Džiaugtųsi kiekvienu atėjusiu
Knygos sudarytoja R. Pabarčienė sakė galinti įsivaizduoti: jei čia stovėtų Irena – sveikintų kiekvieną, džiaugtųsi kiekvienu atėjusiu. Jaudinantį vakarą R. Pabarčienė perskaitė I. Veisaitės dukros Alinos žodžius:
„Be galo džiaugiamės, kad sulaukėme šios knygos, dėkojame visiems, kas ją rašė, rengė, išleido. Tikimės, kad knygoje surinkti jūsų prisiminimai apie mūsų nuostabią mamą, močiutę, prosenelę, ir šis vakaras – taps nauju atspirties tašku tolimesnėms diskusijoms, dialogams, kuriuos taip mėgo mano mama. Mes jos labai ilgimės, sunku patikėti, kad jau praėjo daugiau nei dveji metai, kai mus paliko. Jūsų parašyti žodžiai saugos jos šviesų atminimą, o jos dvasios stiprybė tegu nuolat mus visus globoja. Nuoširdžiausi linkėjimai iš Londono – Irenos dukra Alina, anūkai Miša ir Danielis su žmonomis, ir proanūkės.“
R. Pabarčienė pasidalino iškalbinga statistika: 90 autorių, 79 pasakojimai, 7 vertėjai, dailininkas, redaktorius, spaustuvės darbuotojai, fotografai – mažiausiai 104 – šitiek žmonių kūrė atsiminimų knygą apie I. Veisaitę.
Ji svarstė, kad pačios I. Veisaitės trauma tarsi jau buvo įveikta: „Įdomiai Vanda Juknaitė pastebi, kad pasikeitė Irenos balsas į gyvenimo pabaigą, ji kalbėdavo truputėlį užaukštintu balsu, tai rodė tam tikrą jos nervą, bet pabaigoje balsas nurimo – įdomus simptomas.“
Kodėl laiškai?
Daugelis rašiusiųjų, kalbėjusiųjų šiai knygai, D. Puslys tęsė, rinkosi teksto žanrą – atsiminimų, pokalbių forma. Jis pastebėjo, kad Audra Žukaitytė, viena I. Veisaitės bičiulių, leido jai kalbėti per laiškus. Kokia Irena atsiskleidžia tuose laiškuose, ką iš jų sužinome?
Ji pasakojo išrinkusi trumpus laiškų fragmentus, nors jų turinti apie 300 puslapių. „Rinkau bandydama parodyti, prisiminti Ireną tokią, kokia ji buvo – pati įvairiausia. Paskutiniaisiais metais atrodė, kad Irena yra susiformavusi, kalbėdavo užtikrintai, nedvejodama. Ne kartą jos klausdavau: Irena, kaip tu sugebi būti tokia atlaidi, humaniška, kaip tau pavyksta? Ar gimei toks keistas subjektas, ar išmokai? Ji man atsakė – ir taip, ir taip. Manau, kad Irenos laiškai liudija apie ją. Keletą laiškų pasirinkau, rinkinėlį pavadinau „Pasaulis pagal Ireną“. Galbūt pasaulis pagal Ireną nėra toks, koks jis yra, bet tai yra ta utopija, koks jis galėtų būti, jei daugiau žmonių vadovautųsi Irenos vertybėmis, nuostatomis. Ji mėgdavo sakyti, kad kiekviename gyvena du vilkai, vienas piktas, kitas – geras. Kuris nugalės? Tas, kurį labiau šersi“, – citavo bičiulę A. Žukaitytė.
A. Žukaitytė pasidalino keliomis ištraukomis iš senesnių I. Veisaitės laiškų:
1988 m., Londonas
Patiriu daug gražaus, gero, bet gilumoje tvyro liūdesys, kartais – net neviltis. Babilono bokštas, kaimo prakeiksmas tapo realybe, ir nors iš paviršiaus atrodo, kad žmonės tariasi, suvokia grėsmę, nori išgelbėti žemelę, bet iš vidaus – toli vienas nuo kito, ir nežinau, ar kada nors atsiras bendras vardiklis. Hainrichas Hainė yra kadaise pasakęs, kad „pasaulis yra suskilęs pusiau, o skyrimo linija ateina per jo širdį.“ Tuo jis aiškina savo pasaulį sielvartą. Kažką panašaus jaučiu ir aš. Kartais atrodo, kad širdis plyš tiesiog fiziškai, bet gyvybės instinktas tiek stiprus kiekviename žmoguje, kad vis tiek ima viršų...
1991 m., liepos 21-oji, Londonas
Labai mįslingas jausmas yra namų ilgesys. Mano tėvas sakė, kad pasiilgęs tik Lietuvos miškų <...>. Aš asmeniškai pasiilgstu ir žmonių, gal ne kiekvieno atskirai, nors ir tai mane kankina, – kad mūsų bendravimas būtų mūsų bendros praeities. Nebenoriu ir negaliu kurti naujo gyvenimo, pamilti kitą kraštą taip, kaip myliu Lietuvą. Aišku, ne atributiką, ne partijas, nesu masės žmogus, bet noriu namo.
Istorija, kuri tęsiasi
Diana Vilytė knygoje rašo, kad daugelį savo veiksmų nesąmoningai matuoja I. Veisaitės vertybine liniuote. I. Veisaitė, kaip pastebėjo D. Puslys, buvo neatskiriama Atviros Lietuvos fondo (ALF) dalis, „varikliukas, kuris užvesdavo fondą“. Istorija, kuri tęsiasi?
D. Vilytė pritarė, I. Veisaitė mokėjo jungti žmones, tiesti tiltus. „Yra tokių žmonių, bet jų nedaug. ALF išgyveno. Kaip ir į visus savo gyvenimo projektus Irena nerdavo stačia galva, turėjo susideginimo sindromą savyje. Aišku, aplinkybės sukrito – Nepriklausomybės atkūrimas, visuotinė euforija, laisvė, galėjimas ir norėjimas, galimybė kurti, padėti savo valstybei, ir viltis. Kai pradėjome kurti knygą, galvoti apie jos atsiradimą, berods, Giedrės Kadžiulytės buvo idėja, kad reikėtų pakalbinti visus fondo žmones, kad jie pasidalintų savo prisilietimo akimirkomis. Kiekvienas iš jų turėjo savitą, unikalų ryšį su ja, kiekvienas iš jų jautė jos begalinę meilę ir rūpestį, kokį tik ji mokėjo sukurti. Bet to nepadarėme. Yra kelių fondo žmonių liudijimai – keliais kampais apie tą patį – apie Irenos tinkamumą“, – pažymėjo D. Vilytė.
Ji prisiminė skaudų paradoksą – paskutinis jų pokalbis apie fondo reikalus įvyko prieš pat jos išėjimą: „2020-ųjų gruodžio pradžia (kaip žinia, I. Veisaitė mirė gruodžio 11 d.), ji man skambino pasitarti. Pandemija, karantinas, bendraujame zoom platformoje. Irena jau tada (iš pokalbio su Alina supratau) jautėsi blogai, bet to nesimatė. Pasimatėme per zoom, ir po dešimties dienų ji išėjo... Net paskutinis pokalbis su Irena buvo apie fondo reikalus.“
Vokiškasis Irenos Veisaitės failas
D. Puslys prisiminė, kad I. Veisaitė kalbėdama apie save mėgdavo sakyti, kad yra žydė, lietuvė ir europietė. Jis įsitikinęs, kad šioje atsiminimų knygoje atsispindi Irena, kuri yra ne tik visai Lietuvai svarbus asmuo, bet ir Europoje. Tai esą įrodo surinkti prisiminimai iš Jungtinės Karalystės, Izraelio, Japonijos. Tačiau labai svarbus dėmuo, anot jo, yra vokiškasis. Ir kad šis, D. Puslio žodžiais tariant, „vokiškasis failas“ atsidurtų knygoje, daugiausiai ties tuo teko dirbti Vytenei Saunoriūtei.
Profesorei I. Veisaitei 2020 m. kovo 1 d. Vokietijos Federalinio Prezidento Frank-Walter Steinmeier nutarimu įteiktas aukščiausias Vokietijos Federacinės Respublikos apdovanojimas – ordinas „Už nuopelnus“. D. Puslys atkreipė dėmesį į vokiškąjį dėmenį I. Veisaitės gyvenime.
V. Saunoriūtė pritarė – I. Veisaitė kalbėjo pačia nuostabiausia vokiečių kalba, tai pastebėdavę visi. Vokiškai ji išmoko Aroza miestelyje, kai būdama maža mergaitė gydėsi Šveicarijos sanatorijoje.
Vytautas Toleikis pasakojo apie I. Veisaitės viešnagę jo kaime. „Barvų kaimas, Klaipėdos krašte – mano tėviškė. <...> Irena organiškai sugebėjo įsitraukti į darbus, supraskite, kaimas su tikromis kiaulėmis, kokiais penkiais katinais, dviem dideliais šunimis, arkliais ir karvėmis – ūkelis šioks toks! Ir tokie jau senstelėję, nemokyti mano tėvai. Mama baigusi tris klases, tėtis – keturias. Irena labai maloniai ir meiliai bendravo su mano tėvais, kas įdomu, kad mano papa, nors buvo labai uždaras, Irenai papasakojo vieną savo paslaptį, bet Irena man jos taip ir nepasakė. Irena susidraugavo su mano mamaite, įdomus momentas – kas man svarbu, ir Irenai taip pat. Ji labai džiaugėsi geru vandeniu, šviežiomis bulvėmis, valgyti kartu darydavome – tas pietų darymo ritualas labai vienija. Irena maudėsi upelyje, kurio vanduo žiauriai šaltas... Kai atvažiavo apsėklintojas (brutali vieta!) mano papa pakvietė Ireną pažiūrėti, sako, vis tiek gyvenime nematei, kaip tai vyksta. Ir ji, vargšė, eina į tvartą, nes ją pakvietė. Ką noriu pasakyti? Kad Irena po to visada klausdavo, kaip mano mamaitė, kaip tėtis? Pamačiau Ireną tokį paprastą žmogų. Būdavo, jei į Barvus atveži kokių ponų – visada distancija, o su Irena – nieko panašaus“, – prisiminė V. Toleikis.
Žmogiškiausiam žmogui
D. Kuolys citavo filosofo Arūno Sverdiolo vieną apibendrinančią repliką. „A. Sverdiolas, užrašęs Irenai knygą ir dedikavęs ją „žmogiškiausiam žmogui“, sužinojo, kad ji liko patenkinta. Šis epizodas apie Ireną daug ką pasako – ji buvo teatrališka, spalvinga, žavi moteris, kuriai rūpėjo gyvenimas, ji buvo jam atvira – ne knygoms, o žmonėms. Ją domino jaunimas. Kai buvau toks jaunas kaip Donatas (D. Puslys, – aut. past.), mes irgi su Irena daug bendravome. Natūralu, ji stengėsi bendrauti su jaunimu, kad neatsiliktų nuo gyvenimo, jaustų gyvenimo pulsą. Labai svarbi gyvenimui atviro žmogaus savybė“, – įžvalgomis dalijosi D. Kuolys.
Anot D. Kuolio, I. Veisaitę turėtume matyti kaip ypatingos veiklos žmogų. „Intelektualai reflektuojantys, o Irena – veiklos moteris, primetanti savo scenarijų, telkianti, kaip ir pedagogė Meilė Lukšienė. Reiktų detalesnės analizės – skvarbiau tyrinėti viešąsias veiklas. Irenos tarptautinė veikla – Lietuvos veidas ir balsas pasaulyje, labai stiprus – šviesios, moralios, gilios Lietuvos balsas. <...> Nebūtų padoru vien atsiminimų akmenį užrist, taip pabaigti, man regis, kad Irena galėtų provokuoti mūsų svarstymus. Pavyzdžiui, šiandien Irena klaustų, kaip turėtume interpretuoti rusų kultūrą. Nors rusų kultūros pasaulis buvo ir jos, bet šiuo atveju būtent Irena būtų iniciatorė iš anapus – mūsų santykio su rusų kultūros palikimu, ateitimi. Šiandienos politinis teatras – makabriškas, nėra išjudinamas Irenos provokacijos“, – sakė D. Kuolys.