Iškilus klausimams dėl interesų konflikto skiriant Jono Basanavičiaus premiją, teikėjai tikina patiriantys mobingą

Praėjus trisdešimčiai metų nuo Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos įsteigimo – akibrokštas. Komisijai 2022 metų premiją nusprendus skirti muziejininkui Jonui Vaiškūnui, Kultūros ministerija kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (VTEK) dėl galimo interesų konflikto. Anot ministro Simono Kairio, kandidatūrą premijai skirti teikė Etninės kultūros globos taryba (EKGT) prie Seimo. EKGT nariais yra tiek J. Vaiškūnas, tiek Dalia Urbanavičienė, tarybos pirmininkė. Be to, šios tarybos nariai gauna atlygį už dalyvavimą posėdžiuose iš EKGT. D. Urbanavičienė, savo ruožtu, šioje situacijoje interesų konflikto neįžvelgia ir tikina, kad jie patiria mobingą.

D. Urbanavičienė: mūsų komisija susidūrė su mobingu

„Reakcija pastovi, atvirai kalbant, mūsų komisija susidūrė su mobingu“, – tokiais žodžiais pradėjo pokalbį D. Urbanavičienė, teigianti, kad Kultūros ministerija daranti spaudimą.

D. Urbanavičienė teigė, kad daugiausiai priekaištų sulaukta po to, kai buvo išrinktas Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatas, nes esą pasirinktas „netinkamas kandidatas“.

„Daugiausia kaltinimų buvo man. J. Vaiškūno kandidatūra teikta ir praeitais, ir užpraeitais metais, nusišalindavau, ir dabar taip pat, per pirmą posėdį. Pasitarus draugijos taryboje, J. Vaiškūnui buvo patarta atsistatydinti iš draugijos pirmininko pavaduotojo pareigų, jis taip ir padarė. Čia nėra jokių sutarčių, žmonės tiesiog aukoja savo laisvą laiką bendriems Lietuvos etnokultūros išsaugojimo reikalams. Atsistatydinimo raštas buvo gautas prieš antrąjį posėdį (prieš dvidešimt dienų). Savo ruožtu pateikiau raštą, kad nėra priežasties nusišalinti. Ieškodama teisinės pagalbos kreipiausi į Žmogaus teisių asociaciją, gavau išaiškinimą – jokių pažeidimų nebuvo – visuomeninė veikla, viešasis interesas. Šį išaiškinimą išsiunčiau visiems komisijos nariams, gavo ir posėdžio sekretorė iš ministerijos. Tą pačią dieną pasiekė ministro pasirašytas raštas, kur įvardijami kaltinamai dėl interesų konflikto“, – tęsė D. Urbanavičienė.

Pakartotinai kreipusis į Žmogaus teisių komisiją ir Lietuvos Žmogaus teisių koordinavimo centrą D. Urbanavičienė tikino sulaukusi paneigimo – interesų konfliktui aplinkybių nėra. „Buvo pasenusi, nepakeista informacija portalo Alkas.lt redakcinėje kolegijoje. Nurodyta mano, ir Vytauto Tumėno (V. Tumėnas – Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos komisijos pirmininkas, – aut. past.) pavardė. Nei mes, nei pats J. Vaiškūnas kaip vyriausiasis redaktorius – nesame etatiniais darbuotojais. Paskutiniaisiais metais neturėjome jokio ryšio. Antra, aš ir J. Vaiškūnas priklausome „Romuvai“, religinei bendruomenei, tai nėra kitus valdantis statusas, tai dvasininko statusas. Toks kaltinimas netgi pažeidžia Konstituciją. Trečia, taryba sudaryta remiantis demokratiniu modeliu – pirmininkas negauna atlygio <...>, nėra tiesioginių sąsajų“, – aiškino ji.

Kadangi EKGT neatlieka jokių tarnybinių funkcijų, skundas VTEK, anot D. Urbanavičienės, keistai atrodo.

„Mes neatliekame tarnybinių funkcijų. Ministerija gali skųsti nebent mane, kaip EKGT pirmininkę. Esu kaip pareigūnė pagal Valstybės tarnybos įstatymą. Bet kaip sudaroma pati J. Basanavičiaus premijos komisija? Modelis labai demokratiškas, jokių mano įsikišimų nėra, turime surinkti pasiūlymus iš plačios aplinkos, savo padalinius turime įvairiuose regionuose – Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Dzūkijoje, Mažojoje Lietuvoje, visi gali siūlyti. Iš pasiūlytų kandidatų – balsavimas, kad atitiktų nuostatus. Lemiantis komisijos pirmininko balsas, aš nesu pirmininkė“, – pabrėžė ji.

Šiandien D. Urbanavičienė teigė mąstanti, ar nesikreipti į Seimo kontrolieriaus instituciją, kuri vertina įgaliojimų viršijimus – ir ministerijos, ir valstybės tarnautojų.

„Tiesiogiai iš trijų žmonių pajutau spaudimą – iš ministro, viceministro, Irenos Kezienės, valstybės tarnautojos, kuri buvo paskirta kaip ministerijai referuojantis asmuo. Tas spaudimas atima daug laiko, pateikiau raštus, priedus – iš viso 30 puslapių... per tą laiką negalėjau kitų darbų dirbti, dirbau naktimis, dabar tai atsiliepė sveikatai“, – kalbėjo D. Urbanavičienė.

Kultūros ministras: nėra jokių duomenų apie pateiktą privačių interesų deklaraciją

Kultūros ministro S. Kairys feisbuko įraše aiškino, kad J.Vaiškūno kandidatūrą teikė Aukštaitijos regioninės etninės kultūros globos taryba, kuri neturi atskiro juridinio asmens statuso, vadinasi – kandidatūrą teikė Etninės kultūros globos taryba ( EKGT) prie Seimo:

„EKGT nariai yra tiek J. Vaiškūnas, tiek D. Urbanavičienė, kuri dar yra ir tos tarybos pirmininkė. Šios tarybos nariai gauna atlygį už dalyvavimą posėdžiuose iš EKGT. Teikiant J. Vaiškūno kandidatūrą premijai gauti, J. Vaiškūnas ėjos kitos įstaigos – Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkės pavaduotojo pareigas. Šios draugijos pirmininkė – D. Urbanavičienė. Sudarius trumpąjį J. Basanavičiaus premijos galimų laureatų sąrašą, J. Vaiškūnas lyg atsistatydino iš draugijos pirmininkės pavaduotojų. Alkas.lt gyvenimo būdo naujienų portalo redaktorius – J. Vaiškūnas. Redaktorių kolegijos sudėtyje – D. Urbanavičienė. Pradėjus domėtis šiomis aplinkybėmis, ši informacija dingo iš puslapio. J. Basanavičiaus premijos skyrimo komisijoje – D. Urbanavičienė. Sudarant trumpąjį kandidatų sąrašą, D. Urbanavičienė nusišalino. Skiriant premiją J. Vaiškūnui – nenusišalino. Komisijos darbe ministerija atlieka tik techninio personalo vaidmenį. Nėra jokio komisijos sprendimo tvirtinimo nei ministro įsakymu, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. Procesas vyksta automatiškai. Tokia tvarka surėdyta praėjusioje kadencijoje. Aplinkybės, kodėl taip surėdyta – žinomos“, – feisbuke rašė S. Kairys.

Privačių interesų registre, ministro teigimu, nėra jokių duomenų apie D. Urbanavičienės pateiktą privačių interesų deklaraciją, nors turėtų būti.

„Viešų ir privačių interesų derinimo įstatyme nurodyta, kad asmeniui draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip juos paveikti. Privatūs interesai apibrėžiami kaip suinteresuotumas asmenine turtine, neturtine nauda, moraline skola, moralinis įsipareigojimas ir pan. Komisijai priėmus sprendimą, prašiau tiesiog persvarstyti klausimą, buvo galima tiesiog padaryti viską tvarkingai. Bet komisija to nepadarė ir rišliai nesugebėjo paaiškinti, kodėl“, – pažymėjo ministras.

A. Vilčinskas: D. Urbanavičienė viename asmenyje tuo pačiu metu veikia kelių institucijų atstovės rolėje

„Delfi“ kalbintas kultūros viceministras Albinas Vilčinskas tikino kreipęsi į VTEK, prašydami jų tyrimo ir išvados, įvertinant visą medžiagą, susijusią su atrankos procedūromis.

„Pirmiausia, aišku, norisi palaukti šitos išvados, ji ir atsakys – ar ponia D. Urbanavičienė buvo teisi, ar mes neteisūs, ar priešingai – mes teisūs, o ji – neteisi. Kultūros ministerija paprastai ištransliavo klausimą dėl šališkumo, pirmiausiai, komisijai“, – pasakojo A. Vilčinskas.

Jis pažymėjo, kad kai tik buvo pastebėti tam tikri signalai, ministras iškart kreipėsi į komisiją, prašydamas dar kartą įvertinti, ar tikrai užtikrinamas nešališkumas, skaidrumas, ar visos procedūros yra atliekamos kiekvieno komisijos nario sąžiningai, švariai ir teisingai.

„Taip, ko gero, elgtųsi bet kuri institucija, ypač – Kultūros ministerija. Nuo pirmų savo darbo dienų akcentuojame – skaidrumą visuose procesuose, pasitikėjimą, bet jis turi būti pagrįstas. Kalbame apie ne šiaip premiją, o apie nacionalinę J. Basanavičiaus premiją! Kad ir kaip būtų, visuomenė turi teisę kelti klausimus dėl visų su premijos skyrimu susijusių dalykų. Kaip tai vyksta, kokie atrankos principai, kriterijai, kaip yra sudaroma komisija, kaip atrenkami kandidatai, kaip išrenkamas laureatas? Tai yra ir prestižo klausimas, nes visos procedūros, jos pirmiausia turi būti orientuotos į visiškai skaidrų veikimą išrenkant kandidatą. Tai visų komisijos narių atsakomybė“, – kalbėjo A. Vilčinskas.

„Ponia D. Urbanavičienė yra deleguota tarsi visiškai kitos visuomeninės organizacijos Etninės kultūros globos tarybai (taryba kartu su kitais pasiūlytais kandidatais deleguoja komisijai narius). Reiškiasi, pati D. Urbanavičienė viename asmenyje tuo pačiu metu veikia kelių institucijų atstovės rolėje. Kad ir kaip būtų, EKGT yra valstybės įstaiga prie Seimo, ir šiuo atveju, D. Urbanavičienė yra tos įstaigos vadovė – jai yra keliami kiti reikalavimai – dėl viešųjų ir privačių interesų, dėl deklaravimo šitų interesų, nei kitiems komisijos nariams, kurie yra mokslo institucijų atstovai ar šiaip visuomeninių organizacijų atstovai, neturintys kitų sąlyčio taškų“, – pabrėžė viceministras.

Reaguodamas į D. Urbanavičienės išsakytą kaltinimą mobingu, A. Vilčinskas pastebėjo, kad „paskutiniu metu tapo ypač populiaru visose kritinėse situacijose imti kalbėti apie mobingą“.

„Galiu užtikrinti, kad nei kultūros ministras, nei aš tiesiogiai su D. Urbanavičiene neturėjome šiais klausimais jokio tiesioginio kontakto. Ministras kreipėsi raštu į komisiją (net su komisija nebuvo susitikęs). Prieš posėdį dar kartą užklausėme – ar tikrai kiekvienas deklaravo galimus (nekonstatuojame nusižengimo, bet galimus konfliktus) privačius / visuomeninius ryšius. Keista, kad atskiri komisijos nariai to dar kartą įvertinti nenorėjo. Tai nėra mobingas – klausimai – vieši, aiškūs ir labai konkretūs“, – konstatavo viceministras.

Su D. Urbanavičienės išsakytomis mintimis, kad galbūt buvo pasirinktas „netinkamas kandidatas“, štai todėl ir buvo iškelti kaltinimai, A. Vilčinskas kategoriškai nesutiko.

„Nekalbame apie kandidato tinkamumą, kalbame apie tuos procedūrinius dalykus, kurie viešai prieinamoje informacijoje susaisto ponią D. Urbanavičienę su kandidatu, o vėliau, kaip paaiškėja, su laureatu. Klausimai buvo suformuluoti, faktai pateikti. Niekas nenuneigia nei vieno kandidato. Mes keliame klausimą dėl komisijos narių veikimo atrankos procedūrose, dėl skaidrumo ir nešališkumo, ir panašių dalykų“, – pabrėžė pašnekovas.

Klausimų, anot A. Vilčinsko, kyla įvairių. „Plika akimi matome, kad Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė yra komisijos narė. Komisijoje yra dar dvi narės, kurios lygiai taip pat šitoje kadencijoje yra EKGT narės. Komisijoje veikiantys trys EKGT nariai, nesvarbu, kad jie deleguoti kitų institucijų, jie svarsto, vertina ketvirto pateikto kandidato, kuris irgi EKGT narys, kandidatūrą... Taip, tai žmonės, turintys daug nuopelnų, savo kompetenciją sukaupę, bet visiems kyla klausimas – ar tikrai viskas yra gerai?“, – kalbėjo A. Vilčinskas.

Paklaustas, koks įrankis užtikrintų skaidresnę panašių komisijų veiklą, A. Vilčinskas sakė, kad formatų yra skirtingų ir labai įvairių.

„Šitos komisijos pateikti klausimai dėl nešališkumo, gink Dieve, nemeta dėmės ant kitų komisijų, bet tai yra gera pamoka paanalizuoti būtent tokių komisijų sudarymo principą. Tačiau mes matome pagal nuostatus, Etninės kultūros globos įstatyme yra įrašyta, kad šitą komisiją, premiją tvirtina Vyriausybė. Nuostatai yra patvirtinti prie buvusios Vyriausybės, kuriai vadovavo Saulius Skvernelis, ministrė Liana Ruokytė-Jonsson. Buvo taip sudėliota, kad Kultūros ministerija – komisijos techninis aptarnautojas, deleguojantis du narius iš devynių, o tie du nariai turi būti J. Basanavičiaus premijos laureatai. Tai yra visas ministerijos sąlytis kaip politikos formuotojos. Tai yra tam tikri signalai, tikimybė pasireikšti [principui] „savi saviems“. Patys užsakinėjame muziką, patys šokame. Patys svarstome, patys teikiame, patys inicijuojame... tą galima daryti, bet tada be jokių pretenzijų“, – aiškino A. Vilčinskas.

A. Vilčinskas pateikė pavyzdį: ar teisinga būtų, jeigu Nacionalinę kultūros ir meno premiją svarstytų tik vaizduojamųjų menų atstovai, ir teiktų vaizduojamųjų menų atstovams.

„Yra klausimų, kuriuos sėdome spręsti, identifikavę, pavadinkim, bėdas, žiūrėdami, ką galima keisti – ir premijos komisijos sudarymo reglamentavime, ir nuostatose. Kaip maksimaliai įnešti aiškumo. Pradedant nuo kandidatų atrankos, baigiant pačios komisijos sudarymo principais“, – sakė viceministras.

V. Tumėnas: kandidato atitikimą atrankai pirmiausia tikrina pati Kultūros ministerija

Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos komisijos pirmininkas V. Tumėnas aiškino, kad kandidato atitikimą atrankai pirmiausia tikrina pati Kultūros ministerija, buvo tik iškelta prielaida dėl galimo viešų ir privačių interesų konflikto:

„Ministerijos pranešime teigiama, kad kandidatūrą premijai pateikė Etninės kultūros globos taryba, nors iš tikrųjų ją pateikė Aukštaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba. Tai beje, pati ministerija skliausteliuose, lyg tarp kitko, nurodo savo pranešime. Etninės kultūros globos taryba yra biudžetinė įstaiga atskaitinga Seimui, jos narius ir pirmininką tvirtina Seimas, Tarybos narius skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos Seimas, Ministras Pirmininkas, Lietuvos meno kūrėjų asociacija ir Lietuvos universitetų rektorių konferencija, Lietuvos liaudies kultūros centras, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvių katalikų mokslo akademija, Lietuvos istorijos institutas, Lietuvos muziejų asociacija, Lietuvių etninės kultūros draugija, Lietuvos kraštotyros draugija, Lietuvos ramuvų sąjunga bei regioniniai Tarybos padaliniai (Nuostatų 8 p.). Pagal šios Tarybos nuostatus Tarybos pavaduotoją renka Taryba iš savo narių. Pavaduotojo kandidatūrai turi pritarti 2/3 Tarybos narių. Taigi Tarybos nariai nėra pavaldūs EK Globos tarybos pirmininkui.“

Kaip tikino V. Tumėnas, pagal viešai prieinamus Etninės kultūros globos tarybos nuostatus, regioninės organizacijos yra savarankiškos, su Etninės kultūros globos taryba jos nesusijusios jokiais darbo santykiais.

„Pagal Bendruosius regioninių etninės kultūros globos tarybų nuostatus (10 p.) narius į Regioninę tarybą 4 metų kadencijai deleguoja tame etnografiniame regione veikiančios asociacijos, valstybės ir savivaldybių institucijos, susijusios su etninės kultūros globa ir plėtra. Taigi Etninės kultūros globos taryba regioninių organizacijų narių atrankai jokių svertų neturi. Tai reiškia, kad vien asmenis siejanti bendra kultūrinė veikla negali būti laikoma interesų konfliktu“, – pabrėžė V. Tumėnas.

Jis atkreipė dėmesį, kad iš ministerijos Komisijai pateiktų duomenų (Komisija jų savarankiškai nerenka) Etninės kultūros globos taryba pirmininkės ir Premijos laureato nesieja jokie artimi (giminystės ar kitokie) ryšiai, tarnybiniai ar kitokie darbo santykiai:

„Ministerija Komisijai nepateikė jokių Etninės kultūros globos tarybos pirmininkės suinteresuotumo asmenine turtine ar neturtine nauda, jos moralinės skolos, moralinio įsipareigojimas ar kitų panašaus pobūdžio interesų įrodymų (vėlgi, Komisija pati įrodymų nerenka). Komisijos turima medžiaga bus pateikta ministerijos skundą dėl premijos laureato nagrinėjančiai institucijai, kuri galutinai įvertins šalių argumentus ir pateiks Komisijai išvadas.“

J. Vaiškūnas: spjūvis J. Basanavičiui, ne tik man

Šiųmetės J. Basanavičiaus premijos laureatu tapęs J. Vaiškūnas, net ir nepatogiai susiklosčiusioje situacijoje sugebėjo pasidžiaugti, kad komisijos nariai įvertino jo viso gyvenimo pastangas.

„Etninės kultūros srities specialistai nevertino politinių pažiūrų. Nesakau, kad aš geriausias, šalia manęs buvo vertingesnių, bet man netikėta, malonu ir džiugu šalia tokių garbingų asmenybių (kai kurie iš jų nepraėjo į antrą ratą) – priimu tai kaip veiklos įvertinimą. Įvertinta veikla, kurioje nėra nei asmeninių, nei privačių interesų, kaip įsivaizduoja žmonės, kurie ištisai juose paskendę“, – kalbėjo J. Vaiškūnas.

„Galima pirštu sukioti aplink smilkinį, sakyti, ką čia žmonės užsiima keistais dalykais, etnokultūra, kai galima būti verslininku, seimo nariu, kunigu... čia gi Don Kichoto menas, kovoti už vertybes, kurios turi gulėti muziejų lentynose, teigti, kad nuo jų priklauso dabartinių žmonių tapatybė, ryšys su valstybe, tėvyne, savo žeme. <...> Etninė kultūra – iš protėvių paveldėtos vertybės, geriausios jų turi tęsti gyvavimą ir dabartinėje visuomenėje: dora, darna, pagarba gamtai, žmogui, sąžinei, kalbai. <...> [Komisijoje] būtent tokie žmonės, vertinantys būtent tai. Jeigu jie įvertino mane šioje srityje – jaučiuosi, kad 61-eri metai nugyventi ne veltui. Nepykstu ant ministro, dėl tų minėtų aplinkybių, kurios nelabai gražiai skamba. Ministras neturėtų vaidinti šitame spektaklyje, jis turėtų elgtis oriau. Palinkėčiau ramybės ministrui. 29 kartus komisija neapgavo, išrinko teisingus žmones, kodėl 30 kartą komisija ima ir kažkaip pradeda elgtis kitaip?“, – kėlė klausimą žinomas etnokosmologas J. Vaiškūnas.

Jis įžvelgė dar vieną naratyvą, anot pašnekovo, premiją davė ne tam, kuriam reikia. „<...>Nesu įsigilinęs į komisijos peripetijas, tik nuogirdų lygmenyje, ką paskaitau spaudoje. Neišgirdau nė vieno kaltinimo, kuris būtų rimtas. Su viena iš komisijos narių esu redakcinėje kolegijoje visuomeniniais pagrindais įrašytas – kur čia privatūs interesai, juoba kad nėra jokių finansinių, giminystės ryšių ar moralinių skolų. <...> Spjūvis J. Basanavičiui, ne tik man. Mano idėjos ir J. Basanavičiaus – daugmaž sutampa, visą laiką siekiau to paties kaip ir jis. Kartais man atrodo, kad ne su manimi kovojama, nereikia sureikšminti, o su tomis idėjomis, kurias propagavo J. Basanavičius“, – samprotavo J. Vaiškūnas.