Videopokalbį su Irina, šiuo metu gyvenančia Pokrovske, 70 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Donecko, pradėjome jai išėjus į lauką. Vos spėję pasisveikinti išgirdome raketų gausmą. Irina nubėgo vidun. Į tualetą. Mažoje belangėje patalpoje saugiau…
– Į tualetą tenka bėgti, kai išgirstame oro pavojaus sirenų arba raketų garsą. Kartais oro pavojus įsijungia septynis aštuonis kartus per dieną, kartais jis vėluoja – raketos atskrenda pirma. Būna, dar nesibaigus vienam oro pavojaus signalui ima kaukti kitas. Jei paisytume visų, tiesiog neišlįstume iš tualeto visą dieną. Bėgame tik išgirdę sprogimą. Šįkart sprogimo neišgirdome, raketa nuskriejo toliau.
Prie to nepriprasi. Pavargau bijoti. Sakoma, jog sau skirtosios raketos vis tiek neišgirsi. Kartais guliu apsikabinusi vyrą ir girdžiu kaukiančias sirenas. Galvoju, štai tuoj raketa nukris ant mūsų namų. Psichologiškai tam ruošiuosi.
Su šeima sutarėme, jei iš anksto žinosime apie ketinamą numesti atominę bombą, svarbiausia, kad visi susirinktume ir pasitiktume mirtį būdami kartu…
Iš visų vietų, kur gyvenome, saugiausia buvo Ternopolyje. Visur kitur raketa gali atskristi bet kuriuo momentu ir be jokio įspėjimo.
Labai jaudinuosi dėl dukterų. Jos šiuo metu Kijeve. Pernai vasario 24-ąją abi man pasakė: „Mama, mes iš Ukrainos niekur neišvažiuosim. Liksime ir padėsime savo šaliai, kuo galėsime.“
Mano vyras fronte, tarnauja Ukrainos ginkluotose pajėgose. Jis nekovoja apkasuose – remontuoja brigados mašinas. Vakarais gali grįžti į šiuos laikinus mūsų namus.
– Irina, kaip susipažinote ir pradėjote dirbti su Mantu Kvedaravičiumi?
– Mantui mane rekomendavo kolegė 2015 metais, kai jis atvyko į Mariupolį, ketindamas kurti filmą apie istorinę bendruomenę – prie Azovo jūros gyvenančius graikus. Tačiau šis sumanymas nebuvo įgyvendintas. Įkalbėjau Mantą to nedaryti. Parodžiau jam savo dukters Mariupolyje nufilmuotą medžiagą ir Mantas nusprendė kurti filmą apie kovojantį miestą.
Tuo metu kaip tik buvau išėjusi iš darbo Mariupolio televizijoje – mane pradėjo persekioti dėl mano pozicijos, neleido viešinti savo tyrimų. Nenorėjau filmuoti to, ką man liepė. Sulaukiau grasinimų, grasino ir mano dukterims. Per dvylika metų žurnalistinės veiklos prie to jau buvau pratusi, nekreipiau dėmesio. Pasiūlė likti žinių tarnyboje. Pasakiau, eikit jūs su savo žiniomis... Ir susirinkusi daiktus išėjau. Tuo momentu paskambino Mantas. Važiuok su manim, pasiūlė. Važiuojam, atsakiau. Jis nustebo, sakė: retai sutinku tokių narsių moterų... Galėjau Mantą nuvesti į bet kurį karo zonos tašką.
– Kokį įspūdį tada jums paliko Mantas?
– Mantas... juokingas... Amžinai susivėlęs, netvarkingas, džinsai suplyšę, jam visiškai nerūpėjo, kaip atrodo, kaip apsirengęs. Nusipirkęs marškinius taip ir apsivilkdavo – ištraukęs iš pakuotės, nelygintus. Nevilkėdavo nešvarių rūbų, ne, bet jei tie rūbai būdavo be sagų – nepastebėdavo. Rūpėjo vien darbas. Kai atvažiavo su Ania [Hanna Bilobrova] ir susitikome Lvive, pamačiau jau kitą vyrą – stilingą, pasitempusį. Pagalvojau, ačiū Dievui, pagaliau Mantas turi moterį, dėl kurios ėmė kreipti dėmesį į savo išvaizdą.
– Ar tarp judviejų buvo konfliktų?
– 2015 metų vasarą susidubliavo du mūsų filmavimai – juk karo zonoje visa tai sudėtinga organizuoti. Mantas susinervino, kad reikia keisti lokaciją. Jis pakėlė balsą, o aš, palaukusi, kol baigė filmuoti epizodą, pasakiau: viskas, palieku projektą. Mantas puolė ant kelių ir paėmęs mane už rankų atsiprašė. Tai buvo vienintelis mūsų barnis per visą pažinties laiką.
– O ar bendravote nedirbdami?
– Atvykęs į Kijevą, visada man paskambindavo: atvažiuok, pasėdėsim, papasakosiu savo naujienas. Sėsdavau į traukinį ir lėkdavau porai dienų į Kijevą. „Mariupolis“ buvo rodomas įvairiuose miestuose ir šalyse. Niekad nebuvome praradę ryšio. Buvome neišskiriami draugai.
Mano jaunesnioji duktė labai daug jam padėjo filmuojant. Mantas juokaudavo: jei kas nors atrodo neįmanoma, skambinu jai, ji ras išeitį. Labai buvo prisirišęs prie mūsų šeimos. Kad ir kur filmuotų, visur mus kvietė, net į Afriką: noriu, kad pamatytumėte, kaip čia gera, sakydavo.
– Minėjote, kad vasario 24 dieną Mantas jums paskambino ir pasiūlė padėti išvykti. Tačiau nutarėte likti Ukrainoje. Netrukus atvyko ir Mantas...
– Taip, vasario 24-ąją Mantas man paskambino, o aš pasakiau: skambink mano dukterims, jos manęs neklausys. Žinojau, kad dukterys tikrai neišvyks iš Ukrainos. Jos negalėjo palikti Kijevo dešimt dienų. Kijevas iš visų pusių buvo apsuptas, vyko mūšiai, išvažiuoti neįmanoma. Pagaliau jos sugebėjo patekti į evakuacinį traukinį – perpildytą, žmonės sėdėjo vieni kitiems kone ant galvų, viename vagone du trys šimtai žmonių, – o kitą dieną į tą stotį, iš kurios išvyko, nukrito raketa. Jos atvyko į Lvivą ir mes penkis mėnesius gyvenome ten.
Mantas su Ania atvažiavo į Ukrainą kovo 16 dieną. Visa šeima organizavome jų atvykimą. Daug kas sakė: jie į tą zoną nepateks. O aš žinojau, kad pateks. Supranti, kad tai gali būti visko pabaiga? – klausiau Manto. Taip, atsakė. O Ania... Bet ir aš esu tokia pati, todėl suprantu, kodėl ji neišleido jo vieno. Tai, kad Ania jį ant rankų išnešė iš Mariupolio, buvo dar didvyriškesnis poelgis nei sprendimas atvykti į karo zoną... Turbūt tik ukrainietė moteris (Ania kilusi iš Luhansko srities) turi tiek dvasios stiprybės. Tai, kad ji krintant bomboms jo ieškojo... Mes visi jo ieškojome, klausinėjome galimų liudininkų, vykdėme savo tyrimą.
Kai sužinojau, kad Mantą paėmė į nelaisvę, apėmė bloga nuojauta, kad iš ten jis nebeišeis... Išgyventi nelaisvėje labai mažai šansų. Tie žmonės gyvų nepalieka. Meldžiausi, kad Ania išgyventų, kai bombos krito ant galvos, o ji ieškojo Manto.
Balandžio 1-ąją mano gimtadienis, Ania man paskambino pusę antros nakties ir pasakė, kad Mantą rado žuvusį. Jos pirmieji žodžiai: „Ira, Mantas negyvas. Aš jį radau.“ Prisimenu nuo to laiko kiekvieną sekundę. Kol Ania kirto Latvijos sieną, mes 24 valandas per parą palaikėme ryšį, net gedėti nebuvo laiko, nors skausmas draskė siaubingai, – visos mintys ir pastangos nukreiptos tik į tai, kad Aniai pavyktų evakuotis ir išgabenti Manto kūną. Beveik nemiegojome.
– Ar Mantas bijojo vykdamas į Mariupolį?
– Neturėjome laiko apie tai kalbėtis. Toks tempas, visas tas organizavimas. Net neprisėdome ir nepasikalbėjome: „Mantai, ar bijai?“
– Mariupolio patirtis paženklino tūkstančių žmonių likimus. Filmo „Mariupolis 2“ pradžioje nuskamba žodžiai: „Tai ne žaislai, tai mirtis.“
– Mes tame gyvename nuo 2013 metų, nuo Maidano laikų. Mano dukterys, kaip savanorės, su manimi važiuodavo į frontą. Vyresnioji, žurnalistė, ne kartą yra patekusi į susišaudymus. Jaunesnioji, būdama nepilnametė, gabendavo su manimi pačios iškeptas picas kariams iki pat Donecko apylinkių.
Okupacijos ir aviabombų – štai ko labiausiai bijojau. Bet paskui supratau, kad baisiau už bombardavimą ir okupaciją yra gatvių mūšiai. Tai, ką mano draugai ir pažįstami patyrė Mariupolyje, man paliko didžiulį randą sieloje. Artimieji stebisi mano poelgiais, sako: juk tu nebadavai, nesėdėjai be vandens, kodėl taip keistai elgiesi? O aš jau Lvive kiekvieną tuščią butelį pripildavau vandens. Surinkau tiek vandens, kad įvairiais indais užkroviau visą didžiulę lodžiją namo, kuriame gyvenome. O jeigu nukirs vandentiekį ir nebus ko gerti? Mano draugai Mariupolyje gėrė surūdijusį vandenį iš vamzdynų, ant renkančiųjų sniegą vandeniui nukrisdavo rusų bombos... Lygiai tą patį dariau Pokrovske. Gal neprireiks, bet kaimynams sakau: mes niekada negalime žinoti, kas bus toliau.
Kai skridome iš vieno festivalio, prieš sėsdama į lėktuvą turėjau nesuvalgyto maisto. Man sako: išmesk, neįleis į lėktuvą. Ėmiau raudoti – kaip galiu išmesti maistą? Keli kąsniai išgelbėtų kam nors gyvybę Mariupolyje... Mūsų draugai „Azovstalyje“ virdavo makaronus ir paskui nuoviru dar užsiplikydavo arbatos.
Būdama Šveicarijoje nupirkau tepamo šveicariško sūrio, ketinau išsiųsti į frontą. Oro uosto patikros punkte jį išmetė į šiukšliadėžę. Pravirkau. Mes taip saugojome tą sūrį, pati jo nevalgiau nei dukros. Manęs niekaip negalėjo nuraminti, nors tai juk tik dėžutė sūrio. Per tuos metus į maistą ir vandenį ėmiau žiūrėti visiškai kitaip nei ankstesniame, normaliame gyvenime.
– Kadaise žiūrėdavome filmus apie karą, skaitėme Remarko „Vakarų fronte nieko naujo“ ir galvojome, kad tai – niekada nebepasikartosianti praeitis. Karai vyko, bet toli nuo mūsų. Harry’s Mulischas po Antrojo pasaulinio karo rašė: „Vaizduotė nepajėgi varžytis su tikrove, tikrovė parbloškia vaizduotę aukštielninką ir juokiasi net susirietusi.“ Ar gyvendama taikoje įsivaizdavote, kas yra tikrasis, ne filmų ir knygų, karas?
– Esu dokumentinio kino režisierė, rinkau archyvinę medžiagą apie 1941–1943 metų Mariupolį. Toje archyvinėje medžiagoje tokio neapsakomo siaubo, koks vyksta dabar, nemačiau... Nors viskas, ko gero, vyksta identiškai, skirtumas tik tas, kad pasikeitė fašistai – Antrajame pasauliniame jie buvo vokiečiai, dabar – rusai.
– Gydytojo pediatro Petro Baublio, Kaune vokiečių okupacijos metais išgelbėjusio ne vieno žydų vaiko gyvybę, sūnus Alis pasakojo, kad tėvas niekuomet nekalbėjo apie karo metus. Vienintelį kartą, kai Alis žiūrėjo komediją apie karą, jis tarstelėjo: „Apie karą komedijų negalima kurti. Jų nebūna.“ Ar jūs galėsite pasakoti apie karą savo anūkams?
– Taip skaudu, kad ko gero nepajėgsiu apie tai kalbėti. Kai karas vyko Donbase, 2015 metais kūriau filmą apie savanorius, dirbau penkerius metus. Pažįstami sakė: sukūrei komediją apie savanorius kare, bet ne filmą apie karą.
Važiuodamas filmuoti „Mariupolis 2“ Mantas pasakė: tada dar galėjome juokauti, dabar karas jau kitoks ir juokui čia ne vieta. Niekada tų žodžių nepamiršiu. Todėl dabar mano filmas bus visiškai kitoks, pasakė jis.
– Ko dabar, po visko, ką jau esate patyrusi, bijote labiausiai?
– Grįžti į Mariupolį. [Pravirksta.] Kai grįšiu ir pamatysiu, kad nebėra namų, kad atvykome į tuščią žemę ir nėra kur gyventi. Sužinoti, kad draugai guli palaidoti po betono sluoksniu. Pradžioje okupantai dar traukė žuvusiuosius ir užkasinėjo masinėse kapavietėse, paskui ėmė slėpti savo nusikaltimus – ant kapų lieti betoną ir statyti naujus namus. Labiau nei ant manęs galinčios nukristi raketos bijau grįžti į Mariupolį...
– O manote, kad grįšite?
– Būtinai. Įžengsiu ten su savo vyro batalionu. Eisiu jiems iš paskos. Juk turėsime ieškoti dingusių žmonių, nubausti išdavikus, ekshumuoti palaikus, juos identifikuoti ir grąžinti šeimoms deramai palaidoti. Todėl pailsėti savo gyvenime jau nebeturėsiu galimybės. Nebus taip, kad karui pasibaigus gyvensime laimingai. Ne. Nei mano, nei mano dukterų, kurios seka mano pėdomis, gyvenimas nebebus toks kaip anksčiau. Mes nepailsėsime. Duok, Dieve, taikoje ir ramybėje gyventi bent anūkams.
– O kur dabar jūsų namai?
– Visur. Ir niekur. Nėra tų namų. Šiandien gyvi, rytoj galbūt jau nebe. Turime ateities planų, bet gyvename šia diena – kur draugai suteiks pastogę, kur pigiau. Kai nebeturi nieko, kiekvienoje vietoje turi susikurti minimalias sąlygas, pradedant nuo apatinių...
– Ar buvo bent viena laiminga diena ar laiminga valanda per visą šį karo laiką?
– Žinoma. Kai mano dukterys evakavosi iš Kijevo. Laiminga, kai esu šalia savo vyro. Vakare jį apkabinu ir man atrodo, kad jokia raketa nebebaisi. Net jei ji dabar nukris – nebus taip baisu, nes esame kartu. Laiminga, kai pamatau gyvus draugus. Reikia rasti tų laimės momentų, nes kitaip tiesiog nuvažiuos stogas.
Dabar neišeinu viena iš namų. Nepažįstu Pokrovsko, nežinau, kur yra slėptuvės, į kurias reikia bėgti pavojaus atveju, kur kokie rūsiai. Pirmą dieną atvykus čia virš mūsų galvų praskriejo kinžalas – tai neapsakomas siaubas. Per devynis karo metus pirmą kartą atsisveikinau su gyvenimu.
Pragariškas švilpesys ir įspūdis, lyg perpjauna dangų ir dvi dangaus pusės krinta ant mūsų, o tas likęs švilpiantis vidurys lekia tiesiai į mus. Po to įvykio į lauką viena neinu. Štai išėjau šiandien pasikalbėti su jumis ir praskrido dvi raketos...
Bet nutariau, kad savo gimtadienį sutiksiu Donecko apylinkių miškuose. Pakviečiau atvažiuoti dukras. Jos sako: mama, nesinori vaikštinėti po užminuotus miškus... Bet būsiu su savo vyru ir nesibaiminsiu.
– Filme „Mariupolis 2“ skamba frazė: „Kaip sveikintis „labas rytas“, kai tokie dalykai vyksta?“ Kai mudvi žinutėmis derinome vaizdo susitikimo laiką, sutrikau, nežinodama, kaip atsisveikinti, juk nelinkėsi „viso gero“, kai net neįsivaizduoju, kas vyksta aplink jus šią akimirką...
– Kariai linki vieni kitiems „nuobodžios nakties“, o ne „linksmos nakties“, nes „linksma“ ji, kai raketos skraido... Visada palinkiu geros dienos, tegul ji būna gera, bet dabar nebesisveikinu „laba diena“. Yra toks kvailas žodis „laikykitės“ – na taip, laikomės, bet nuo to palinkėjimo nei šilta, nei šalta. Paprastai klausiu: kaip galiu padėti? Tai yra – žinokite, esu šalia, jei ko reikės, kreipkitės.
Suprantu, kaip jums sunku, kai esate toli ir nežinote, kas mano aplinkoje šią akimirką vyksta. Man taip buvo Mariupolyje – nežinai, kokiu momentu tas „labas rytas“ pasieks: koks labas rytas, kai bombos ant galvos krinta...
Netrukus mano gimtadienis, ir, žinote, ko labiausiai norėčiau dovanų? Ne aukso apyrankių ar žiedų... Labiausiai trokštu, kad koks nors mecenatas padovanotų priešdroninį ginklą frontui. Tokia ukrainietės moters iš Mariupolio svajonė...
Dokumentinį filmą „Mariupolis 2“ galite išvysti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Gargždų, Tauragės ir Anykščių kino teatruose.