarbu sunaikinti barjerus, aiškiai parodyti, kad čia ne tiesiog filmas, ne koks burbulas, o per kiną, per kamerą tu gauni labai privilegijuotą priėjimą prie tų žmonių intymumo, kuriuo jie nori su tavimi pasidalinti.
Pamačiau, kad jei tik turi kamerą kaip liudininką, tai neveikia. Man reikėjo pačiai būti procese, būti tuo emociniu dirgikliu, smalsiu žmogumi, kuris bando atrasti, kaip veikia intymumas. Buvo labai įdomu įsitraukti pačiai, nes buvau tokioje pačioje emocinėje maišatyje kaip visi kiti.
– Kaip manote, ar reikia kasdienybėje kalbėti apie intymumą su aplinkiniais, ar visgi tik su tais, kuriuos mylime, ar bent kuriems jaučiamės artimi?
– Priklauso nuo situacijos, kurių filme pamatome labai netikėtų ir priverčiančių pažiūrėti iš visai kitos perspektyvos. Aš į daug ką pakeičiau požiūrį, pavyzdžiui, į sekso paslaugas. Atėjau turėdama išankstinius įsitikinimus, kad jos susijusios su vaikų išnaudojimu, kad tuo užsiimama tik dėl išlikimo ir panašiai. Bet sužinojau, kad tai yra kur kas sudėtingiau, kad tai yra visas atskiras pasaulis, ir sekso paslaugos daugeliu atveju gali būti kur kas daugiau nei fiziniai mainai. Daug sekso darbuotojų turi labai didelį terapeutinį potencialą. Viena iš filme matomų herojų siūlo paslaugas, kurios yra kombinacija Jungo psichoanalizės, sujungtos su tantrinėmis įtakomis. Hana taip pat turi daug psichoterapijos potencialo, ji padeda klientams ir sau pačiai. Ji man paaiškino, kad translyčiai žmonės dažniausiai turi komplikuotus santykius su savo kūnu dėl visuomenės reakcijos, jų atmetimo, todėl jie labai dažnai eina dirbti į sekso pramonę, nes ten gali leisti atsiskleisti savo troškimams, intymumo tyrinėjimams, kaip jie gali seksualiai bendrauti su kitais žmonėmis. Jiems tai yra identiteto tyrinėjimas. Taigi, Hana neteikia sekso paslaugų dėl pinigų: ji juos užsidirba kaip nekilnojamo turto agentė, kuri, beje, studijavo filosofiją, dievina klasikinę muziką, yra translyčių asmenų teisių aktyvistė – labai progresyvi asmenybė, kaip ir visi kiti protagonistai. Šio filmo esmė yra kalbėti apie žmonių patirčių įvairovę ir apie tai, kad yra daug būdų išgyventi intymumą, ne tik tie, kurie laikomi norma.
– Christianas, sakėte, buvo pasiruošęs puolimui. O Jūs pati ruošėtės blogoms reakcijoms?
– Tiesą sakant, blogų reakcijų nebuvo daug. Keliaujame per pasaulį apie metus, filmas rodomas 35 šalyse, dalyvavo apie 50 festivalių, beveik visur išpirkti bilietai, o žiūrovai susirenka į viską žiūrintys labai atvirai. Tik po Berlinalės buvo šiek tiek neigiamų, nepagarbių reakcijų, bet, beje, jos daugiausiai atėjo profesionalų, filmų žurnalistų – man buvo įdomu tai pastebėti. Visos emocijos, visos reakcijos po filmo laukiamos, bet negaliu nepastebėti, kad platesnė auditorija visai nepriėmė pasipriešindami, tad, manau, labai dažnai kino industrija nepakankamai vertina auditorijos emocinį intelektą. Taigi, mums tikrai yra daug apie ką padiskutuoti.