Klaidas taisyti reikės už valstybės pinigus
Su nekilnojamuoju kultūros paveldu dirbantys ekspertai neramiai laukia, kokie pakeitimai galiausiai bus priimti Nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos įstatyme. Pavasarį jie buvo pakviesti į susitikimą, išsakė savo pastabas tiek žodžiu, tiek raštu, tačiau pamatę priėmimui Seime siūlomą dokumentą pasijuto, kad į jų ilgametę ekspertinę patirtį visgi nebuvo atsižvelgta. Po balandį vykusio susitikimo su Premjerės Ingridos Šimonytės patarėjais kultūrai, svarbiausios su nekilnojamuoju kultūros paveldu Lietuvoje dirbančios institucijos – Lietuvos Respublikos restauratorių sąjunga, Kultūros paveldo ekspertų asociacija, Lietuvos dailės istorikų draugija, asociacija „Istorinis miestas“, Lietuvos architektų rūmai ir Lietuvos architektų sąjunga, Lietuvos savivaldybių asociacija – kreipėsi į Kultūros ministeriją, išdėstydamos savo pastabas ir esminius siūlomo įstatymo projekto trūkumus.
„Mes galime sulaukti labai didelių problemų, kurias paskui reikės taisyti, ir tai vėl darysime mes patys už tuos pačius valstybės pinigus“, – perspėja architektė restauratorė Giedrė Filipavičienė, turinti ilgametę praktinę patirtį, vadovavusi ir Vilniaus savivaldybės Kultūros paveldo skyriui.
Architektas Artūras Blotnys, kuriam yra tekę dirbti Vilniaus vyriausiuoju arcitektu ir Miesto plėtros departamento direktoriumi, taip pat ragina atsigręžti į tarptautinę praktiką, šalis, kurios turi ilgametes tradicijas, kaip rūpintis savo paveldu – ten suprantama, kad didžiausią vertę turi tai, kas išties autentiška, o ne pastatai, kuriuose atliktas „euroremontas“. Ne specialistams gali pasirodyti, kad siūlomi pakeitimai – mažai reikšmingi, tačiau juos išmanantys ekspertai žino, kokios grėsmės slepiasi už kiekvienos sąvokos ir siūlomo žodžio. Pagal siūlomus pakeitimus jų – itin daug, o kas prisiims atsakomybę už neigiamus padarinius – neaišku.
„Keistai atrodo, kai iš šio įstatymo kažkur dingo Kultūros ministerijai tenkanti atsakomybė, o viskas paliekama spręsti savivaldybėms, kurių net ne visos turi kompetentingų specialistų“, – pastebi G. Filipavičienė.
Pasigenda atsižvelgimo į autentišką kultūrą ir tradicijas
Išnagrinėjus siūlomas įstatymo pataisas matoma, kad naujoji redakcija neatsižvelgia į Naros autentiškumo dokumento nuostatas. Šis dokumentas, priimtas 1994 m., buvo kertiniu lūžiu UNESCO pasaulio paveldo srityje ir iš esmės praplėtė kultūrinio paveldo autentiškumo sampratą, integruojant į šią sąvoką įvairių kultūrų ir tradicijų kontekstus, pavyzdžiui, autentiškų medžiagų ir technikų naudojimą, meistrų amatininkų luomo puoselėjimą, gyvos paveldo tradicijos perdavimą ir jos tęstinumą).
Anksčiau autentiškumas dažniausiai buvo vertinamas remiantis materialiais ir amatiniais aspektais, tokiems kaip medžiagos ir konstrukcijos. Naros deklaracija pabrėžia, kad autentiškumo vertinimui reikia atsižvelgti į kultūrinius ir socialinius kontekstus, įtraukiant vertybes, tradicijas, ir simbolius, kurie gali skirtis įvairiose kultūrose. Pastabas teikę ekspertai pastebi, kad vadovaujantis šią nuostata Įstatyme turėjo atsirastiišimtinai medinės architektūros objektų apsaugos nuostatos, orientuotos ne tik į medžiagos, bet ir apdirbimo tradicijos, meistrystės tradicijos autentiškumo apsaugą ir šių tradicijų tęstinumą. Deja, tai neturi nieko bendro su infostatyba ir medžio konstrukcijų tvarkybos darbų traktavimu statybos darbais, kaip yra siūloma naujuose įstatymo versijos nuostatuose, nes šiame įstatyme nėra net elementaraus prioriteto senoms technologijoms lyginant su nauja statyba, kone visi darbai reglamentuojami kaip statybos.
Nesaugant atskirų elementų – kris visos medinės architektūros vertė
Prie Kultūros ministerijai pateiktų pastabų ekspertai įvardino tai, kad kalbant apie medinę architektūrą – labai svarbios yra laikančiosios konstrukcijos, o jų restauravimui įstatyme nėra skiriama dėmesio. Mediniai elementai taip pat yra dažna mūrinio paveldo dalis – mūriniuose pastatuose būna medinės durys, langai, staktos, puošybos elementai, stogo ar dalinės sienų konstrukcijos ir tt. Įstatyme nenumačius, kad medžiagų autentiškumą reikia išsaugoti – istorinis statinys gali būti iškraipytas, paveldo vertė kris.
G. Filipavičienė atkreipia dėmesį, kad medinė architektūra – labai charakteringa lietuviškam statybos būdui.
„Ilgą laiką visai nebuvo kreipta dėmesio į tuos medinius objektukus, o jų dar daug turime išlikusių autentiškų – norėtųsi visa tai išsaugoti. Juk medis ir yra ta tradicinė medžiaga, iš kurios Lietuvoje buvo statoma. Kitur gi nestatė iš medžio, nes miškų nebuvo – mes turėjome miškus, tad tokia statyba atspindi labai senas statybos tradicijas, kaip ir unikalūs dekoro elementai, sietini su labai giliais etnokultūros klodais“, – dėsto ji.
Architektė sako, kad jai abejonių kelia, ar priėmus įstatymo pataisas biurokratinės procedūros, kaip saugoti paveldą, taip pat ir medinį, supaprastės, – jai susidaro priešingas įspūdis.
„Kitas dalykas, jeigu kalbant apie paveldą vis tik daugiau bus rišamasi prie statybos, o ne tvarkybos darbų, kaip yra siūloma, paveldo objektams atsiras tokių reikalavimų, kokie yra taikomi naujiems pastatams. Tada mūsų mediniai pastatai turės visiškai pasikeisti – jų konstrukcijos turės būti tokios, kad atlaikytų apkrovas kaip nauji pastatai. Sunku net prognozuoti, kuo tai gali baigtis“, – komentuoja ji.
Be to, pagal dabartinę įstatymo redakciją numatyti paveldo tvarkybos darbai leidžia atlikti specifinius, būtent autentiškumo išsaugojimui reikalingus darbus, paprasčiau gaunami įvairūs leidimai, reikalingi siekiant išsaugoti pastatų vertingąsias savybes.
„Jei to bus atsisakyta, vargu ar tai bent jau medinės architektūros išsaugojimui bus naudinga. O statybos darbai kiekvienam autentiškam senam pastatui vis tik yra nepageidautini, kitaip būna tik labai išskirtiniais atvejais“, – sako G. Filipavičienė.
A. Blotnys pabrėžia, kad bet kokie seni daiktai turi būti tvarkomi labai atsargiai ir tą turi daryti tik tos srities specialistai.
„Jei pasižiūrėsime, kas jie yra – tai paveldosaugininkai ir restauratoriai, kurie tai išmano. Kaip ten bebūtų, kokia bebūtų aukšta statybininkų kultūra, mano galva, jei turėtų liestis prie tokių dalykų tik savo darbus jau atlikus restauratoriams. Juk kuo daugiau autentikos likę, tuo tas daiktas ar pastatas vertingesnis“, – aiškina jis.“Tas pats laikančiųjų konstrukcijų pavyzdys. Mediniai pastatai paprastai būna rąstiniai arba karkasiniai, o rąstinės sienos visos yra laikančiosios. Tad mediniame name be tų laikančiųjų konstrukcijų kitų elementų nelabai ir lieka, dar gal gegnės, kurias, jei supuvusios, be abejo, reikia keisti. Bet šiaip į laikančiąsias konstrukcijas turėtų būti žiūrima lygiai taip pat kaip į bet kurias kitas – jos turėtų būti kiek įmanoma restauruojamos, tvarkomos, reikia stengtis jų nekeisti, nes seni balkiai yra seni balkiai – vis įdomiau negu nauji“, – įsitikinęs architektas.
„Arba pažiūrėkite į bet kokius medinius puošybos elementus. Taip, dabar galima mašinas taip užprogramuoti, kad dėkit detales, jums viską ims ir išpjaustys. Bet išpjaustys visas vienodai, o žmogus juk kaip visų raidžių neparašo vienodai tokių pat, taip ir pjaustydamas detales meistras identiškai visko nepadaro – yra skirtumai ir būtent tose smulkiose detalėse ir slypi tas žavesys, kai aišku, kad čia ne mašinos, o rankų darbas. Skirtingi dalykai čia“, – pabrėžia A. Blotnys.
Pasigenda valstybės atsakomybės
Paveldosaugos ekspertai sako, kad nors ir yra verslininkų, paveldui priklausančių pastatų savininkų, kurie išties patys rūpinasi autentiškumo išsaugojimu ir supranta to svarbą, visgi, Lietuvoje vis dar labai reikalinga valstybės priežiūra.
„Aš suprantu šitą labai aiškią vakarietišką tendenciją, kad atsakomybę už paveldo išsaugojimą vis tik turi prisiimti pats savininkas – ji turbūt yra teisinga, bet mes jai dar tikrai nepasiruošę, ne tokia pas mus ta sistema. Mūsų verslas dar yra jaunas, dažnai – neseniai praturtėjęs, ir nors tikrai yra verslininkų, kurie norėtų išsaugoti paveldą, kurie patys domisi, supranta jo vertę, bet didžiąja dalimi, ypač mažesniuose miesteliuose, tuos procesus sureguliuoti tikrai bus labai sudėtinga. Mums dar reikia pasiruošti visuomenę, kad ji išaugtų iki tokios, kokia yra, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse, Prancūzijoje ar Italijoje, kad žmonės jau patys rūpintųsi, patys suprastų, nereikėtų valstybei tame procese beveik dalyvauti. Bet čia kalbame apie šimtametes tradicijas, o Lietuvoje toks požiūris dar tik pradeda formuotis“, – dėsto G. Filipavičienė.
Valstybė, pasak ekspertų, turėtų pasirūpinti ir užsakyti reikalingus tyrimus, ko pagal naująją įstatymo redakciją taip pat nėra numatoma.
„Pirmiausia visu kultūros paveldu, finansavimu tyrimams, pastatams ar jų elementams, jų tvarkymui, be abejo, turėtų rūpintis valstybė ir už tai turi būti atsakingas Kultūros paveldo departamentas – jo pagrindinė funkcija turėtų būti rūpintis ir organizuoti finansavimą, o ne užsiimti kažkokiais draudimais ar prieštaravimais, kaip dabar yra“, – savo nuomonę dėsto A. Blotnys.
Kas svarbiau: gaunama nauda ar vertybių išsaugojimas?
Siūlomi pakeitimai ekspertams kelia klausimus: kas visgi valstybei svarbiau – gauti trumpalaikę naudą ar išsaugoti savo vertybes?
Ekspertai siūlo remtis jau turimomis gerosiomis praktikomis. Pavyzdžiui, Vilnius, kaip UNESCO paveldo miestas, turi sukūręs aktualių ir veiksmingų instrumentų: Vilniaus medinės architektūros išsaugojimo Strategiją ir prieš kelerius metus atidarytą Muziejų; šiuo metu gaivinamą 2005-2009 m. sklandžiai pradėtą medinio paveldo savininkų konsultavimą ir finansinį skatinimą; bendruomenėms skirtus kasmetinius šventinius-pažintinius renginius „Europos paveldo dienos“ ir Tarptautinė paminklų diena, atsakingų institucijų vykdomą tarptautinį bendradarbiavimą dalinantis pasiekimais. Nerimaujama, kad naujuoju įstatymu neįdiegus pažangą sąlygojančių teisinių nuostatų, sunkiai kurti ir brangūs instrumentai neįgis pilnavertės perspektyvos.
G. Filipavičienė ragina nesiimti revoliucijų ir pokyčius įvesti labai atsakingai: „Supraskite teisingai, statybos darbai paveldui dažniausiai yra žalingi. O jeigu įstatyme kažkas nėra labai aiškiai įrašyta, gyvenimas paskui labai daug visokiausių interpretacijų gali atnešti“.
