Išsaugotas Profsąjungų rūmų kolonas prikėlė naujam gyvenimui: jas atpažins ne visi

Kai sostinėje griovė Profsąjungų rūmus ant Tauro kalno, daugelis paburnojančių prieš šį sprendimą ramiai žvelgė į dulkių debesį. Tačiau architektai Ona Lozuraitytė su Petru Išora ir komanda (studija „Išora x Lozuraitytė“) suvokė, kad turi veikti greitai, bent ką nors iš šios erdvės išsaugoti ateičiai. Užtat dabar, po ilgų planavimo mėnesių, raudonu dirbtiniu marmuru dekoruotos kolonos iš rūmų didžiojo Profsąjungų rūmų vestibiulio po eilės nestandartinių procedūrų įsiprasmino naujai, vertikalę pakeisdamos horizontale ir tapdamos „Sodas 2123“ naujai kuriamos viešos erdvės elementu, kviečiančiu... prisėsti.

Daug archeologija virstančios istorijos ir miesto idėjų tiesiog išmetama

Ir tai, anot O. Lozuraitytės, tik vienas iš daugybės elementų, kuriuos bus galima išvysti, kai ši vieša erdvė (projekto „Kuriu Vilnių“ dalis) atsidarys gegužės pradžioje.

„Tai mūsų su Petru Išora studijos architektūrinė praktika. Kuriame daug projektų, žiūrime į iššūkius, kuriuos atneša ir dar tik atneš rytdiena. Tuščia prabanga architektūroje, kuria iš inercijos visi mėgaujasi – jau seniai nedomina. Įdomu tiek ekologiniai, tiek idėjiniai užtaisai architektūroje. Dėl pagerėjusių ekonominių sąlygų šalyje vyksta daug statybų. Šis konkretus Profsąjungų rūmų atvejis mums parodė, kad kartu su ta pažanga intensyviai nušluojamas ir visas senasis miesto paveldas, beatodairiškai išvalomi tie sluoksniai, kur matomas įdomus įdirbis buvusių kartų“, – sakė architektė.

Ona Lozuraitytė

„Šis konkretus Profsąjungų rūmų atvejis mums parodė, kad kartu su ta pažanga intensyviai nušluojamas ir visas senasis miesto paveldas, beatodairiškai išvalomi tie sluoksniai, kur matomas įdomus įdirbis buvusių kartų“

Šiandien, anot pašnekovės, žmonės taip pat kuria, dirba, galvoja, atneša ženklus apie savo epochą. „Be galo gaila ir skauda širdį matant, kiek daug archeologija virstančios istorijos ir miesto idėjų išmetama. Kodėl? Galbūt dėl to, kad nėra precedentų, kurie rodytų, kad ta medžiaga, kuri netarnaus savo pirmine prasme gali įdomiai ir toliau gyventi, visai kitomis formomis“, – idėją aiškino O. Lozuraitytė ir pridūrė, kad šis projektas būtent tuo yra svarbus. Visiškai netipinė konversija, elgiantis daug tvariau, neišleidžiant daug lėšų, neišmetant dalykų – įmanoma.

Tačiau, anot architektės, svarbu ne tik medžiagiškai tvariai elgtis, bet ir perduoti šias idėjas toliau.
O. Lozuraitytės įsitikinimu, tai prisidėtų prie atminties išsaugojimo. „Kažkuria prasme, vyksta atminties erozija. Miesto archyvai valosi... Gaila, nes jie turi daug užtaiso, krūvio“, – apmaudavo ji.

Įvyko energijos apykaita

Architektai anuomet žiūrėdami į griaunamus Profsąjungų rūmus suvokė esantys ankstesnių kartų pasakojimų liudininkais.

„Kiek daug reikšmingų miesto renginių vyko Profsąjungų rūmuose! Kad ir Vladimiro Tarasovo koncertai. Kalbama, žmonės eilėse stovėjo iki pat kalno apačios. Po to aibė kitų – buvo organizuojamas „Vilnius Jazz“ festivalis, ten rinkdavosi filatelistai ir kolekcionieriai. Visa alternatyvioji kultūra, kuri ten vyko – visi tie alternatyvūs užpakaliai, kurie trynė tuos laiptus sėdėdami... Beje, išsaugojome daug Profsąjungų rūmų laiptų elementų, iš kurių toje pačioje viešoje erdvėje įrengėme terasą. Įvyko energijos apykaita. „Sode 2123“ pilna kultūrinio užtaiso, kuris tik gimsta, formuluojasi“, – pasakojo O. Lozuraitytė.

Paklausta, ar nebuvo sunku gauti tas Profsąjungų rūmų kolonas ir kitus priklausinius, O. Lozuraitytė pažymėjo, kad toks prašymas iki šiol neturėjo precedento.

„Padarydamas tokį gestą tu parodai ir kitiems, kad tai įmanoma. Apskritai, ilgainiui atsivers platesnės durys tokiam požiūriui. Kol kas miestas neturėjo sukūręs teisinių procedūrų, kad galėtų kitiems subjektams atiduoti kažkokius griaunamų objektų elementus. Gauti tuos dalykus – toks pat įdirbis, kaip visa tai realizuoti medžiagiškai ir įdomiai apžaisti. Suprasdami, kad kuriame teritorijai, kuri priklauso miestui (kultūrinis kompleksas Sodas 2123 savivaldybės dalis) tiesiog pasiūlėme, kad tai galėtų būti apiforminta kaip objekto perkėlimas iš vienos savivaldybės lokacijos į kitą. Taip „nulaužėme“ teisinį momentą, užsidegė žalia šviesa“, – priešistorę nupasakojo architektė.

Ji vylėsi, kad šis precedentas pasiūlys naujo matymo galimybių, bus galima paieškoti teisinių sprendimų, kaip elgtis panašiose situacijose.

Kultūriniame komplekse „Sodas 2123“ „nutūpė“ ne tik Profsąjungų rūmų kolonos. O. Lozuraitytės žodžiais tariant, kiti objektai taip pat nešantys miesto istorijos krūvį. „Turime Katedros aikštės granitus, kurie žymi architektūrinio komplekso bokštų vietas – apvalių, tūriškų raudono granito elementų. Esame gavę ne vieną miesto istorijai reikšmingą elementą – Gedimino prospekto medžių grotelių, kurios ten išbuvo per visą sovietmetį iki renovacijos. Pasakojimai akumuliuojasi ir vizualizuojasi“, – idėjos nenutrūkstamumu tiki O. Lozuraitytė.

Idėja ir architektūra – „Isora x Lozuraityte Studio“ (arch. Ona Lozuraityte, Petras Išora, asist. arch. Gabrielė Černiavskaja)
Kuratorė – Danutė Gambickaitė
Medžio scenografija – Natyvai + Isora x Lozuraityte Studio