Įstatymo pataisų, privertusių visuomenę kalbėti apie „paveldo laidotuves“, klausimas įšaldytas Seimo komitete

Visai neseniai, Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo įvykusio protesto organizatoriai susirinkę teigė bandantys atkreipti visuomenės dėmesį į ketinimus paversti vertingiausių Lietuvos kultūros paveldo vertybių teritorijas statybvietėmis. Akciją pavadinę „paveldo laidotuvėmis su varžytinių bruožais“ išreiškė nuogąstavimus, kad Vyriausybės ir Seimo Kultūros komiteto siūloma Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 60 straipsnio pakeitimo įstatymo redakcija sudarytų sąlygas kultūros paminklų ir kitų paveldo vertybių teritorijose esančius sovietinius garažus, siurblines, transformatorines ir kt. svetimkūnius rekonstruoti į daugiabučius ir viešbučius. Seimo Kultūros komitetas susirinkęs į posėdį šiandien dar nesiryžo priimti konkrečių sprendimų – klausimą atidėjo.

Šio minimo įstatymo išvadų rengėjas, Seimo Kultūros komiteto narys Arminas Lydeka šiandieniniame posėdyje tikino, kad buvo svarstyta daugybė pasiūlymų, siekiant apsaugoti kultūros paveldą.

Tačiau šių naujų draudimų įvedimui, jų formuluotėms nepritaria daug organizacijų, todėl siūloma jas keisti ir tobulinti.

Seimo Kultūros komiteto posėdyje Andrius Navickas sakė, kad kultūros paveldas, atrodytų, ginamas maksimaliai, tačiau sulaukus tiek nevyriausybininkų ir daugybės kultūrininkų klausimų reiktų pabandyti įsigilinti į esamą situaciją ir dar kartą įsivertinti – ar tikrai paveldo objektams suteikta maksimali apsauga.

„Nepritariu, kad klausimų iškilo tik keliems nevyriausybininkams, tarp jų ir Irena Vaišvilaitė, daugybė kitų kultūrininkų, kuriems neaišku. Įsiklausydamas į jų abejones, pasiūliau keletą pataisų. Dėl paliktų landų – nemanau, kad saugikliai trukdytų atrasti balansą tarp plėtros ir kultūros paveldo. Reiktų užtikrinti, kad keičiantis valdžioms, tikrai neatsirastų kur nors „transformatorinės pastatas“, kaip turėjome prie Misionierių ar šv. Jokūbo bažnyčių. Tad būtų paranku derinti šiuos klausimus su kultūros bendruomene, būtų geras kompromisas – nesinorėtų girdėti tokių abejonių, ar giname paveldą. Vyriausybė manė, kad pataisos perteklinės – Platonas draugas, bet tiesa svarbiau“, – pažymėjo jis.

Kultūros ministerijos viceministro Rimanto Mikaičio manymu, priimtas sprendimas yra „pakankamai kompromisinis“. „Susipažinome su siūlymais, kalbant apie tik ką pristatytą pasiūlymą – sprendimas pakankamai kompromisinis, leidžiantis išsaugoti kultūros paveldo objektus ir juos įveiklinti, kad tarnautų žmonių poreikiams. Nenorėkime su vienu įstatymu išspręsti visų problemų, neturėtume eliminuotų visų kitų esančių apsaugos faktorių, specialistų, veikiančių šiame lauke, pagal vieną atvejį – Misionierių ansamblį, ir priiminėti viską draudžiančias įstatymo pataisas“, – išreiškė savo nuomonę R. Mikaitis.

Kultūros paveldo departamento direktorius Vidmantas Bezaras įsitikinęs, kad kultūros paveldo vertybių ribų keitimo draudimo procesas stipriai reglamentuotas: „Blogu pavyzdžiu keičiame įstatymus, o dešimtis tūkstančių valdytojų, savininkų susiduria su kuriozinėmis situacijomis. <...> Nei tualeto, nei vištidės negali pastatyti be leidimų. Taip, reglamentuoti reikia, bet griežtu draudimu nieko nesukursim“, – pareiškė V. Bezaras.

Vyriausybės patarėja Gabrielė Žaidytė tikino suprantanti, kaip svarbu tai, kas šiandien svarstoma. „Mane taip pat pasiekė daug laiškų, buvo išsakytas nerimas ir susirūpinimas – tiek iš įvairių iniciatyvų, tiek iš pavienių asmenų. Svarbiausia pasižiūrėti, ar tokie pakeitimai užtikrins autentišką aplinkos išsaugojimą, tiek kalbant apie Vilniaus senamiestį, tiek apie kitus objektus. Sveikinu iniciatyvą, paanalizuoti, išgirsti įvairias nuomones. Suprantu, visko uždrausti negalime, paskui nei patys, nei kiti negalėsime naudotis, turi būti išlaikytas sveikas aukso vidurys“, – reziumuodama sakė ji.

Prezidento patarėjas Šarūnas Radvilavičius paragino sugrįžti į pačią šio proceso pradžią. „Jeigu prisimintume, kaip šie pakeitimai atėjo iki Komiteto – viskas prasidėjo nuo visuomenininkų peticijos, tikslas – akivaizdžiai padidinti kultūros paveldo apsaugą nuo piktnaudžiavimo atvejų, o ne kurti sąlygas objektų plėtrai. Įvairios reakcijos rodo, kad tas variantas neužtikrina apsaugos nuo neleistinų statybų paveldo objektuose, priešingai nei tikėjosi peticijos iniciatoriai. Mes pasigendame konkrečių duomenų, kodėl susiaurinama iki kultūros paminklų, neatsižvelgiama į platesnę kategoriją – kiek tokių svetimkūnių tuose objektuose yra, kodėl reikia saugoti ar plėsti. Grįžtu prie pagrindinio argumento – kalbame apie išskirtinės reikšmės kultūros paveldo objektus. Tai, ką Lietuva turi geriausio – tai tam tikras aukso fondas. Niekam neturėtų kilti abejonių, kad šių objektų apsauga – pats svarbiausias viešasis interesas. Apibendrinant, reikia pasakyti, kad bet kokios teisėkūros iniciatyvos turi būti orientuotos į šių objektų ar vietovių išsaugojimą ateities kartoms“, – kalbėjo Š. Radvilavičius.

A. Lydekos pastebėjimu, yra tam tikras nesusikalbėjimas tarp kultūros paveldo gynėjų. „Naujo draudimo įvedimas, ką Kultūros komitetas, apjungęs tuos du įstatymus yra pasiūlęs, niekaip negali prisidėti prie nekilnojamojo turto plėtotės. Pilnas uždraudimas pakenktų kultūros paveldo objektams – neįsigiliname į teisėkūrinę formuluotę. Sandėliukai, garažiukai – mirtis paveldo objektams, jie turi būti įveiklinti, su kuo mažesne intervencija“, – išreiškė savo poziciją jis.

Seimo narės Liudos Pociūnienės manymu, motyvas balsavimui dėl pataisų yra, tačiau sovietmiečio svetimkūniai visgi, anot jos, turi būti šalinami – tai turi būti numatyta įstatyme „Dviprasmiška formuluotė, kuriai, deja, esame pritarę“, – konstatavo ji.

A. Navickas šią susidariusią situaciją palygino su vadinamąja Matuko reforma (vaiko teisių apsaugos sistemos reforma, pradėta kurti 2017 m., po to, kai šeimoje buvo nužudytas ketverių metų berniukas Matas).

„Irgi buvo kalbama, kad čia tik vienas atvejis – šis posėdis kažkuo tai primena. Neva, dabar iš visų bus atimti vaikai – bus nepajudinamas paveldas. Galbūt reikalingi kažkokie atlaisvinimai, bet bent vienas sunaikintas kultūros objektas – jau per daug“, – ragino neskubėti priimant sprendimus Seimo narys.

Saulius Rimas, atstovaujantis Savivaldybių asociacijai sakė, kad pozicija koreliuoja su Kultūros paveldo departamento, Kultūros ministerijos išsakytais pastebėjimais:

„Savivaldybių paveldosaugininkai, kurie bendrai rengė raštą, kasdien susiduriantys tiek su teigiamais, tiek su neigiamais pavyzdžiais – kuo gresia tokio įstatymo priėmimas. Intencija gera, bet uždėjus drakoniškus suvaržymus, neatsižvelgiama, kad regioniniai objektai nėra muziejinės vertybės – turime puikių konversijų Kauno mieste. Čia vis dar yra visas kompleksas militarinių pastatų – tik dalis saugomų. Apsunkintų bet kokią plėtrą, visiškai nepamatuota.“

V. Juozapaitis pripažino, kad ko, gero, tokio sudėtingumo klausimo neteko spręsti Kultūros komitete.

„Bet koks sprendimas bus, matyt, negeras. <...> Atstovaujame sveikam protui, nesame angažuoti, tuo negalima apkaltinti nė vieno mūsų. Protesto forma to neatliepia, išankstinė nuostata – visi korumpuoti. Neįveiklintas objektas bus bedvasis. Blogų įstatymų turime per akis, nereiktų sukurti dar vieno“, – samprotavo Seimo Kultūros komiteto pirmininkas.

A. Lydekos įsitikinimu, nereikėtų visiškai blokuoti šio klausimo – siūlė judėti į priekį, pasiūlymams nepritarti, nes tai, anot jo, niekuo nepadės kultūros paveldo išsaugojimui.

Tačiau po posėdžio balsavimo paaiškėjo, kad sprendimas visgi šiandien nebus priimtas – klausimas atidėtas, nuostatos bus tobulinamos.