Dirbtuvėse jautėsi kaip šeimininkas
A. Iljinskij suprato pataikęs į pačią tinkamiausią vietą menininkui – skulptūros centre Oronske skulptoriai dirbo su metalais, akmenimis, medžiu, buvo ir keramikos dirbtuvės.
Kadangi Oronske esančiame skulptūros centre buvo ne tik dirbtuvės, bet ir muziejus, skulptūrų parkas, A. Iljinskij sugalvojo pasiūlyti jiems sukurti ypatingą darbą: „Pasisėmiau drąsos (man pakako gyvybinių jėgų ir įžūlumo) pasiūlyti savo kūrinį parkui – muziejui. Tai Arkangelas Michailas, kuris yra atvaizduotas ant Kyjivo miesto herbo, yra jo gynėjas.“
Nors savo šalį paliko kaip karo pabėgėlis, A. Iljinskij tikino dėl to vis dar jaučiantis asmeninę kaltę. „Tarsi būčiau „nusiplovęs“... jaučiu tą kaltę. Tačiau pasvėriau savo jėgas, supratau, kad vykstant karo veiksmams ten ilgai nepratempsiu, naudos iš manęs nedaug. Bet sąžinė... ji vis vien kankina, sąmonė visą laiką tuo užsiėmusi. Naudodamasis įspūdžių aštrumu stengiausi kurti darbus, susijusius su karo tematika. Nebuvau fronte Kyjive, tad tas jausmas ėmė minkštėti, ypač kai kūriau arkangelą, o dabar – šitame žydinčiame mieste Vilniuje visiškai pradingo“, – kalbėjo jis.
Menininkas su sutuoktine kol kas įsikūrė Vilniuje. „Mano žmoną pakvietė dirbti Vrublevskių bibliotekoje (kuri yra greta Karaliaus Mindaugo tilto), ten ji dirba restauratore. Restauracijos darbais ji užsiima dėl pragyvenimo, šiaip yra dailininkė. Gyvename butelyje Antakalnyje, viskas gerai“, – sakė A. Iljinskij.
Beprasmis, brolžudiškas karas
Menininkui prarasti suformuotą savo darbų kolekciją, greičiausiai, prilygsta nelaimei. Tačiau savo kūrinius Ukrainoje palikęs A. Iljinskij pažymėjo, kad karo akivaizdoje prioritetai visgi keičiasi.
„Kai dingsta darbai – apmaudu, tai paliečia, bet čia yra maža korekcija, vienas „bet“. Kai žudomi žmonės, o tu esi saugus – negerai gailėti darbų... Kažkur yra, jei išsisaugos – ačiū Dievui, jeigu ne – irgi nebaisu“, – sakė jis.
„Tik įsivaizduokite, jeigu vieną gražios dienos rytą Lietuva įsakytų bombarduoti Latviją ir įsiveržtų žudyti latvių... panašus pavyzdys. Rusai ir ukrainiečiai, iš tiesų, buvo broliškomis tautomis. Ukraina buvo dalimi Rusijos, tad atitinkamai, visos šaknys giliausiai įaugusios. Buvo įvykdytas didžiausias pasaulyje nusikaltimas. Raktelis šito karo, ko gero, štai kame: 80 proc. rusų pritaria tam, kas vyksta. Tačiau niekas iš Ukrainos gyventojų nepalaiko šito karo – tai rusų tautos matymo pasekmė, apkvailintų gyvulių bandos būsena, kaip savo laikais tai nutiko vokiečių tautai“, – samprotavo pašnekovas.
Tai, kas vasario 24 d. įvyko, anot A. Iljinskij, nebesugrąžinama, sekundė, kai buvo įvykdytas veiksmas – padalino gyvenimą į dvi dalis: prieš ir po.
Reikės daug laiko, kad užsimirštų neapykanta ir prakeiksmas
Šiandien viešojoje erdvėje kyla nemažai diskusijų dėl rusų kultūros atsisakymo, LRDT pavadinimo pakeitimo. Lietuvių menininkė Laisvydė Šalčiūtė feisbuke pasidalino savo abejone, ar ukrainiečių pabėgėliai šiame teatre randa palaikymą, „iš įstaigos, kurios pavadinimas minkštai ir švelniai su „Česyro katino šypsena“ afišuoja rusų tautos „globėjišką“ viršenybę kitų Lietuvos tautų atžvilgiu.“
Paprašytas išreikšti savo nuomonę, A. Iljinskij sakė, kad Vilniuje įsikūrusio teatro pavadinimas nepriklauso nuo pabėgėlių ukrainiečių nuomonės: „Tai nesusiję su nuomone tų, kurie atbėgo čia gelbėdami savo „kailiuką“, tai išskirtinai gyventojų, lietuvių inteligentijos reikalas. Kaip vilniečiai norės, kiek jiems bjauru girdėti žodį rusų...“
Nors A. Iljinskij pagal tautybę yra rusas, tikino, kad šiandien šios tautos nekenčiantis. „Mano tėvai – rusų mokslininkai. Aš rusų, deja, dabar nekenčiu, bet radau išeitį – esu Ukrainos pilietis. Moku abi kalbas, bet rusų, suprantama, labiau įprasta. Faktas – rusų istorija, literatūra, kultūra traktuojama kaip priešų ir žudikų. Jie tai padarė, nuo to niekur nedingsi, reikės daug laiko, kad užsimirštų neapykanta ir prakeiksmas – apie tai kalbėti anksti“, – pabrėžė jis.
Menininkas pasakojo neseniai buvęs pakviestas į parodą Užupyje, kur dėl netikėtos akistatos teko patirti nemalonų jausmą. „Kartu su ukrainiečiais pakvietė ir rusus, ir baltarusius. Kaip ir mielas gestas, bet iš kitos pusės, prisipažinsiu, man buvo nemalonu. Kada nors bus galima, bet dabar – karas, kartu draugauti nesinori. Jeigu atsidurtume fronto linijoje – tektų vienas kitą užmušti“, – atkreipė dėmesį į baisią tiesą A. Iljinskij.
Paklaustas, ką galvojantis apie savo kaip kūrėjo ateitį, menininkas pasidžiaugė, kad kol kas viskas klostosi taip, kad „ateitis ir dabartis pernelyg gera“.
„Pirma, susitarėme, kad kursiu didelį darbą Europos parkui, antra, mane pakvietė po keleto dienų į Latviją, keramikų grupę, o rugpjūtį bendradarbiaudami su lenkų menininku kursime bendrą parodą. Dabar esu storas, riebus, patenkintas ir saugus“, – liūdnai šyptelėjo menininkas.
A. Iljinskij darbų paroda „Pavasaris 2022“ LRDT teatro fojė veiks iki rudens.