Įpareigojimas kultūros centrų vadovams turėti magistro laipsnį kelia nerimą regionuose: geri norai gali atsisukti kitu galu

Kultūros ministerija nusprendė, kad po trejų metų įsigalios reikalavimas kultūros centrų vadovams turėti magistro laipsnį. Dėl to iškart pasigirdo kalbų, esą kultūrai regionuose netgi gresia išlikimo egzaminas. Lietuvos kultūros centrų asociacijos (LKCA) prezidentas Romas Matulis kalbėjo atvirai: šis sprendimas jam pasirodė gan dviprasmiškas. Siekis, anot jo, sveikintinas, tačiau „tobulėti įmanoma įvairiomis priemonėmis, nebūtinai reikia priimti „botago“ poziciją.“ Kultūros viceministras Albinas Vilčinskas į pokyčius žvelgė optimistiškiau, jo manymu, būtų šaunu, kad įstaigų lyderiai turėtų maksimaliai įmanomą kvalifikacinį išsilavinimą.

Tikslas bet kokiomis priemonėmis?

Pasverdamas visas aplinkybes, R. Matulis sakė, kad, kaip ir visi sprendimai, taip ir šis – turi dvi puses. „Iš vienos – siekis sveikintinas ir geras, be abejo, reikia didinti prestižą pačios pozicijos, profesijos. Reikia, kad vadovaujantys žmonės būtų pačios aukščiausios galimos kvalifikacijos, turėtų aukščiausias kompetencijas, ypač regionuose. Gyvenantys mažame miestelyje neturi galimybės kasdien arba bent jau kartą per savaitę nueiti į operos ir baleto teatrą, puikuotis ta galimybe socialiniuose tinkluose, jie yra priversti kultūrines paslaugas gauti vietoje, kurias jiems užtikrina, šiuo atveju, kultūros centrai – kultūros vadovai“, – pažymėjo R. Matulis.

Pasak pašnekovo, skatintina iniciatyva mokytis visą gyvenimą, ieškoti naujų dalykų – tik, klausė jis, ar būtina tai padaryti per oficialią poziciją?

„Žmogus nuolat tobulėti gali įvairiomis priemonėmis, nebūtinai reikia priimti „botago“ poziciją. Visą laiką sakau, jeigu valstybė uždeda prievolę, ji turi sudaryti ir galimybes tą prievolę įvykdyti. Kaip mes galime kažko reikalauti nieko neduodami? Studijos dažniausiai labai brangiai kainuoja, ypač menų, kultūros srities. Didžioji dalis, kone 70 proc. kultūros centrų vadovų yra vienos arba kitos srities menininkai, kūrėjai. Jeigu jie tęstų studijas savo įgyto bakalauro srityje – turėtų stoti į menų magistrą, o tai turbūt pats brangiausias mokslas Lietuvoje. Ar valstybė šiandien jiems moka tokius pinigus? Žmonės galvoja kaip galą su galu sudurti, kad darbui galėtų nusipirkti padoresnį drabužį, nes dirbant reikia ir į sceną nuolat lipti...“, – sunkią kultūrininkų finansinę padėtį nupasakojo R. Matulis.

R. Matulio supratimu, prieš priimdama prievolę, valstybė turėtų sudaryti „visą lauką prielaidų, kurios sudarytų galimybę“. „Jeigu sakome, kad turi kažko išmokti – reikia duoti tam laiko. Dabartinis terminas – treji metai, ar tai įmanoma? Magistro studijos trunka dvejus metus, tad šiemet rugsėjo mėnesį absoliučiai visi, kuriems reikia, turėtų įstoti į magistro studijas. Ar Lietuvoje yra būtent tokia magistro programa, kuri atlieptų šį poreikį, ar ji bent iš dalies yra valstybės kompensuojama?“, – klausė jis.

Į kultūros centro vadovo vietą – agronomijos magistras?

Pats R. Matulis dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), yra docentas, tad kaip pavyzdį pateikė režisūros studijų programą. „Valstybė skiria kokias dešimt vietų, bet šiandien turės įstoti apie 50-60, o gal net 80 žmonių, ir per trejus metus griežtai baigti tas studijas. Ar nestumiame žmonių rinktis pigesnę magistro studijų programą? Siekiame, kad jie įgytų kvalifikaciją, gebėjimų, žinių, ar priverčiame juos tikslą pasiekti bet kokiomis priemonėmis? Domiuosi, tad abejoju, kad yra programų, pritaikytų kultūros centrų vadovams, kur jie įgautų savo darbui reikalingų kompetencijų. Galbūt tinka bet kokios studijų kryptys, kad ir agronomo?“, – kėlė problemą pašnekovas.

97 proc. kultūros centrų vadovų, R. Matulio duomenimis, dirba regionuose, tad dėl studijų daug kam tektų mesti darbą. „Pavyzdžiui, atlikėjo magistrantūra – ar tikrai kultūros centro vadovui šiandien jos reikia? Smuikininkui? Jis baigęs bakalauro studijų programą, moka puikiausiai groti, vadovauja orkestrui mažame miestelyje. Kur jis turėtų eiti studijuoti? Gal ir yra viena ar dvi specializuotos programos, nežinau, kiek yra valstybės finansuojamų vietų, kokią mes turime galimybę. Labai daug klaustukų. Taip, aš pilnai suprantu, kad reikia į tai eiti, tikrai taip – švietimo, ugdymo, kultūrinės edukacijos institucijos turi dirbti aukščiausios kvalifikacijos specialistai – viskas tvarkoje. Tačiau pasakę A, turime pasakyti ir Z“, – konkretesnio išaiškinimo pasigedo LKCA prezidentas.

Plungės kultūros centrui vadovaujantis R. Matulis atkreipė dėmesį, kad jo įstaigoje dirba net mokslų daktaras, tačiau galimybės jam sumokėti didesnį atlyginimą – nėra.

„Pas mane dirba 50 proc. magistrų ir 50 proc. bakalaurų. Ar skiriasi jų atlyginimas? Ne, nesiskiria. Esu kultūros centro direktorius su magistro ir pedagoginiu laipsniu. Toks pat rajono X direktorius, jis gali gauti už mane didesnį atlyginimą, turėdamas profesinį bakalaurą. Ką mes duosime jam už tai, kad jis įgis tą laipsnį?“, – motyvacijos trūkumą įžvelgė R. Matulis.

Nerimą LKCA prezidentui kėlė ir aplinkybės, kas bus su tais vadovais, kuriems šiemet nepavyks įstoti. „Juos išmes iš darbo? Juk nebūtinai visi įstoja... Į mokamas vietas stoti ne visi gali, neturi iš ko mokėti – augina mažus vaikus. Galbūt galėtų pabandyti stoti dar kitais metais į valstybės finansuojamą vietą? Laiko tarpas gana mažokas“, – pažymėjo jis.

R. Matulį džiugina faktas, kad 60 proc. kultūros centrų vadovų turi magistro laipsnį, tačiau yra ir kita to pusė – dalis aukštą profesinę kvalifikaciją turinčių vadovų nesiruošia dalyvauti konkurse, kai baigsis jų kadencija.

„Ir dėl šito reikalavimo, ir kadencijų ribojimo skaičiaus. Dabar yra galimybė pasirinkti, žmonės ieško stabilesnių pozicijų. Neteksime specialistų, tą žinau, kiekvienas toks faktas nutekins pačius svarbiausius – profesionalius kūrėjus. Šiandien mažame miestelyje turėti bakalaurą, puikų profesionalų kultūros įstaigos vadovą, yra lobis. Jeigu jo atsisakysime – mes priimsime gėlininkus ar kūno kultūros mokytojus su daktaro laipsniais, kurie ateis į jų vietas, bet negausime aukščiausio lygio kūrėjų. Niekas neateis ir neatvažiuos – jeigu šiandien nėra, iš kur atsiras po dvejų metų, nukris iš dangaus?“, – sakė R. Matulis, pabrėždamas, kad jauni specialistai, kūrėjai į regionus sunkiai ateina, tad tokie sprendimai, anot jo, turi būti priiminėjami atsargiau.

Šiaulių kultūros centro direktorė Deimantė Bačiulė pritarė kolegai sakydama, kad kultūros darbuotojų, įskaitant ir vadovų, poreikis yra aktualus ne tik regionams, bet ir miestams. Kompetentingų, išsilavinusių darbuotojų trūkumas jaučiamas visur. Reikalavimas turėti magistro laipsnio diplomus vadovams, anot jos, gali šią sudėtingą situaciją dar šiek tiek paaštrinti, tačiau, kita vertus, kultūrą puoselėti ir norinčių dirbti šiame sektoriuje žmonių, D. Bačiulė vylėsi, tikrai atsiras ir „egzaminas bus išlaikytas“.

Kartelė turėtų būti keliama

Kultūros viceministras Albinas Vilčinskas pirmiausiai atkreipė dėmesį, kad kultūros centrai yra lygiai tame pačiame lygmenyje kaip bibliotekos ir muziejai – savo veikla, turiniu.

„Turiu omenyje, savivaldybėms tiek pat reikšmingi ir svarbūs. Kultūros centrai kartais daugiau ir platesne aprėptimi veikia tam tikram savo bendruomenės lauke, teritorijoje, nei kad muziejai, bet vadovams taikomi kvalifikaciniai reikalavimai buvo šiek tiek žemesni. Būtent pati kultūros centrų bendruomenė buvo išreiškusi viltį, kad kartelė turėtų būti keliama. Įstaigos vadovas dirba su skirtingo amžiaus bendruomenės nariais, įgyvendina įvairiausius projektus. Ir ne vien tai yra mėgėjų menas, bet ir profesionalusis, vykdomi tarptautiniai projektai, net ir tam tikri infrastruktūriniai dalykai. Bet kuriuo atveju, tai įstaigos lyderis; Šaunu, kad jis turėtų maksimaliai įmanomą/galimą kvalifikacinį išsilavinimą. Šiuo atveju, sakykime, magistro laipsnį“, – kalbėjo viceministras.

Anot jo, buvo kalbama apie aukščiausios ir pirmos kategorijos kultūros centrus, esą sąlygų suvienodinimui šių institucijų vadovams Kultūros ministro įsakymu buvo nustatyti kvalifikaciniai reikalavimai.

„2023-iaisiais baigiasi pirmoji kultūros centrų direktorių kadencija. Po pakeisto biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos įstatymo, kuomet buvo įvestos kadencijos kultūros centrų vadovams (kaip ir kitų institucijų) turime išryškėjusią problemą – dalis direktorių labai šauniai dirba, kai kurie vyresnio amžiaus, iki pensinio amžiaus likę nedaug, bet jeigu būtų taikomi tie naujieji reikalavimai konkursams – norint juose dalyvauti 2023-iaisiais, jau turėtum turėti magistro laipsnį. Aišku, tie žmonės per paskutinius dvejus, trejus metus neįgijo išsilavinimo... Yra ir objektyvios priežastys – ir nepakankamas valstybės finansuojamų studijų skaičius, ir galbūt yra dalis jų, kurie nesieja ateities su dešimties metų darbinga veikla“, – apie trejiems metams nukeltą naujo sprendimo vykdymo terminą kalbėjo A. Vilčinskas.

Klausantis regionų merų, vietos kultūros vadybininkų, administracijos, A. Vilčinskas tikino išgirdęs ir kitą problemą – į regionus sunku prisivilioti naujus specialistus. „Tačiau jų yra – jaunų, turinčių bakalaurą. Tiesa, ne kiekvienas lengvai pasiekia magistro laipsnį, tad buvo rastas protingas, sąlygas ir galimybes palengvinantis sprendimas – reikalavimą dėl magistro laipsnio atidėti maksimaliai iki 2025-ųjų. Nacionalinis kultūros centras buvo padaręs visų aukštųjų mokyklų studijų programų tyrimą, kurios tiktų tęsti studijas. Mūsų galva, tai tik palengvinimas – bent jau artimoje perspektyvoje – tiek savivaldai, tiek kultūros centrų vadovams, kurie dalyvaus konkursuose į antrą kadenciją, nebus greito, galbūt galinčio iššaukti neigiamas pasekmes sprendimo“, – patikino viceministras.

Šiaulių kultūros centro direktorė pažymėjo, kad sprendimo, kuriuo reikalaujama vadovams turėti magistro laipsnio diplomą, nukėlimas šiuo metu, jokios įtakos nepadarys.

„Ar turės įtakos po trejų metų? Žinoma, kad turės, nes nepasinaudojus šia galimybe, vadovai, neįgiję reikalingo išsilavinimo, turės pasitraukti iš užimamų pareigų ir į jų vietą ateis kiti. Ar tokia rotacija turės kažkokios apčiuopiamos naudos, labai sunku pasakyti. Matyt, apie tai bus galima kalbėti tik tuomet, kai sprendimas bus priimtas ir įvyks pasikeitimai“, – svarstė ji.

Pasitikslinus, ar dabar dirbantys kultūros centrų vadovai galės užbaigti savo kadenciją ir neturėdami magistro laipsnio, A. Vilčinskas dar kartą patvirtino, – tikrai taip.

„2018-aisiais įsigaliojo kadencijos. Kultūros centro direktoriaus kadencija yra penkeri metai. Tai reiškia, 2023-iaisiais baigiasi vadinamoji pirmoji kultūros centro direktoriaus kadencija. Savivaldybė kaip įstaigos savininkas turės skelbti konkursą naujai kadencijai. Tada tas direktorius, kuris dirbo penkerius metus (o gal ir prieš tai dirbo, bet jam pirma kadencija buvo fiksuota pakeitus darbo sutartį), jis turi bakalauro išsilavinimą. Kitais metais paskelbus konkursą, tas puikiai dirbęs, gerai įvertintas direktorius, jis nebegalėtų dalyvauti konkurse, nes neturi magistro laipsnio. Tai tik dėl to, ministro įsakymu, šitas reikalavimas yra atidedamas iki 2025 m., bet neatšaukiamas. Tai reiškia, kad kitais metais, kai bus skelbiami konkursai į kultūros centrų direktorių vietas – ir dabar dirbantys direktoriai, kurie neturi magistro, galės dalyvauti konkurse – jiems neužkertamas kelias toliau veikti regione“, – aiškino viceministras.

Kaip pastebėjo A. Vilčinskas, kultūros centro vadovo darbas reikalauja nuolatinio atsidavimo ir pasišventimo. „Kultūros centrų direktoriai dirba ne vienerius metus – ir po dešimt, ir po daugiau metų, užaugino vietos tradicijas, tvarkosi su bendruomenės poreikiais, meno sklaidos dalykais. Bet išryškėjo, kad jie neturi magistro laipsnio. Visgi tai nepaneigia galimybių, kompetencijų, turime rasti protingą, racionalų sprendimą ne eliminuoti, ne užkirsti jiems kelią sėkmingai dirbti, bet paprašyti per tam tikrą laiko tarpą įgyti magistro išsilavinimą“, – apie privalomybę prakalbo viceministras.

Kuo daugiau ragavęs mokslo, tuo naudingesnis bendruomenei

Magistro laipsnis, A. Vilčinsko įsitikinimu, nėra vien profesija: „Studijuojant magistrantūroje, bet kokiu atveju, gauni gilesnį tam tikros srities, su papildomomis mokslo žiniomis, bagažą. Bet kuriose magistrantūros studijose yra paliečiama ir užsienio kalba, ir vadyba, ir daugybė kitų dalykų, kurie po studijų tik sustiprina profesines kompetencijas.“

Kokią magistrantūros studijų kryptį rinktis kandidatuojančiam į kultūros centro vadovo poziciją nebus konkrečiai nurodyta. „Nėra susiaurinta, kad būtų tik kultūros profesijų kryptis ar būtinai tik vadybos, gink Dieve, ne. Vėlgi, tie patys gyvi pavyzdžiai rodo, kad yra nemažai vadovų, kurie neturi humanitarinio, bet yra įgiję tiksliųjų mokslų išsilavinimą. Turi bendražmogiškas kompetencijas, gebėjimus puikiai vadovauti, gerai išmano kūrybinius procesus. Šiandien pasakyti, kad esu dailininkas, bet nesu geras vadybininkas – neišeina. Juk mūsų žinių ir kompetencijų bagažas susikaupia per patirtis, skirtingus išbandymus, profesinę patirtį. Šablono nėra“, – sakė A. Vilčinskas ir pridūrė, kad kuo asmuo labiau išsilavinęs, kuo daugiau ragavęs mokslo, turintis projektinės, vadybinės, tarptautinės veikos patirčių, tuo naudingesnis bendruomenei, kuriai jis dirba.

Apie išsilavinimo teikiamą naudą, dailės magistro kvalifikacinį laipsnį turinčios D. Bačiulės įsitikinimu, tikrai neverta diskutuoti, nes vienareikšmiškai tai naudinga ir sveikintina: „Išsilavinusio žmogaus žinios, vidinė kultūra, patirtis, suvokimas, kuriuos žmogus įgyja mokydamasis, žinoma, yra panaudojama ir darbe. Nusakyti kaip – konkrečiu pavyzdžiu ar sprendimu yra sudėtinga, todėl kad aukštasis išsilavinimas žmogui suteikia ne kažkokio amato mokymus, apčiuopiamus dalykus, o, kaip jau minėjau, gilina bendrąsias kompetencijas, suvokimą.“

Tačiau D. Bačiulė negalėjo vienareikšmiškai tvirtinti, kad didesnis vadovų, turinčių magistro laipsnio diplomus, skaičius tikrai pagerins teikiamų paslaugų kokybę . Tai, anot jos, labai individualu, o ir paslaugas teikia / kuria ne vien vadovas, o visa kultūros įstaigoje dirbanti komanda.

„Iš kitos pusės, nemanau, kad reikalavimas vadovams turėti išsilavinimą yra perteklinis, nes ir kitos sritys to reikalauja, be to, vadovo pozicija tam ir yra vadovo, kad joje dirbtų geriausi specialistai, tačiau visgi labai svarbus ir kitas aspektas, kuris ir vadovus, ir kitus kultūros sektoriaus darbuotojus verstų jaustis užtikrinčiau, žinoma, būtų atlyginimo didinimas. Kultūros darbuotojai visuomenei dovanoja laisvalaikį, skatina juos užsiimti kūrybine veikla, augina žmonių kultūrinį skonį ir pan., todėl atitinkamas darbuotojų atlyginimas padidintų ir jų motyvaciją, atsirastų daugiau žmonių, norinčių dirbti šį darbą“, – į atlygio politiką atkreipė dėmesį D. Bačiulė, vildamasi, kad į kultūros sektorių bus atkreiptas dėmesys ir kultūros darbuotojo pareigybė kada nors taps prestižine profesija.

Atnaujinant kultūros institucijų tinklo kraują

Kalbėdamas apie kadencijų ribojimą, A. Vilčinskas pažymėjo, kad visam biudžetiniam sektoriui jis neišvengiamas. „Taip atsinaujina kultūros institucijų tinklo kraujas. Iki šiol buvo nepakeičiami, ilgaamžiai vadovai, kurie susitapatina su savo pareigomis. Kokybės prasme, tai ne visada naudinga. Turi vykti natūralus kaitos procesas – konkursai. Jei vadovas vertinamas labai gerai, galbūt jis galėtų įgyti teisę be konkurso dirbti dar vieną kadenciją, tačiau šitam sprendimui, be abejo, reikės rasti bendrą sutarimą, diskutuoti. Regionuose sunku pritraukti specialistų, nes jie nemato perspektyvos. Nebūtinai kultūros, ir kitose – sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų srityse yra amžinieji direktoriai, nekintantys vadovai. Norisi teisingai suprasti kultūros centrų vadovų bendruomenę, tačiau suprantama, kad jie kalba save gindami, nori išlaikyti palankesnes sąlygas,bet turime suvokti – jie nėra privačių, o biudžetinių įstaigų vadovai – savivalda turi būti laisva pasirinkimuose“, – kalbėjo pašnekovas, pabrėžęs, kad siekiama progreso, ne tik išlaikyti tradicijas ir papročius, kurie skleidžiasi per kultūros centrus. Kad kultūros centrai būtų įvairialypiai, kad gyventojas, nesvarbu, kokio dydžio miestelyje ar kaime gyvenantis turėtų galimybę susipažinti su visomis kultūros ir meno rūšimis – būtų ne tik stebėtojas, pasyvus lankytojas, bet ir aktyvus dalyvis.

Idėja gera, tik priemonės diskutuotinos

Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC) vadovė Gintarė Masteikaitė, paprašyta paprognozuoti ateitį, kokia įvykių eiga dėl šio sprendimo gali susiklostyti, ypač regionuose, ar neteks uždaryti kultūros centrų, nes nebus kam vadovauti, atsakė, kad pati idėja gera, tik priemonės diskutuotinos.

„Jeigu reiktų spėti, nujaučiu, kad padaugės laikinai einančių vadovų pareigas. Reikia nepamiršti, kad regioninės kultūros įstaigos, ypatingai, kurios yra labiau nutolusios nuo didžiųjų miestų, nėra patrauklios iš karjeros ir atlygio perspektyvos. Esu visu 100 proc. už kultūros įstaigų vadovų ir viso kolektyvo kvalifikacijos kėlimą, bet to galima pasiekti efektyviai, pasitelkus ir įvairias aukšto lygio edukacines programas, nebūtinai tik per magistro laipsnį, kuris dažnai gali ir nieko bendro neturėti su einamomis pareigomis. Taip pat skatinant vadovų rotacijas, padedant aukšto lygio profesionalams sistemiškai, o ne paliekant to savieigai. Siekiant kelti kultūros centrų vadovų vadovavimo ir lyderystės įgūdžius bei kvalifikaciją, galime sekti išbandytomis programomis, pvz., švietimo sektoriaus vadovų lyderystės programa įgyvendinta kartu su ISM universitetu. Bet tam reikia vieningos efektyvios sistemos“, – neabejojo G. Masteikaitė.

Ji yra tikra, kad šis sprendimas yra tiesiogiai susijęs su noru stiprinti regioninę kultūros sistemą, didesnę jos įvairovę, platesnį pasiekiamumą.

Tačiau, pasak G. Masteikaitės, didžiausia problema, su kuria susiduriama žiūrint į regione veikiančius kultūros centrus, tai dažniausiai savo veiklos apribojimas rajono rėmuose arba kultūros centro veiklos susiejimas su vadovo ar viso kolektyvo mėgiamomis sritimis.

„Trūksta platesnio kultūros lauko pažinimo, motyvacijos, šiuolaikinės vadybos/komunikacijos metodų išmanymo, o kartais ir paprasčiausios ambicijos. Siekiant iš esmės gerinti kultūros paslaugų ir veiklų kokybę, įvairovę bei dinamiškumą turime galvoti apie regioninę kultūros politiką kaip visumą, kiek įmanoma atskiriant kultūros centrų vadovų pozicijas nuo savivaldos politikos, skatinant jų rotacijas, kuriant motyvacinę sistemą, dėl kurios aukšto lygio kultūros vadybininkai savo žvilgsnius kreiptų ne tik į didžiuosius miestus, bet ir mažesnius. Tai kompleksinė problema, kurios privalomas magistro laipsnis gali ir neišspręsti“, – pastebėjo ji.