„Kūrinio sumanymą įkvėpė istorija, įvykusi Japonijoje. Otsuchi miestelyje vienas gyventojas prarado savo mylimą pusbrolį ir gedėdamas savo žemėse ant kalvos pastatė telefono būdelę, kurioje galėtų susisiekti su juo, kalbėtis, o išsakyti žodžiai būtų „išnešioti vėjo“. Pamažu apie telefono būdelę sužinojo vis daugiau žmonių, o po 2011 m. cunamio, be žinios pradanginusio per 2000 žmonių, tai tapo skambučių vieta prarastiems artimiesiems“, – pasakoja režisierė K. Gudmonaitė.
Laiškai sau ir kitiems
Prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (V. Kasiulio dailės muziejaus pusėje) keletą mėnesių stovės telefono būdelė, iš kurios visi norintys galės „paskambinti“ ir pasakyti tai, ko neišdrįso, negali arba nespėjo anksčiau. Tačiau šios išpažintys nebus „išnešiotos vėjo“: anoniminiai garso įrašai taps K. Gudmonaitės režisuojamos operos libreto pagrindu.
Tam, kad taptum sumanymo dalyviu, anaiptol nebūtina gyventi Vilniuje ir pačiam ateiti iki paskutinio sostinės taksofono. Sukurtas tinklalapis www.taksofonas.lt, kuriame kiekvienas norintis, netgi ne Lietuvoje gyvenantis, galės anonimiškai palikti savo išpažintis bet kuria kalba.
„Tai – vienu metu žaismingas ir liūdnas meilės laiškas, mažytė Vilniaus širdis. Tai žinutė tiems, kurie mus paliko, o gal tiems, kurie visai šalia, bet nebenori mūsų girdėti. Tiems, kurie išgirsta, bet nereaguoja. Tiems, kuriems nepasakėme to, ką norėjome. O svarbiausia – tai laiškas sau, nes bet koks atsivėrimas pirmiausia yra pagalba ištverti pačius save“, – teigia K. Gudmonaitė, pabrėžianti psichoterapinį projekto aspektą.
„Taip jau sutapo, kad anksčiau numatytas taksofono būdelės pristatymas vyksta kraupaus karo Ukrainoje akivaizdoje. Šiame kontekste bet kokie veiksmai „iš kito gyvenimo“ tarsi praranda savo prasmę. Visi patiriame didelį stresą ir išgyvename. Tačiau galbūt šio sumanymo, šios taksofono būdelės atsiradimas būtent dabar gali tapti kaip niekada reikalingu ir prasmingu visuomenei. Koks bebūtų visuomenės elgesys ar išpažinčių turinys – visa tai bus bendra mūsų šiandienos nuotrauka“, – svarsto „Operomanijos“ vadovė Ana Ablamonova.
Siekis – puoselėti šiuolaikinę operą
LNOBT ir prodiuserinės kompanijos „Operomanija“ pernai inicijuotas „Operos genomas“ skatina naujų kūrybinių koncepcijų atsiradimą. Iš daugiau nei 30 atrankai pateiktų idėjų buvo pasirinktos penkios kompozitorių, dramaturgų, režisierių, scenografų ir kitų profesijų menininkų komandos, toliau realizuojančios savo sumanymus. Projekto organizatoriai žada, kad pirmąsias premjeras publika išvys jau šį rudenį. Kitus sumanymus planuojama realizuoti iki 2024 m.
„Atėjus į LNOBT, viena mano deklaruotų veiklos sričių buvo šiuolaikinė opera ir ekosistemos lauko, tinkamo jai atsirasti, sukūrimas. Per keletą metų galbūt nepavyko toli išjudėti, bet atėjo momentas, kai susitikę su „Operomanijos“ įkūrėja A. Ablamonova supratom, kad metas bendrai imtis darbo“, – apie projekto atsiradimą kalba J. Sakalauskas.
Teatro vadovas taip pat pabrėžia būtinybę kurti bei puoselėti šiuolaikinę lietuvių operą ir žengti koja kojon su laiku: „Kai kalbame apie operą ir baletą, dažniausiai turime mintyje XIX–XX a. pradžios kompozitorių darbus. Jie mūsų teatre dominuoja, bet trūksta to, ką galėtume drąsiai vadinti šios dienos estetika, – konstatuoja J. Sakalauskas. – Turime tikrai šiuolaikiškų G. Verdi, G. Puccini ir kitų kompozitorių operų pastatymų, kurie atveria naujus gerai žinomų veikalų horizontus, naujas prasmes. Bet šiuolaikinių kūrinių yra labai nedaug, o aktuali kūryba sveika kiekvienam teatrui“.
„Kai prieš 14 metų, įkūrus „Operomaniją“, pradėjome aktyviai dirbti naujosios operos, šiuolaikinio muzikos teatro lauke, net nesvajojau, kad Lietuvoje taip išaugs susidomėjimas šiuo žanru, o šalyje sukurti darbai taps Lietuvos kultūros ambasadoriais tarptautinėje rinkoje. Atsirado terpė, kurioje jau lengviau galima įtikinti šio kūrybos lauko potencialu ir perspektyva. Bendradarbiavimas su Operos ir baletu teatru plėtojant projektą „Operos genomas“ suteikia šiuolaikinės operos raidai naujų krypčių ir galimybių. Mūsų komandinis darbas, tarpusavio pasitikėjimas, stipriųjų pusių ir turimų patirčių sujungimas, tikiu, turės pozityvių rezultatų“, – tvirtina A. Ablamonova.