Instaliacija eksponuojama Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje.
Stūkso šiukšlių piliakalniai
Menininkė Jolita Vaitkutė šiuo kūriniu kalba apie „plastikosferą“ – dar vieną laikotarpį žemės istorijoje. Ji akcentuoja vartojimo kultūros pasekmes: kas buvo vertinga labai trumpai, tampa šiukšle amžiams.
„Vaikystėje pravažiuodavome didelį piliakalnį, kuris, pasirodo, buvo visai ne piliakalnis, o didžiulis sąvartynas, užsėtas žole. (…) Instaliacijai pasirinkau žmogaus kaukolę kaip atgimimo ir amžinybės simbolį. Šiuo kūriniu klausiu: ar šiukšlės tikrai yra tai, ką norime palikti po savęs?“ – kalbėjo menininkė J. Vaitkutė ir pridūrė, kad į pristatymą apsirengė kaip į laidotuves, nes aptariama tema jai yra viena skaudžiausių.
Visuomenininkas Giedrius Bučas pabrėžė, kad mūsų protėviai piliakalnius sunešė, kad gintųsi, išlaikytų valstybingumą, identitetą. „O mes „piliakalnius“ sudėjome savo ego vedami ir paliksime juos ateities kartoms“, – susimąstyti skatino visuomenininkas.
Instaliacijai sukurti naudoti daiktai iš pačios menininkės gyvenimo: nebereikalingi telefonai, fotoaparatai, kostiumai, pirštinės, kamšteliai, vaistai, net dantų šepetukas, kurį gavo viešbutyje.
Šia instaliacija menininkė siekia, kad žmonės sąmoningiau vartotų.
Ragina Kauną imtis iniciatyvos
Renginyje paminėti iškalbingi faktai: aplinkos ministerijos duomenimis, nuo 2015 iki 2021 m. Kauno regione per pastaruosius metus vidutiniškai susidarė apie 238,9 tūkst. tonų atliekų, iš kurių vienam gyventojui teko 501 kg (net 126 kg daugiau nei 2015 m.). Prognozuojama, kad, augant Lietuvos ekonomikai, atliekų tik daugės.
15 proc. surinktų komunalinių atliekų dar atsiduria sąvartynuose, tačiau iki 2030 m. yra ambicija: Lietuva be sąvartynų.
LR aplinkos ministras Simonas Gentvilas atkreipė dėmesį, kad vandenynuose šiandien plastiko daugiau, nei žuvų.
„Plastiko randama net Lietuvoje gimstančių kūdikių organizmuose. Faktai iškalbingi, tačiau mes esame visuomenė, kuri gali keisti situaciją. Laisvės alėja – pavyzdys, kaip galima keistis: kažkada tai buvo automobilių gatvė, o šiandien – pėsčiųjų alėja. Tuometinių urbanistų žingsnis mums dabar savaime suprantamas. Bet paklauskime savęs, kodėl Lietuvos miestai taip lėtai keičiasi?
Sausį kiekvienas miestas turėjo turėti netaršos zoną. Kodėl Kaunas netampa šituo pavyzdžiu ir neišjudina ištisų gyvenamųjų erdvių sutelkimo, miesto bendruomenių sušaukimo? (…) Automobilio dyzelino apmokestinimui sakome, kad netinkamas laikas, prieiname prie draudimų dėl atliekų tvarkymo ir sakome, kad dar nepasiruošę. Kodėl šiai kartai pritrūksta drąsos? Pasaulis jau gerą 50-metį gyvena už savo galimybių ribų. Atimame iš savo jaunosios kartos galimybes, su kuriomis patys užaugome“, – akcentavo LR aplinkos ministras S. Gentvilas.
Tikrasis komfortas – švarus oras ir vanduo
Visuomenininkas Giedrius Bučas renginyje papasakojo apie savo akcijas-protestus, nukreiptus prieš šiukšlinimą gamtoje. 2019 m. jis surengė žygį aplink Kauną ir šešias dienas rinko, rūšiavo, „skaitė“ iš šiukšlių. 2020 m. vyko žygis aplink Lietuvą, pustrečio mėnesio dalyviai rinko ir rūšiavo šiukšles, jas skaičiavo, analizavo.
„Sudarėme portretą: gyvename greito vartojimo, perprogramuotų vertybių amžiuje, kur dominuoja plastikas, įvairios kombinuotos pakuotės. Reikia suprasti, kad aš pats esu atsakingas už situaciją, jei padarysiu žingsnį – pradės keistis ir aplinka“, – teigė G. Bučas.
Kitąmet jis rengs ekspediciją pėsčiomis aplink Baltijos jūrą. Dalyviai įveiks 6 tūkst. km ir tyrinės radinius vandenyje, paplūdimiuose.
„Žmonės turi suprasti, kad komforto zona yra ne telefonai, naujausios technologijos, o mano ir vaikų sveikata, švarus oras, vanduo. Turime sugrįžti į tikrąją komforto zoną“, – ragino visuomenininkas.
Instaliacija „(Ne)amžinos vertybės“ kovo mėnesį buvo pristatyta Vilniuje. Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje instaliacija bus eksponuojama iki birželio 2 d. Po to kūrinys keliaus į kitus miestus.