Iš pagrindų pasikeitęs Panevėžio kraštotyros muziejus atiduoda duoklę istorijai ir garsiems panevėžiečiams

Panevėžio kraštotyros muziejus daugiau nei dvejus metus buvo uždarytas rekonstrukcijai, tačiau šiandien sugrįžta visiškai atsinaujinęs. Atnaujintos ne tik erdvės, bet ir ekspozicijos. „Iš pagrindų pasikeitėme“, –„Delfi“ sakė šio muziejaus direktoriaus pavaduotoja-vyriausioji fondų saugotoja Jūratė Gaidelienė.

Nemažai laiko nutekėjo – muziejininkai skaičiuoja, kad nuo visų projektavimo darbų, paraiškų teikimo praėjo ištisi septyneri metai. Dvejus su puse metų tęsėsi statybiniai rūpesčiai: pagrindiniame pastate pakeisti seni langai, radiatoriai, vietoj kabinetų įrengtos ekspozicinės erdvės.

Visgi, patvarkyti visada yra ką – iki galo liko neišspręstos drėgmės problemos rūsyje. Tačiau ekspozicija įrengta, to anksčiau nebuvo įmanoma padaryti. Vis bandyta, bet...

Šalimais kaip tik rekonstruojama gatvė – galbūt tuomkart statybininkai pagelbės ir su pamatų izoliacija. Tačiau tai jau tėra smulkūs pataisymai. Lankytojai apsilankę po rekonstrukcijos pripažįsta – pokyčiai teigiami: šviesu, spalvinga, paslaptinga, padaugėjo ekspozicinės erdvės. Šeštadieniais – galima lankytis nemokamai.

Epochų dialogai

Pagrindiniame muziejaus pastate įrengta Panevėžio istorijos ekspozicija „Epochų dialogai“, kurią sudaro 5 interaktyvūs muziejiniai pasakojimai: „Didžiuojamės Panevėžiu“, „Panevėžio krašto etnografija“, „Nuo priešistorės iki modernėjančio miesto“, „Raudonasis teroras“, „Okupacijų gniaužtuose. 1940–1990 m.“

Ekspozicija „Didžiuojamės Panevėžiu“ skirta Nepriklausomybės laikotarpiui, siekiant atkreipti dėmesį į krašto išskirtinumą: asmenybes, miesto garbės piliečius, pačias žymiausias švietimo, kultūros, mokslo įstaigas, pramonės įmones, įvykius. „Panevėžys yra tarsi visų pagrindinių miestų donoras. Visa eilė žymių žmonių čia gimė, augo, lankė mokyklą. Šviesaus atminimo filosofas Arvydas Šliogeris, skulptorius Stanislovas Kuzma“, – vardijo J. Gaidelienė.

Tikra tiesa – Panevėžys turi kuo didžiuotis. Aukštaitijos sostinę garsina ryškų pėdsaką palikę panevėžiečiai, Nacionalinės premijos laureatai, miesto garbės piliečiai. Muziejuje galima išvysti dailininko Stasio Eidrigevičiaus, skulptorių Juozo Lebednyko ir Alfrido Pajuodžio, stiklo menininko Remigijaus Kriuko, fotomenininkų Algimanto Aleksandravičiaus, Sauliaus Saladūno ir Andriaus Repšio, Panevėžio keramikos simpoziumų konsultanto ir dalyvio Rimo Tado VisGirdos (JAV) kūrinius.

Beje, šios ekspozicijos dalimi tapo S. Eidrigevičiaus darbas „Geltona skraistė“, dailininko šiaurės panevėžiškių tarme perskaitytas jo kūrinys „Giedanti gaidžio galva“.

Didelė kolekcija – reti eksponatai

Kitame pasakojime – „Panevėžio krašto etnografija“ akcentuojamas visų pasaulio kraštų etninės dailės kūriniuose atvaizduojamas gyvybės medis: tautinėse juostose, šiaudiniuose soduose, drožiniuose. Čia galima pamatyti retą eksponatą – autentišką, vieną iš nedaugelio išlikusių garsaus dievdirbio Vinco Svirskio kryžių. Pusantro šimto metų skaičiuojančią senąją medžio skulptūrą į tik įsikūrusį muziejų patekusią iš koplytelių.

Muziejaus lobynų kloduose – didelė kolekcija, priešingai nei ekspozicijoms skirtos patalpos – nepalyginsi su Rokiškio ar Biržų krašto muziejais. Galbūt ir nereikia gretinti – kiekvienas objektas unikalus savo istorija, vertybiniu eksponatų turiniu – ne tik įspūdingo dydžio erdvėmis.

Panevėžio kraštotyros muziejus įsikūręs inteligentų, bajorų, turtingų miestiečių Moigių namuose.
XIX a. pbg. apskrities gydytojas Tadas Anupras Moigis, kartu su savo sutuoktine už jos kraitį pasistatė namus. Turėjo nemažą žemės sklypą, kuriame buvo išsidėstę dešimt pastatų. Išlikę trys, dabar visi priklauso muziejui.

Vienas seniausių regioninių muziejų jau po penkerių metų minės savo šimtmetį – įkurtas 1925 m. sausio 18 d. „Ne tik įkurtas, bet ir iškart atidaryta muziejaus ekspozicija. Anuomet visa bendruomenė (notarai, teisininkai, gydytojai...) buvo iniciatyvūs, padovanojo muziejui savo surinktas senienų kolekcijas. Deja, karo metais ji kaip reikiant nukentėjo, prarasta nemažai eksponatų“, – pažymėjo J. Gaidelienė.

Pražudantis „Raudonasis teroras“

Ekspozicija „Raudonasis teroras“, susijusi su istoriniais įvykiais. Pastato rūsyje 1941 m. naktį iš birželio 25 d. į 26 d. sovietų saugumiečiai žiauriai nukankino Panevėžio apskrities ligoninės gydytojus Juozą Žemgulį, Antaną Gudonį, Stasį Mačiulį, medicinos seserį Zinaidą Kanevičienę ir dar tris panevėžiečius.

„Užėjus sovietams Moigių pastatas buvo nacionalizuotas, čia įsikūrė NKVD būstinė. Pasakojama, kad vos prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dar nepasitraukus rusams ir įvyko šis įvykis su gydytojais. Buvo daug sužeistųjų, jie gydė raudonarmiečius, operuodavo po keliolika valandų. Kažkam paskundus, kad medicinos sesutė Z. Kanevičienė kalba apie nuovargį, – personalą ir kelis panevėžiečius nuvarė link NKVD įstaigos (dabartinio pagrindinio muziejaus pastato), būtent ten jie buvo nukankinti“, – kalbėjo J. Gaidelienė.

„Okupacijų gniaužtuose. 1940–1990 m.“ pasakoja apie sovietų okupaciją, holokaustą. „Sovietmečiu buvo daug dvilypumo, todėl bandėme atskleisti paradinę ir realią gyvenimo pusę. Galima pasiklausyti įrašytų sovietmečio gyvenimo detalių liudijimų, išvysti filmų, paklausyti tremtinių pasakojimų“, – aiškino J. Gaidelienė.

Ant sienos įrengta mini kino teatro salė, demonstruojamas filmas apie 1970-ųjų Panevėžį. Yra nemažai virtualių parodų: fotografo Sauliaus Saladūno „Matomas, esamas, nematytas Panevėžys“, „Kazys Naruševičius. Tapyba – mano širdies kalba“ ir kitos. Jas galima pamatyti ČIA.

Muziejininkai užsiima tiriamuoju darbu. Vyksta mokslinės konferencijos – lapkričio 5-ąją vyks jau 22-oji. „Pajudiname mokslininkus iš įvairių institucijų, jie rašo mokslinius straipsnius, susijusius su mūsų kraštu, išleidžia rimtas knygas“, – atkreipė dėmesį J. Gaidelienė.

Šiemet gvildenama tema – „Antisovietinis judėjimas“. „Aiškinamasi, kokie neformalūs judėjimai buvo sovietmečiu, pasireiškimai ir apraiškos Panevėžio krašte, kartu apžvelgiant ir visą Lietuvą. Pavyzdžiui, žygeivių judėjimas – tam tikras pasipriešinimas sovietų valdžiai“, – pasakojo ji.

Pažinimui – edukacinės klasės

Rekonstruojant Moigių pastatų komplekso III pastatą įrengti Edukacijos bei Restauravimo ir konservavimo centrai. Įrengtos 3 modernios spalvingos edukacinės klasės, skirtos pažinti gamtą, etninę ir miesto kultūrą.

Praplėstas edukacinių programų spektras. Edukacijai pritaikytame rūsyje lankytojai gamins ir ragaus aukštaitiškus patiekalus, lies žvakes, margins margučius, o kitose edukacijos erdvėse bus galima pamatyti dinozaurą, skruzdėlyno gyventojus, bičių avilį, miesto planus ir praeities vaizdus.

Restauravimo ir konservavimo centras įsikūrė šio pastato antrajame aukšte. Čia įrengtos modernios darbo vietos su nauja įranga, kuri palengvins muziejaus restauratorių darbą ir atvers naujų galimybių.