Įsigijus „Robinzoną Kruzą“ laukė nusivylimas: iš literatūros klasikos liko atpasakojimas

„Ar gali Dievas išvaduoti mane iš šios vietos?“, – ši mintis dažnai sukosi į negyvenamąją salą patekusio Robinzono Kruzo mintyse, kai nebuvo matyti jokios vilties iš jos ištrūkti. Tai citata iš originalios Danielio Defoe knygos „Robinzonas Kruzas“, kurią iš anglų kalbos vertė Stasys Tomonis. Deja, išcenzūruotuose vėlesniuose vertimuose su religija susijęs sluoksnis buvo „sutrumpintas“. Nenuostabu, sovietiniais laikais taip buvo įprasta, tačiau šiuolaikiniame vertime (leidykla „Nieko rimto“, 2020) šio sluoksnio neradusiam skaitytojui teko gerokai nusivilti. Vertimas sutrumpintas, tačiau niekur nepranešama, kad tai adaptacija – nei leidėjų puslapyje, nei internetinių knygynų leidinio aprašymuose, nei ant pačios knygos. Klausimas, ar tai gera praktika?

Nupirkęs sūnui leidyklos „Nieko rimto“ naujai išleistą knygą „Robinzonas Kruzas“, norėdamas pratinti atžalą prie gerų literatūros kūrinių, Virgis V. Kuprys liko nemaloniai nustebintas. Kaip tik buvo baigę skaityti tos pačios leidyklos išleistą „Lobių salą“ – tuokart pradžiugino ir pati istorija, ir gražūs paveiksliukai.

„Labai apsidžiaugėme ir Kruzą radę. Pradėjome su sūnumi skaityti po skyrelį prieš miegą, ir kuo daugiau vakarų skaitome, tuo labiau man atrodo, kad visai ne taip aš tą kūrinį prisimenu. Kažkaip per greitai visas siužetas vystosi, per glaustai istorija pasakojama, ir dar labai gerai prisimenu, kad mano paauglystėje skaitytos knygos nemažas gabalas buvo rašytas dienoraščio forma. O čia skaitom skaitom, bet to dienoraščio kaip nėr, taip nėr. Kilo įtarimas, kad „Nieko rimto“ išleido ne pilną kūrinį, o jo adaptaciją – tokį sutrumpintą variantą, skirtą sunkiai skaitantiems vaikams. Bet ar gali būti, kad leisdami adaptaciją leidėjai gali to nenurodyti?“, – dalijosi įspūdžiais V. V. Kuprys.

Susiradęs 1991-ųjų leidyklos „Vyturys“ išleistą Stasio Tomonio vertimą, V. V. Kuprys pastebėjo, kad abiejų knygų nėra net ką lyginti: „Plika akimi matosi, kad dabartinis Viktorijos Uzėlaitės vertimas, palyginus su S. Tomonio – tik lengvas istorijos atpasakojimas.“

Kas liko nutylėta

Kai šį klausimą leidyklai pateikė minėtą knygą įsigijęs Virgis V. Kuprys – internetiniame „Nieko rimto“ puslapyje, kur yra pateikiami kūrinių aprašymai, pačioje apačioje po visais paaiškinimais ir knygos atpasakojimu atsirado mažulytis, vos pastebimas užrašas: „Tekstas yra nežymiai sutrumpintas ir pritaikytas jaunesniam skaitytojui“. Jis pasirodė ir kituose internetinėse knygų pardavimo vietose.

„Tačiau nei feisbuko profilyje, kur reklamuojama knyga, niekur nėra paminėta, kad tai sutrumpintas tekstas. Leidykla pripažįsta, kad padarė klaidą nepažymėdami, kad čia yra adaptacija, tačiau apie tai, kad įvyko neapsižiūrėjimas – garsiai neskelbiama. Įsigijusieji šią knygą gali galvoti, kad gavo normalų, pilną tekstą. Įdomu, kaip apie tai bus informuojama prekybos centruose, knygynuose, kitose fizinėse įsigijimo vietose“, – svarstė V. V. Kuprys ir pridūrė, kad, jei nebūtų apie šią aktualiją viešai prabilęs, matyt, ši visa istorija būtų ir toliau nutylima.

„Robinzono Kruzo“ turinys, anot pašnekovo, mūsų šalyje išvis skausminga tema: „Pusę amžiaus skaitėme išcenzūruotą šitą knygą, tik 1991-aisiais pirmą kartą buvo paleistas lietuvių kalba necenzūruotas vertimas. Kas juokingiausia, po šito pirmojo pilno knygos varianto, bent jau kiek žinau, 1994-aisiais buvo dar kartą išleista cenzūruota knyga – dar kartelį buvo perleistas sovietinių laikų vertimas, kur nėra viso su Dievu ir religija susijusio sluoksnio. Visa tai buvo išbraukta iš tos knygos... Daugelis žino būtent tą Robinzono Kruzo istoriją, todėl ji, kaip ir išcenzūruota „Dėdės Tomo trobelė“ nesulaukė aukščiausio pripažinimo.“

Atsiranda nepasitikėjimas

Be abejo, religinis sluoksnis, šioje knygoje labai svarbus. „D. Defoe visą siužetą konstruoja religiniu motyvu. Nepaklusęs tėvo valiai (šis norėjo jį matyti teisininku) Kruzas pasiduoda nuotykių troškimui, iškeliauja į platųjį pasaulį. Tačiau herojui tekę išbandymai padeda susitaikyti su Dievu, – saloje smarkiai susirgęs jis atranda Dievą, pradeda skaityti Bibliją. Kai viso to sluoksnio nėra, kai jį išimame, lieka tik graži pasaka vaikams“, – sakė V. V. Kuprys.

Anot pašnekovo, tokie leidyklų veiksmai verčia suabejoti visomis knygomis, kurias esi perskaitęs – nežinia, ar jos cenzūruotos, redaguotos – atsiranda nepasitikėjimas.

„Net nereikia vertimų, kalbant apie Antano Škėmos „Baltą drobulę“ – lietuvių autorius, lietuviška knyga – galime nusipirkti dviejų rūšių leidimus, redaguotą arba tokį, kokį autorius parašė. Klausimas, ką mes skaitome?“, – opią problemą atskleidė V. V. Kuprys. Leidykla „Baltos lankos“, išleidusi šią knygą, šio klausimo komentuoti nenorėjo.

„Nieko rimto“ leidyklos vadovas Arvydas Vereckis, atsakydamas į klausimą, kaip vertinantis šią situaciją dėl „Robinzono Kruzo“ naujojo leidimo, ir kokių veiksmų turėtų imtis leidykla bei skaitytojai, įsigiję lūkesčių neatitikusį leidinį sakė, kad pirmiausia reiktų perskaityti abi versijas, tada palyginti ir susidaryti savo nuomonę.

(Ne)žymiai sutrumpintas kūrinys?

„Kalbant apie šios knygos turinį – tai nežymiai sutrumpintas klasikos kūrinys, gausiai iliustruotas pripažinto ir apdovanoto australų dailininko Roberto Ingpeno iliustracijomis. Ši kūrinio adaptacija nuo originalo skiriasi tuo, jog joje nėra su religine tematika susijusių epizodų bei epizodų, kuriuose aprašomas žiaurus elgesys su gyvūnais. Taip pat mūsų išleista knyga yra padalinta į skyrius, o originalus D. Defoe tekstas yra vientisas ir nesuskirstytas dalimis. Nežymiai sutrumpintą kūrinį iš anglų kalbos išvertė patyrusi vertėja V. Uzėlaitė“, – paaiškino A. Vereckis.

Jis dėkojo skaitytojams už atidumą ir pripažino padarę klaidą – D. Defoe knygos „Robinzonas Kruzas“ 2020 m. leidimo informaciniame blokelyje ir aprašyme.

„Knygoje nurodytas klaidingas šaltinis, iš kurio ši klasikinė istorija išversta, taip pat nenurodyta, jog tai nežymiai sutrumpintas ir jaunesniam skaitytojui pritaikytas tekstas. Prisiimdami atsakomybę, apie šį neatitikimą nedelsdami informavome savo partnerius – elektroninius ir fizinius knygynus, prašydami papildyti knygos aprašymą, nurodant praleistą informaciją. Džiaugiamės, jog jie sureagavo iškart“, – sakė A. Vereckis ir pridūrė suprantantys, kad dėl informacijos trūkumo šios knygos informaciniame blokelyje, skaitytojai nebuvo iki galo informuoti.

Grąžins pinigus arba pakeis į kitą knygą

Leidyklos vardu nuoširdžiai atsiprašydamas A. Vereckis informavo, kad, jei knyga nepažeista, už ją sumokėti pinigai bus grąžinti arba leidinį pakeisiantys į kitą.

„Tiesa, šią galimybę suteikti galime tik knygą įsigijusiems leidyklos el. parduotuvėje niekorimto.lt arba leidyklos knygyne Vilniuje ir turintiems tai įrodantį dokumentą – čekį arba elektroninę sąskaitą už įsigytas prekes. Už viską labiau vertiname skaitytojų pasitikėjimą mūsų leidžiamų knygų kokybe“, – patikino leidyklos vadovas.

Paklaustas, ką apskritai manantis, apie tokią leidyklų praktiką, kai yra trumpinami, adaptuojami klasikos kūriniai, A. Vereckis pažymėjo, kad pirmenybė turėtų būti skiriama originaliam tekstui, tačiau kiekvienas atvejis yra skirtingas, dėl to vienareikšmiško atsakymo nėra.

„Šiuo atveju, tekstas yra sutrumpintas nežymiai – atsisakyta religinių ir žiauraus elgesio su gyvūnais epizodų. Manome, kad susipažinti su klasikos kūriniais yra būtina kiekvienam vaikui, todėl ieškomi būdai, kaip sudominti jaunesniuosius skaitytojus. Kūrinys yra vertingas – tiek turiniu, tiek meninę vertę turinčiomis iliustracijomis. Dėl autorių teisių – šiuo atveju Jungtinės Karalystės leidykla atgaivino šį kūrinį veikdama pagal įstatymus. Niekam nekyla idėjos pažeidinėti autorinių teisių. Mes įsigijome teisę publikuoti šį kūrinį Lietuvoje“, – teigė jis.

Turi būti nurodyta, kad knygos turinys adaptuotas

Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomajai direktorei Rūtai Elijošaitytei-Kaikarei šios knygos rankose laikyti neteko, bet, jos manymu, ne pati leidykla sugalvojo sutrumpinti knygą. „Juolab ne vertėja. Leidykla įsigijo tokią knygos versiją, tad su autorių teisėmis čia viskas tvarkoje“, – įsitikinusi ji.

R. Elijošaitytė-Kaikarė pažymėjo, kad įprastai leisdamos adaptacijas pačios leidyklos užsienio klasikos kūrinių netrumpina, o jau įsigyja adaptuotą versiją. Dažnu atveju, net ir adaptacijos autorius yra paminimas.

Beje, anot pašnekovės, Libis sistemoje yra nurodyta, kad minėtas leidinys yra adaptacija. Visgi, R. Elijošaitytės-Kaikarės pastebėjimu, ši informacija turėtų būti nurodyta ir pačioje knygoje bei internetinėse knygų prekybos vietose.