LIDF internetinė svetainė daile.lt lankytojams siūlo kantrybės testą: pamėginus nuodugniai peržvelgti puslapį, į kurį sukelti visi fondo sukaupti kūriniai, apima ir azartas, ir neviltis – pasiekti puslapio apačios niekaip nepavyksta.
Juokas juokais, tačiau svetainė sudaro neaprėpiamos kolekcijos įspūdį. Kyla klausimas, kur tokia meno kūrinių gausa išsitenka. Vis dėlto kolekcijos pradininkas, „Lewben Art Foundation“ ir Lietuvos išeivijos dailės fondo“ valdybų pirmininkas V. Kavaliauskas DELFI žurnalistą patikino, kad rinkinys tikrai ne begalinis. „Nesame didžiausi Lietuvos kolekcininkai. Dalis rinkinio saugoma namuose, kažkiek darbų yra tarptautinės konsultacijų įmonės „Lewben Group“ biure. Taip pat nuomojame specialias patalpas. Pluoštą kūrinių laikome muziejuose, o kiti nuolat keliauja po parodas“, - aiškino jis.
Statyti galerijos ar meno centro, pasak V. Kavaliausko, neketinama. „Noras būtų, tačiau tai susiję su finansiniais ištekliais. Reikėtų ne tik įrengti galeriją, bet ir ją išlaikyti. Šiandien tokių galimybių neturime“, – teigė meno kolekcininkas. „Fizinių sienų“ trūkumą, anot jo, atsveria aktyvi parodinė veikla.
Kolekcijos pradžia – žmonos dovana
Asmeninę kūrinių kolekciją V. Kavaliauskas pradėjo kaupti maždaug prieš septynerius metus. Iš žmonos Ritos gavęs dovanų – tapytojos Miglės Kosinskaitės kūrinį, vyriškis nuodugniau ėmė domėtis lietuvių daile, istorija, autoriais. Susipažinęs su tada jau garsėjusiu meno kolekcininku Rolandu Valiūnu, kuris taip pat patarė, kokių darbų įsigyti.
Visi kūriniai tada dar buvo perkami namams, kaupęs juos be aiškesnės sistemos. „Iš pradžių rinkinys sudaromas kiek chaotiškai – norisi visko ir visų. Tačiau patirtis kaupiasi ir azarto sumažėja. Tada stengiesi kolekciją išgryninti: kai kurių darbų atsisakai, perki geresnius to paties menininko kūrinius, tarkime, geriau atskleidžiančius jo kūrybos tarpsnius. Rinkiniai pildomi kitais menininkais, judama įvairių meno laikotarpių linkme. Apskritai čia labai daug subjektyvumo“, – pirmuosius kolekcininko žingsnius prisiminė V. Kavaliauskas.
Renkasi laiko patikrintą klasiką
Patirtis sufleravo telktis ties viena tema – Lietuvos išeivių ar užsienyje gyvenančių lietuvių menininkų kūryba, Kauno meno mokyklos (1922–1940) atstovų darbais. Kitaip tariant, rinkti(s) laiko patikrintą klasiką.
Daugelį kūrinių įsigijo Jungtinėse Valstijose. Būtent ten gausiausiai gyveno tarpukariu, per Antrą pasaulinį karą ir po jo iš Lietuvos pasitraukusių menininkų: Viktoras Vizgirda, Adomas Galdikas, Jonas Rimša, Adolfas Valeška, Pranas Lapė. Nemažą įspūdį pradedančiam kolekcininkui padarė pirmosios paryžiečio Vytauto Kasiulio parodos.
„Sužavėjo paveikslų spalvinė gama, prancūziškas koloritas, šviesa. Lietuvoje kūrusių autorių darbai atrodė kiek niūresni“, – teigė V. Kavaliauskas. Iš vienų, ir iš kitų ypač išsiskyrė per Lotynų Ameriką keliavusio ir vietinių indėnų gyvenimą, buitį, apeigas įamžinusio J. Rimšos paveikslai. Kolekcininkas gana azartiškai rinko lietuvių Gauguine‘u vadinamo dailininko kūrinius, o neseniai devynis padovanojo Lietuvos dailės muziejui.
Minėti menininkai, pasak V. Kavaliausko, Lietuvai palyginti neblogai žinomi – čia rengtos jų parodos, sklaidyti kūrybos albumai. Tačiau kitus, tarkime, Petrą Kiaulėną, tarpukariu studijavusį Romos dailės akademijoje, ar Rygoje gimusį Povilą Puziną tiesiog buvo būtina vaduoti iš šešėlio.
Profesionalumo link
Kad gausėjančią kolekciją būtų paprasčiau administruoti, viešinti, sumanyta ją „institucionalizuoti“. Dėl šios priežasties 2010 metais „Lewben Group“ ir įsteigė LIDF. „Taip radosi daugiau galimybių įgyvendinti pagrindinį tikslą – garsinti ir skleisti užsienyje gyvenusių ir gyvenančių kūrėjų meninį palikimą“, – teigė LIDF vykdančioji direktorė Ugnė Bužinskaitė.
Anot V. Kavaliausko, įkūrus fondą, kolekcijos formavimas ir viešinimas tampa profesionalesnis. „Pasitelkiami meno istorikai, kuratoriai, konsultantai. Jie padeda formuoti kolekciją ir atlieka mokslinį tiriamąjį darbą: rengia autorines menininkų parodas, analizuoja jų kūrybą, parengia monografijas ar albumus“, – pasakojo jis.
LIDF per metus stengiasi surengti dvi, tris parodas kituose muziejuose ir galerijose, skolina darbus laikinoms ir ilgalaikėms ekspozicijoms. Tarkime, Nacionalinėje dailės galerijoje nuolat rodomas Niujorke gyvenančio vyresnės kartos tapytojo Kęstučio Zapkaus „Memfis“, V. Kasiulio dailės muziejuje – V. Kasiulio „Pieta“. Liepos 1-ąją Vilniaus Gaono žydų muziejuje bus rodomos fondui priklausančios Jacques‘o Lipshitzo skulptūros.
LIDF surengė J. Rimšos, K. Zapkaus parodas, išleido jų kūrybos albumus. Vasarį pasirodė dar vienas respektabilus leidinys – „Litvakų dailė privačiose Lietuvos kolekcijose“. Litvakų dailės paroda buvo rodyta Londono galerijoje „12 Star“. Minėdamas penkerių veiklos metų sukaktį fondas atidarė gausią ir daug dėmesio sulaukusią išeivių dailininkų parodą Mykolo Žilinsko dailės galerijoje Kaune.
Ryšys – per K. Zapkų
Tapytojas K. Zapkus yra tam tikra jungtis tarp senųjų ir naujųjų lietuvių išeivių, o fondui – gal net kaitos, permainų simbolis. 1992-aisiais trumpai į Lietuvą grįžęs menininkas dėstė Vilniaus dailės akademijoje ir prisidėjo prie itin kūrybingo kurso radimosi. Išjudino naujus meno procesus, padarė nemažą įtaką vadinamosios lūžio kartos menininkams. Jų plejadoje buvo ir Aidas Bareikis, Žilvinas Kempinas, Patricija Jurkšaitytė. Vėliau dalis šios kartos atstovų ryžosi apsigyventi užsienyje.
Tad LIDF nusprendė įsigyti ne tik K. Zapkaus, bet ir jo auklėtinių darbų. Atkreipė dėmesį ir į kitus užsienyje garsėjančius lietuvius. Taip kolekcijoje atsirado Ž. Kempino instaliacijos „Fontanas“, „Kolonos“, Paryžiuje kuriančios Rūtos Jusionytės siurrealistinės skulptūros. Lenkijoje gyvenantis Stasys Eidrigevičius, paryžiečiai Svajonė ir Paulius Stanikai, niujorkietis Vytenis Jankūnas – jų darbai sudaro tik nedidelę gausios „naujųjų išeivių“ kolekcijos dalį.
„Menininkus, dirbančius svetur, pažįstame asmeniškai – per galerijas, parodas, meno renginius. O daugelio senųjų išeivių jau nėra. Tad svarbu pažinoti tarpininkus, kurie profesionaliai užsiima darbų paieška. Kai ką galima įsigyti iš kitose šalyse rengiamų aukcionų“, – teigė V. Kavaliauskas.
