Teatras – erdvė, kur galima kelti klausimus
„Kiekvienas žmogus gali suteikti pagalbą pagal savo jėgas – pradedant palaikymu, donacijomis, savanoryste... Bet jeigu kalbėti apie teatrą, kaip instituciją – neatmetu, kai kurios gali prisimesti, kad nieko nevyksta, kurti tokius pastatymus kaip lig šiolei, iki karo. Bet man atrodo, kad dabar statyti spektaklių taip sau – negalima, reikia taikytis prie situacijos, kuri vyksta pasaulyje. Teatras yra ta erdvė, kur mes galime kelti klausimą. Tai ir bandau kartu su aktoriais daryti – kurdami spektaklį „Šeimyninės istorijos“ tiriame, kaip tai žmonijoje galėjo nutikti, bandome pažvelgti toliau, prie ko tai prives? Tie rusai, kurie šiandien Ukrainoje – kai grįš namo, kaip jie gyvens?“, – retoriškai klausė V. Marvinas.
Režisierius apmaudavo, kad daugelis šiandien mato iškraipytą realybę. „Pasiekia pranešimai apie naujas raketų atakas, aukas, o tu matai žmonių džiaugsmą... Reikia suprasti, kad tai ne vienas Putinas, labai daug žmonių laikosi tokios pačios pozicijos, todėl ir tapo įmanomu tai, kas šiandien vyksta. Baltijos šalyse, Estijoje, į kur atvykau, yra daug žmonių, kurie palaiko karą“, – atsiduso pašnekovas.
Kaip galima taip galvoti? Tiesiog nesuprantama, – išsprūsta komentaras. „Tai sudėtinga suprasti, mes skirtingai sutverti, skirtingi požiūrio taškai... Mums sunku suprasti žmogėdrą, laukiniška, o jam juk valgyti žmogieną normalu...“, – tarsteli režisierius.
Pasidomėjus V. Marvino gyvenimo istorija paaiškėja, kad jis yra gimęs Luhanske. „Iš esmės, visą savo sąmoningą gyvenimą kalbėjau rusiškai, lankiau rusakalbę mokyklą, vėliau atvykau į Kijevą, mokiausi Teatro institute. Kalbu rusiškai, bet mąstau ir palaikau proukrainietišką poziciją – Luhanskas, Doneckas man visada buvo ir bus Ukraina, jokių klausimų ar abejonių“, – pasakojimą apie save pradėjo kūrėjas.
Kai V. Marvinas atsidūrė Kijeve, jo tėvai dar buvo likę Luhanske. „Man nėra taip, kaip daugeliui, kad vyresnioji karta iš tų regionų – praplautomis smegenimis, ir nieko negali padaryti... Mano tėvai irgi proukrainietiški. Kai rusų pasaulis atėjo į Luhanską, jie iškart nenorėjo išvykti, nes buvo pripratę – darbai ir kita. Kol žmonės su ginklais neatėjo į jų butą ir nepastatė prie sienos, atliko kratas, esą jie turintys informacijos, kad slepia snaiperius... Visiška nesąmonė! Tuomet pasiėmiau juos į Kijevą, pradėjome galvoti apie tai, kad reiktų kraustytis. Po kurio laiko tėvai įsigijo butą, atrodė, saugioje vietoje. Ta vieta vadinasi Buča... Laimei, taip sutapo aplinkybės, kad įvykus baisiems dalykams jų ten nebuvo...“, – tęsė jis.
Režisierius pasidžiaugė, kad artimieji dabar saugūs: „Kai baigsis festivalis, sugrįšiu į Taliną, tėvai taip pat ten atvyks, pagaliau susitiksime... galėsime planuoti tolimesnę ateitį.“
Visgi šeima norėtų sugrįžti į Bučą. „Bet suprantama, kad Ukrainoje dabar nėra saugios vietos, rusų raketos visur pasiekia... Iš kitos pusės, jeigu pažvelgti globaliai – niekas negali pasakyti, kad yra saugus...“, – liūdną tiesą konstatavo pašnekovas.
Galimų scenarijų keletas, kiekvienas jų – įmanomas
Šiandien režisierius nukelia skrybėlę prieš draugus – aktorius ir režisierius. V. Marvinas prisipažino jaučiantis begalinį pasididžiavimą jais: „Apskritai, visa tauta... šiuo momentu būdami ne kariškiais daugelis stojo į armiją, gina šalį pačiuose karščiausiuose taškuose. Vienas kolega labai ilgai kovėsi Sjeverodonecke. Nelabai jaukiai jaučiuosi, kodėl aš ne ten, yra skirtingi atsakymai į šitą klausimą...“
Jis pastebėjo, kad visi šiandien yra vieningi, kaip to pavyzdį pateikė feisbuke įvykusį sėkmingą lėšų rinkimą ukrainiečių armijai skirto drono „Bayraktar“ pirkimui. „Ir ta didelė suma surenkama per kelias dienas – tai parodo visų žmonių susivienijimą, visi maksimaliai „prijungti“, nusiteikę padėti taip, kaip gali“, – apie vienybės galią kalbėjo jis.
Paklaustas, kaip viskas susiklostys Ukrainoje, ir apskritai, kur link eina visas pasaulis, V. Marvinas sakė, kad tai nuspėti yra sudėtinga – nėra orakulas.
„Sunku pasakyti, kas mūsų laukia, galimų scenarijų keletas, kiekvienas jų – įmanomas. Yra tokia frazė, kad pačios karščiausios pragaro vietos yra apskaičiuotos žmonėms, kurie didelių istorinių lūžių metu bandė išsaugoti neutralitetą. Šiandien irgi yra daug neutralių. Eina karas, sakome, kad reikia išsakyti savo nuomonę, kalbėti, daryti, o kiti per karą ir toliau „postina“ katinėlius arba pyragus... Nežinau, kokia ateitis laukia tokių žmonių“, – pamąstė V. Marvinas.
Kiek patylėjęs pridūrė, kad nors dabar tamsūs laikai, nesinori žiūrėti apokaliptiškai: „Norisi turėti viltį – visiems reikalinga viltis... Galiu pasakyti viena, kad, pagal gamtos dėsnius, po tamsos – šviesa. Visada.“
Tuoj po pandemijos visus užklupo karas Ukrainoje, kuris tapo tarsi kokio užkeikimo pratęsimu, privertęs žmoniją susimąstyti, galbūt darome kažką ne taip? „Turite omenyje, kad tai karma? Neabejotinai, tai kolektyvinės atsakomybės reikalas. Už tai, kas vyksta (ne tik rusai, kurių dauguma to nesuvokia), bet ir mes, kurie leidome tam atsitikti. Deja, labai giliai tie agentūriniai čiuptuvai prasiskverbė į Vakarus, sugebėjo visiems akis užlipdyti, kad visa tai tapo įmanoma. Dabar, galima sakyti, pasikeitė retorika. Jeigu anksčiau tarp Vakarų lyderių vyravo tokios frazės, kad reikia viską išspręsti taikiai, geriau bloga taika negu geras karas, kad „reikia išlaikyti Putino veidą“ – man regisi, kad dabar skambantys pareiškimai yra labiau teisingi – reikia šį karą užbaigti vienareikšmiška Ukrainos pergale, tokiu būdu, kad Rusija daugiau niekada nesugebėtų kažko panašaus priimti“, – sakė V. Marvinas.
Festivalio „Mes – Ukraina‘22“ konkursinėje programoje V. Marvino režisuotas spektaklio eskizas „Šeimyninės scenos“ bus rodomas naujoje LRDT erdvėje – Scenoje M8 (Mindaugo g. 8a). Visi festivalio renginiai – nemokami. Festivalis vyks birželio 28 – 29 dienomis.
Detali festivalio programa ČIA.