– Kalbėjomės apie spektaklį „Užburtas kalnas“, kai iki premjeros Zalcburgo teatro festivalyje buvo likęs nepilnas mėnuo. Jūsų kolegė aktorė Viktorija Kuodytė neslėpė nerimo, kad tuo metu spektaklis dar nebuvo baigtas, nors bilietai jau buvo parduoti, Jūs lyg ramiau į tai žiūrėjote, sakėte pasitikintis vykstančiu procesu. Kaip iš tiesų viskas vyko toliau – kaip studentai paskutinę naktį dėliojote akcentus?
– Ne, kai išvažiavome į Austriją, jau visas scenas buvome praėję, nors jos ir ten dar šiek tiek keitėsi, dar didėjo dekoracijos. Bet dėl to kažkokio didelio streso nebuvo – aš asmeniškai truputį nerimavau tik dėl to, kaip čia bus, kai publika nemoka lietuvių kalbos, nes šiame spektaklyje vis tiek daug kalbama, galvojau, ar bus įmanoma „pagauti“ titrus, bet kažkaip susižiūrėjo.
– Tad kaip visgi jus priėmė Zalcburgas?
– Nežinau, sunku pasakyti, bet manau, kad neblogai. Žinau, kad yra parašyta nemažai kritinių straipsnių, vieną kitą pažiūrėjau, bet jų neskaičiau – per silpna dar skaityti.
– Baisu sužinoti, ką galvoja?
– Ne, tuo metu dar nenorėjau ir kol kas nenoriu girdėti kitų nuomonės. Kol dar pats savo užduotis, ką buvai sau susiplanavęs, nepilnai įvykdai, nesinori girdėti, ką iš šalies sako. Kai jas įvykdysi – tada pradėsi klausyti kitas nuomones. Bet pačioje pradžioje... Esu matęs aktorių, kurie po premjeros gavo, pavyzdžiui, kažkokių pastabų iš kolegų ir taip ir nebeatsigavo. Ta prasme, nebegrįžo. Per repeticijas, iki premjeros būdavo kažkaip vaidmuo, o po tų pastabų jis išnyko. Tas premjerinis yra laikotarpis labai trapus, jautrus – nemanau, kad tuo metu verta kažką kažkur lįsti, žiūrėti, ką kiti mano. Vėliau, praėjus mėnesiui ar dviem, kai susiguli viskas, kai pradedi galvoti, kur iš tikrųjų klaidas darei, tada jau gali pradėti kažkaip paskaityti kažką, bet iki to – nemanau...
– Kokius uždavinius sau kėlėte, jei sakote, kad jautėtės juos ne iki galo įgyvendinęs?
– Iš tiesų aš nesu nė vieno vaidmens įgyvendinęs – tikrai nesu. Viso vaidmens, aišku, ir neįgyvendinsi, neišeis. Ir šito spektaklio rėmuose – ilgas spektaklis, neįmanoma viską įgyvendinti nuo pradžių iki galo. Turi labai stipriai kortos sukristi, kad tu įgyvendintum viską.
– Čia perfekcionizmas kalba?
– Manau, kad visi mes esame kažkiek perfekcionistai savo profesijoje. Bet aš tiesiog suprantu tai, kad teatras vis tiek yra efemeriškas dalykas, kuris atsiranda ir išnyksta žiūrovų akyse. Kartais tu bandai pasivyti tai, kas buvo anksčiau padaryta, bet tai labai stipriai nesigauna... Dėl to kiekvieną kartą ant scenos tu turi kurti iš naujo. Ir K. Lupa tą labai daug akcentuoja – aš daugiau kažkaip žiūrėjau į pakartojimo meną, kad tu turi pakartoti dalykus, o jis kažkaip vis dėlto fokusuojasi į naujo sukūrimą. Mes visi iš esmės bandome iš naujo sukurti kažką ant scenos, per naujo viską atsiminti ir vėl fiksuoti – tai yra įdomu. Jei tai, ką vaidini, ir vaizdinys, kurį kuri, tavęs nebejaudina, kažkaip turi perkurti tą vaizdinį čia ir dabar.
– Kiek iš tiesų vaidmuo gali jaudinti patį aktorių? Juk, kad ir kas kartą kitaip, spektaklis vis tiek kartojasi? Yra kažkokia laiko trukmė, parodytų spektaklių skaičius?
– Priklauso nuo vaizdinio, kurį, man atrodo, turime susikurti ne tik sau, bet ir žiūrovų galvose. Jei tas vaizdinys pradeda kurtis, salėje, kur sėdi žiūrovas, ir tau pačiam, įvyksta kažkoks kognityvinis susijungimas mūsų vaizduočių. Nebūtinai tas vaizdinys yra vienodas, bet man atrodo, kad labai svarbu jį kažkokį turėti ir tada galbūt ir žiūrovas pradeda jį matyti. Nors labai sudėtinga apie tai kalbėti, nes iš tikrųjų dažniausiai gerus dalykus padarai to nesuprasdamas. Taip dažniausiai įvyksta – jei atrodo, kad susigalvojai, čia taip nuostabiai vienaip ar kitaip padarysiu, tavo smegenys, tavo protas pradeda visu tuo manipuliuoti ir tave valdyti, ir kaip norėjai dažniausiai nebūna. Bet dažniausiai tu darai kažkokį paprastą dalyką, kuris tau, atrodo, nieko nekainuoja, o iš šalies tau sako, kad buvo labai jautru, labai gerai, nors tau atrodo, kad tu čia išvis nieko nedarei. Tas, pavadinkime, meno gimimas yra labai sudėtingas, kurio tu gal nelabai ir supranti – tik žiūrovas, sėdintis salėje, gali jį pajausti, o tu pats, būdamas scenoje, daug dalykų net nematai. Kaip ir žmogus, gyvendamas gyvenimą, nebūtinai matai, ką darai gerai, o ką blogai.
– Sakote, kad iš išorės vengiate dar atsiliepimus skaityti, bet kūrybiniame procese režisierius sako savo pastabas, galbūt ir kolegos aktoriai. Ar nekritikuojate vienas kito, nepatarinėjate, kad gal kažkaip kitaip daryk? Kaip tai priimate?
– Mes visi kartu einame šitą kelionę, kuri, „Užburto kalno“ atveju, truko keturis mėnesius ar net ilgiau, jei skaičiuosime nuo to laiko, kai sužinojome apie vaidmenis. Tad kai eini kartu su režisieriumi ir kitais aktoriais, jie mato, kur tu buvai nuėjęs, kur galbūt nuėjai į vieną pusę ar į kitą – tai yra visai kas kita. Negali, aišku, ir kiekvieno kolegų matymo jaukintis – visi turime savo ir vienas matymas neįmanomas. Bet dėl to turime režisieriui atiduoti daug atsakomybės – vis tiek jis kuria tą vaizdą atsitraukęs nuo to miško, mato tą mišką, o mes vis dėlto esame pačiame miške, mes kartais ir nesuprantame visko iki galo. Tad nežinau, iš to mūsų uždaro būrio pastabos nėra sudėtingos, kartais net nereaguoji, kartais reaguoji – visaip būna. Kartais sako tikrai gerą dalyką, bet tu supranti, kad tau dar iki jo reikia penkiolika žingsnių padaryti: juk tu čia pats esi, pats kontroliuoji, ką darai, savo emocijas, žinai, ką nori pasiekti, kokį vaizdinį sukurti – nėra taip, kad tu nesąmoningai plavinėji scenoje (juokiasi).
Apskritai man keista kalbant apie kritiką, ne apie šį spektaklį, kalbos, koks menas gali ar negali būti. Kažkoks kūrinys gali tau patikti, nepatikti, gali sujaudinti, gali tavęs nejaudinti, bet juk nesi tas centras ir pasaulio bamba, kad turi būti taip, kaip tu nori. Nebūtinai – tu gali sėdėti ir nieko nesuprasti. Gali išeiti iš to spektaklio, nes jis tau nepatiko, ir gali sakyti, kad jis tau nepatiko, bet tu negali sakyti, kad tokio meno negali būti, jis negali egzistuoti. Man labai keistas noras padaryti visus labai vienodus, kad visi turi būti pagal mano mąstymą...
Čia tuo šiek tiek nukrypau nuo klausimo, bet tiesiog šiandien ryte kaip tik galvojau, kad reikia labai atsirinkti, kokius dalykus skaityti, žmones, kuriais gali pasitikėti. Juk dažnai tai gali labai stipriai sugadinti, kas sukurta. Be to, reikia suprasti, kad ypač premjera, nauji spektakliai nėra galutinis išbaigtas procesas – tai yra pirmas pasitikrinimas su žiūrovu. Ir taip, tie, kurie perka bilietus į pirmą premjerinį spektaklį, faktas, kad jie rizikuoja. Žiūrovai nežino, nes patys scenoje stovintys žmonės nežino, kaip bus, ir režisierius iki galo nežino, nors jis gali turėti labai daug patirties – niekas nežino, kaip spektaklis įvyks. Manau, kad premjerinis darbas yra tik viena iš etapo pradžių, bet tai nėra pabaiga, dėl to kalbėti kaip apie pabaigą, čia gerai ar blogai, yra labai keista.
– Tai kaip dabar žiūrite, Jaunimo teatre Vilniuje, premjera ar ne premjera? Zalcburge jau parodėte spektaklį, pirmoji premjera įvyko, jau gali drąsiau žiūrovai ateiti?
– Tai, aišku, duoda savo vaisių, bet vis tiek tai labai skirtinga. Net kai rodau spektaklius skirtinguose Lietuvos miestuose, atrodo, kad tu vėl naują premjerą išgyveni.Kad ir kaip bebūtų, tam tikruose miestuose susistato tam tikri kanonai, pačių miestų ir žmonių kažkoks mentalitetas – jis nėra itin akivaizdus, bet tikrai jaučiasi. Tad kiekviename mieste galima iš naujo išgyventi premjerą, nes yra visiškai naujas žiūrovas, o čia buvo net kita valstybė, Austrija, tarp žiūrovų buvo daug vokiečių, pačių austrų, lenkų, daug suvažiavo žmonių iš Europos – ten dar kitaip žiūri į tą spektaklį.
– Koks gavosi spektaklis „Užburtas kalnas“? Vėlgi, kai dar tik vyko kūrybinis procesas, man įstrigo V. Kuodytės pasvarstymas, kad tai bus išbandymas žiūrovui. Kai jau turite spektaklį, tinka šis apibūdinimas?
– Nežinau, sunku pasakyti, ar jis yra išbandymas. Mes galime labai skirtingai vertinti, ir reikia dar galvoti, ką vertiname – atlikimą kažkokios pjesės, kuri neegzistuoja, kuri dabar parašyta? Taip, ji yra pagal Tomą Maną, bet ten viskas kitaip – ten K. Lupos fantazijų, vizijų darinys. Taip, aišku, spektaklis ilgas, penkios valandos, bet kai aš „Austerlicą“ žiūrėjau, apie kurį kalbant dauguma žmonių irgi pabrėžė jo trukmę, man jis nė kiek neprailgo. Ypač dabartiniame amžiuje, kai viskas taip trumpa, man priešingai, netgi specialiai kiek provokuojant, norisi daryti kuo ilgiau. Be to, tas prailgimas man nebuvo toks, kad sunaikintų pačio darbo grožį – čia apie „Austerlicą“ kalbant.
O apie šitą darbą aš nežinau, jis yra kitoks. Vienas dalykas, čia veikia daug aktorių, septyniolika, čia yra tos dinamikos, yra visokių dalykų. Manau, ir iš aktorinės pusės reikia viską įgyvendinti – tiksliau, ne tik įgyvendinti, bet ir išgyventi. Nes mums ir tie penki premjeriniai spektakliai Austrijoje labai skirtingai kiekvienas praėjo: vienas praeina, atrodo, viskas, čia jau spektaklis gali gimti, antras praeina – kažkokia atsiranda duobė, viskas nebesusijungia, viskas pasidaro per ilga. Nuo daug ko tai priklauso, nors daug atsakomybės numetame žiūrovui ar režisieriui, bet, manau, ir nuo pačių aktorių – kaip mes ateiname, ką pavalgę ryte ar nevalgę, kiek mes atiduodame. Aš tikiu, kad jei tu labai stipriai atiduodi, tai ir matosi.
O tas komentarų skaitymas, galvojimas, ar čia per ilgai ar per trumpai... Faktas, kad kritinį mąstymą reikia turėti tam tikrais atvejais, bet jei tu sutinki su tuo, ką darai – nes gali ir nesutikti – tu turi pasinerti ir labai daug atiduoti, tada kažkas gimsta scenoje. Tada tu jauti iš tikrųjų, kada publika pradeda kvėpuoti, kada ji pradeda nekvėpuoti, kada ji pradeda gyventi tą gyvenimą, kad ir šito „Užburto kalno“... Iš tiesų man labai įdomu, kaip lietuviai sužiūrės. Sakyčiau, austrams dar buvo iššūkis lietuvių kalba, kurios jie turėjo labai ilgai klausytis. Aš kai į Latviją važiuodavau žiūrėti spektaklių, jei spektaklis truko kokias keturias valandas, pusantros reikėjo kažkokio perėjimo, kad tu pradėtum žiūrėti veiksmą, o ne klausyti kaip kita kalba skamba – manau, kad ir jiems tas pats tikrai Austrijoje buvo...
– Šiuo metu tik su „Užburtu kalnu“ ir dirbate? Ar būtų buvę neįmanoma dalinti dėmesį?
– Labai faina, kad šitas procesas buvo vasarą, nes kitaip būtų labai sudėtinga. Kažkaip ir šiaip pastebėjau, kad labai dažnai vasarą gimsta vieni geriausių darbų. Vienas dalykas – gamta, kitas – vasarą išvis nėra spektaklių, tavęs niekas neblaško. Nors, kita vertus, gal kartais ir vertinga, kad išblaško, kad nesi visą laiką tame – tada gal kaip tik nebematytum dalykų.
– Kiek teko skaityti Jūsų interviu, ir dabar, kai kalbamės, visada yra savikritiškumo elementas. Nemažėja to? Juk jau ir apdovanojimų yra, ir pagrindinių vaidmenų suvaidinta, gal atsiranda daugiau pasitikėjimo ir mažėja savikritikos?
– Nemanau... Tas pasitikėjimas labai toks sąlyginis dalykas. Aišku, jis atsiranda, bet kiekvienas darbas visada yra kažkaip iš naujo. Viename darbe tu gali atrodyti stebuklingai, tiesiog skristi toje medžiagoje ir temoje, tavo mintys gerai transliuosis, o kitoje medžiagoje tu gali visai netikti, bet tu vis tiek bandysi kabintis ir nesuprasi, kad tu ten tiesiog netinki, o tada atrodysi labai blogai ir sau. Aktorystė tokia profesija – kaip žmogumi tu gali savimi pasitikėti, bet pačioje profesijoje pasitikėjimas nėra naudingas. Bet aš nemanau, kad kada nors jį tokį labai tvirtą ir turėsiu.
– Iš Valentino Masalskio tokį požiūrį atsinešėte? (V. Masalskis buvo D. Želvio dėstytojas – red. pastaba)
– Nežinau, manau, kad V. Masalskis labai savimi pasitiki (juokiasi). Galbūt, gal daug to Masalskio yra šitame požiūryje, bet nemanau, kad jis klaidingas, dėl to neatsisakau. Labai sudėtinga apskritai galvoti ne kritiškai. Juk vis dėlto, kas aš esu, kad negalvočiau nekritiškai? Ar aš kažkuo stipriai apdovanotas? Na ne. Ar aš kažkoks pasaulinio lygio dalykas, kuris verčia kalnus? Na, irgi ne. Tai kažkaip tu supranti savo vietą.
– Bet juk kartais ir pasidžiaugti reikia, pagirti save ... Kad ir ne pasaulinio lygio, bet Lietuvoje jau daug pasiekėte...
– Nežinau, gal čia skamba kažkaip depresyviai, liūdnai. Bet faktas, kad pasigiriu save daugiau negu reikia – tai normalu.
– Aktoriai visuomet sako, kad kiekvienas vaidmuo juos keičia, kažką iš jo pasiima. Ką iš šio Hanso Kastorpo vaidmens pasiėmėte, kokias pamokas išsinešėte?
– Oi, labai daug dalykų daug. Ne tik iš vaidmens, bet ir apskritai iš proceso apskritai, savaime aišku, iš K. Lupos, ir iš Tomo Mano, nors daugiausiai, aišku, per K. Lupos prizmę – jis daugiausiai padėjo tą Tomą Maną atidaryti, būtent „Užburto kalno“ kontekste. Vienas iš dalykų, apie kuriuos susimąsčiau, kažkaip pagalvojau, kad senatvė vis dėlto yra jautrumo neturėjimas.
– Kodėl, ką turite omenyje?
– Tiesiog stebėdavau K. Lupą, kuris, nors jau yra solidaus amžiaus, bet jis yra kaip vaikas, jis reaguoja kaip vaikas. Jei kas bus šioje premjeroje ar gal kas anksčiau yra matęs spektaklius, kur jis būna, reikia matyti, kaip jis reaguoja į spektaklį, kaip jis kartu jame dalyvauja. Bet jis to nedaro apsimestinai, kiek mačiau – jis tai daro nuoširdžiai, jis kaip vaikas reaguoja į daug dalykų.
Taip ir susimąsčiau, kad jautrumo neturėjimas tave daro senu. Galima galvoti apie paprastus buitinius pavyzdžius, kaip vaikas reaguoja prilietęs ugnį – jis verkia, cypia, o senas žmogus pirštą palaižo ir tiek to. Bet čia toks banalus dalykas. Galvoju apie tą jautrumą, kad senatvė padaro taip, kad tavęs niekas nebestebina, vis mažiau tų pirmų kartų , į viską tu reaguoji, kad jau žinai, jau patyrei. O jautrus žmogus nesakau, kad viską priima kaip pirmą kartą, bet jis yra atviras kaip pirmam kartui. Kažkaip labai iš K. Lupos matėsi toks dalykas, kad jis yra be galo jautrus. Tada tu matai, kad tu esi daugiau pasenęs nei jis, nes mano jautrumo lygis lyginant su juo yra kažkas neadekvačiai skirtingo. Tada tu supranti, kur tau reikia tobulėti, kur tau reikia vėl grįžti prie to, kad tau reikia neapsikeroti kažkokiu žinojimu, kažkokiu labai didelės patirties, to paties pasitikėjimo užsiauginimu, kuris iš esmės po truputį tą jautrumą ir naikina.
– Bet su metais žmonės dažnai ciniškėja, skeptiškėja. Jums tų metų, žinoma, dar ne tiek daug, bet jau pradedate ant savęs pastebėti?
– Faktas, gal dėl to man tas klausimas ir rūpi. Man vis tiek jau virš 30, jau vis tiek gal kažkoks kitoks etapas atkeliauja, nei buvęs tokio judėjimo, kur viskas dar tik bus. Aš kažkaip visą laiką sau sakiau, kad iki 33 metų negalvosiu, tiesiog darysiu. Man dabar 32 metai ir aš galvoju, man metai beliko (juokiasi). Paskui bus kažkoks prisėdimas ir pagalvojimas. Aišku, taip nebus, bet kažkodėl man tie 33... Aišku, čia tas Kristaus amžius, bet gal jis ne be reikalo atsirado...
– O idealistinis požiūris į profesiją nemažėja? Iš šalies žiūrint, vėlgi, atrodo, kad čia V. Masalskis savo studentams tai atnešęs.
– Nežinau, aš kažkaip gal nesakyčiau, kad tai yra idealistinis požiūris į kažkokį meną, nes man jis gali būti idealus, o tau tas mano idealus gali labai nepatikti. Aš manau, kad tai yra tiesiog aiškus noras teatro, koks mane domina, ir žinojimas, koks manęs nedomina. Bet nemanau, kad aš turiu kažkokią teisę kritikuoti žmones, kurie daro tokį teatrą, kuris man nepatinka – tegu daro. Jeigu žmonės žiūri, jei yra paklausa, bus pasiūla, visada.
Kiekvienais metais, nuo pat tada, kai aš pradėjau studijuoti aktorinį, visą laiką buvo žmonių, kurie sakė, va vakar koks buvo geras teatras, o šiandien... Tada praeina metai, ir vėl – va vakar buvo geras teatras... Aš kažkaip labai netikiu praėjusiu geresniu negu dabar teatru. Manau, kad jis ir tada buvo geras teatras, ir šiandien yra geras teatras, tik reikia atrasti, kas tau patinka. Jei tu eini vien į režisierius, kurie nepatinka ir toliau sakai, kad blogas teatras... Manau, reikia tiesiog paieškoti.
Faktas, kad teatras kažkiek kinta, bet jis ir turi kisti. Kažkokia didžiulė technikos banga ateina, ir, man taip atrodo, kad tai nėra blogai, – reikia susidraugauti. Mes su vyresniais aktoriais irgi šito spektaklio kontekste kalbėjome, kad kai kurie jų niekaip nesupranta mikrofonų, sako, kad tu tada nesusitinki su žiūrovu, nekalbi iš tikrųjų. O man asmeniškai nebepatinka rėkiantis teatras – negaliu jo klausyti, kai be mikrofono rėkia žmogus per du tris šimtus metrų, man jis nebeveikia, manęs nebejaudina.
Apskritai kažkoks lyg kino montažas irgi ateina į teatrą ir aš vėlgi nemanau, kad tai blogai. Kiek kine esu vaidinęs, ir dabar pas K. Lupą matau, kad tai yra labai stipriai kino principais remtas aktorinis darbas – jis tavęs nieko neprašo parodyti, nes viskas yra jausmuose. Jis nt naudoja tą patį terminą, kaip ir kino žmonės aikštelėje. Sako, nedaryk čia kažkokio teatro, nereikia.Vienas svarbesnių momentų teatre yra tikėjimas tuo, kas vyksta. Nors šiaip žiauriai keista, nes yra šviesos, kostiumai, tu matai tą bandymą, bet vis tiek, tu tiki ta situacija – nebūtinai naratyvine, bet žmogaus išgyvenimo laipsniu, kiek aktorius tai gali pasiekti. Tame visas grožis ir yra, kai žmogus atsisėda, lyg niekur nieko, padirbęs, sumanęs nusipirkti bilietą į spektaklį ir jis išgyvena kažkokį labai stiprų jausmą. Aš manau, kad „Užburtame kalne“, jei žmogus panorės pajausti ir išgyventi, tai jis tikrai tai pajaus ir išgyvens.
– Ko reikia iš žiūrovo pusės, tad tai iš tiesų įvyktų?
– Aš esu buvęs viename spektaklyje, kuriame nebuvo naudojamas nė vienas žodis, ir tiesiog mačiau, kaip režisierius žaidžia tavo smegenimis. Jis sukuria kažkokią situaciją, tu įsivaizduoji lyg vienas dalykas bus, bet jis pakeičia ir padaro kažką kita, jis tiesiog manipuliuoja tavo protu. Tad aš žiūriu jį, aš suprantu tą žaidimą, į jį įsiveliu, jis man pradeda patikti, galvoju, apgaudinėja čia mane ar ne, aš žaidžiu sėdėdamas salėje ir žiūrėdamas. Ir tuo pačiu metu matau, kaip salėje vienam žmogui baisiai nuobodu – jis rodo žmonai laikrodį, jį tranko, kiek čia ta nesąmonė truks, aš suprantu, kad jis nežaidžia šito žaidimo ir jam tada labai neįdomu.
Tad manau, kad teatras yra tai, kad tu ateini į sąlygą – tu perki tą bilietą pabūti kažkokioje sąlygoje ir jeigu to nori žaisti šitą žaidimą, gali labai daug dalykų išgyventi, jei nenori – nieko ir neišgyvensi. Tas pats, manau, yra ir aktoriaus darbe. Manau, kad visą laiką laimi tie aktoriai, kurie pasijungia į žaidimą su režisieriumi, pralaimi tie, kurie nueina į kalbas, patinka nepatinka. Tu ir iš šalies pastebi, kad štai yra žmogus, kuris atsiveria žaidimui, jam atsiduoda, žaidžia su režisieriumi – o tada taip pasiekiama tam tikrų tikslų kartu su žiūrovu.
– „Užburtame kalne“ irgi bus žaidžiama su žiūrovais, ar jiems bus darbas žiūrėti?
– Visko bus. Vienas dalykas, net ir pats T. Manas yra sakęs, tiksliau, rašęs, kad „Užburtą kalną“ reikia du kartus skaityti. Kai aš pats pirmą kartą skaičiau, man tikrai labai daug vietų prailgo, aš daug dalykų nesupratau, daug dalykų erzino, bet daug dalykų buvo ir labai įdomių, tokių, kur tave labai stipriai įtraukia ir dalykų, kurių tu nebesupranti. Bet čia ir mano filosofiniai trūkumai. Tad manau, kad šitas spektaklis taip pat turi daug dalykų, ir tokių, kur be galo įtraukia, ir kitokių. Vis dėlto tai yra T. Mano kūryba, o ji nebuvo paprasta, nebuvo labai akivaizdi – jis labai subtiliai dalykus demonstruodavo. Pavyzdžiui, jis gali tris puslapius aprašinėti, kaip žmogus parausta iš gėdos – bet jis taip tiksliai tai aprašo, kad tu pats skaitydamas parausti. Ir jei tu skaitai ir supranti, kas čia vyksta, supranti, kaip genialiai tai galima aprašyti, kaip genialiai galima suprasti iš esmės visą žmogaus kūno anatomiją, santykius – iš esmės viską.
Man labai nepatinka spektakliai, kur režisieriai labai akivaizdžiai parodo – va čia yra pyktis. T. Manas labai stipriai užslepia kiekvieną niuansą, meilės jausmus, dar kažką. Jis parodo žmogaus tokį kažkokį keistą elgesį, dar kažką, bet pas jį viskas labai paslėpta. Bet jei tu įveiki tą pirmą matymą ir pradedi jausti jį kaip žmogų...Galiu pateikti gyvenimišką pavyzdį. Būna, kai matai žmogų, einantį gatve, ir kažkodėl jis tave taip suintriguoja – tu nieko nežinai apie jį, bet pradedi fantazuoti, jis turbūt vienas pats gyvena, tikrai neturi žmonos, apie jį pradedi kurti.
Manau, T. Manas yra būtent apie tokius veikėjus, kur jis ir davė to peno, kad mes apie juos fantazuotų žiūrovas, jo atveju, skaitytojas, kad jis nesuprastų jų iki galo, bet kažkaip įskaitytų. O kaip mums, pavyko ar ne, tą padaryti, manau, spręs žiūrovas.Ir Austrijoje per skirtingus rodymus visaip būdavo. Kartais, atrodo, pasiseka, kitą kartą bandai pakartoti, bet tada gaunasi tas didesnis teatrališkumas, didesnis parodymas žiūrovui, kai jis nebeklausia savęs, ar jis toks yra, bet atsako, kad taip ir yra – tai yra didžiulis skirtumas, klausimas ir atsakymas. Apskritai mes visi gyvenime juk kalbame, kad keliame klausimus, bet spektaklyje ir iš aktorių perspektyvos, ir režisierių, mes dažniau atsakome. Vaidmeniu atsakome – jis toks, nes jis taip ir taip gyveno, jis piktas, jis rėkia visą laiką, ir taip toliau. Be kai tas žmogus labai tikras, ne iškarpa iš vaizduotės, jį suprasti dažnai būna labai sunku.
– Tad ir čia bus daugiau klausimų nei atsakymų?
– Manau, taip. Aišku, aš kalbu daugiau iš tokios profesinės pusės, o jeigu šiaip žiūrovams iš temos pusės, „Užburto kalno“ istorija nėra sudėtinga – pats žmogaus išgyvenimas būnant įsimylėjus, tokia negalima meilė. Bet tuo pačiu tai ir K. Lupos viso spektaklio ėjimas link kažkokio keisto būvio – iš tikrųjų aš pats po spektaklio labai keistai jaučiuosi. Tas keistas būvis yra susietas su tokia labai keista šiandiena, kuri man vis dar neduoda ramybės, turiu omenyje tą nieko neveikimą karo Ukrainoje atveju.
Kai T. Manas rašė „Užburtą kalną“, viena dalis buvo parašyta iki karo pradžios, o antra dalis – jau po karo, ir tai labai jaučiasi. Spektaklyje pirmas veiksmas, galima sakyti, yra toks pozityvesnis, o antras turi kažkokį keistą prieskonį. Keistas toks dalykas, kurio tu negali įvardinti žodžiais, bet aš manau, jei žmogus pajaus šitą jausmą, jis labai norės gaminti savyje gėrį.
Aš pasakysiu tiesiog žiūrovų reakcijas po Austrijoje įvykusio spektaklio, nes jų buvo, ypač tarp tų, kas pasiduoda šitam žaidimui. Atėjo po spektaklio daug žmonių, tarp kurių keletas buvo absoliučiai nevaldomų emocijų, kuriems tiesiog kažkas atsirakino – buvo, kad žmogus labai stipriai verkė ir nesuprato, kad tai, ką pamatė, buvo kažkas, kas buvo to paties žmogaus viduje. Aš gavau labai nemažai asmeninių žinučių instagrame ar feisbuke, man rašė austrai, lenkai, dalinasi, kaip jie tą spektaklį išgyveno, kaip su tuo personažu susiliejo, su pačiu spektakliu, su pačia tema.
Aš bandau kuo mažiau pasakoti, nenoriu daug ko atskleisti, kad pačiam žmogui būtų įdomu pajausti. Bet būna tokių spektaklių, po kurių niekada nieko negauni, o čia vienas iš tokių, kur žmonėms kažkodėl norisi pasidalinti ir man tai labai patinka, nes aš jaučiu, kad tai kažkoks bendrumas iš žmogaus, kuris tiesiog išdrįsta paimti ir atvirai parašyti savo jausmus.
– Ačiū Jums už pokalbį.
