Hedlė, Faifė, Marta ir Merė – keturios savitos ir ryškios moterys, keturios Hemingvėjaus žmonos. Papasakotas keturių moterų akimis, paremtas meilės laiškais ir telegramomis romanas atskleidžia skaudžius meilės trikampius, sudaužiusius kiekvieną Hemingvėjaus santuoką. O autorė Naomi Wood pasakoja apie romano temos pasirinkimą ir patirtį jį rašant.
– Jūsų knyga pagrįsta Hemingvėjaus ir jo žmonų gyvenimu. Kodėl Jus sudomino būtent ši tema?
– Visada buvau didelė Hemingvėjaus kūrybos gerbėja. Skaičiau jo laiškus ir pajutau, kad turiu parašyti romaną. Rašytojo laiškai labai skiriasi nuo jo romanų, glaustos, taupios kalbos. O laiškai žmonoms dar labiau paneigia vyraujantį įsivaizdavimą, kad Ernestas Hemingvėjus – žavus vyras, medžiojantis Afrikoje, besiboksuojantis ir dalyvaujantis bulių kautynėse, ar bet kurį kitą gajų stereotipą. Kaip tik skaitydama laiškus žmonoms – jausmingus ir saldžius kaip sirupas – susimąsčiau, o koks Hemingvėjus buvo vyras, sutuoktinis. Taip ir kilo mintis parašyti romaną.
– Surinkote ir ištyrinėjote daugybę faktų apie Hemingvėjaus gyvenimą. Gal buvo toks, kuris Jus ypač nustebino?
– Labai keista, bet žmonos ir buvusios žmonos liko draugės. Merė (ketvirtoji žmona) kartą Faifei (antrajai žmonai) mestelėjo, kad jie visi kartu tarsi sudaro „Hemingvėjaus visatą“ ir todėl gali draugauti. Iš tiesų Hedlė, Faifė ir Merė ieškojo buvusių žmonų paramos. Mano nuomone, tik Martai jos nereikėjo. Man buvo didelė staigmena, kai rinkdama medžiagą atradau šį Hemingvėjaus moterų „aljansą“, nors tikėjausi priešiškumo viena kitai.
– O gal galėtumėte papasakoti daugiau apie tai, kaip rinkote medžiagą?
– Iš tiesų medžiagą rinkau keliais etapais. Pirmiausia maždaug pusę metų skaičiau, tyrinėjau ir kaupiau užrašus apie kiekvieną moterį atskirai, kad galėčiau kiek įmanoma atsiriboti nuo to, kas bus vėliau. Tuo metu daugiausia laiko leidau Britų bibliotekoje, Kongreso bibliotekoje ir JFK bibliotekoje Bostone, kur saugomi Hemingvėjaus archyvai. Žinoma, didžiausia parama man buvo įspūdingas kiekis biografijų, nagrinėjančių Hemingvėjaus ir jo žmonų gyvenimus. Taip pat turėjau galimybę pakeliauti po tas vietas, apie kurias rašau knygoje, – po Kubą, Ki Vestą, Paryžių, Prancūzų Rivjerą.
Tam tikrai reikėjo pastagų, bet galėjau pati pajausti, kur Hemingvėjaus romanai užsimezgė, kur pasiekė aukščiausią tašką, kur nauja meilužė įžengė į sceną. Bet vis dėlto daugiau laiko praleidau tyrinėdama medžiagą senose šaltose bibliotekose tarp knygų, stengdamasi sužinoti kiek įmanoma daugiau detalių apie Hemingvėjų ir jo žmonas.
– Romanas „Hemingvėjaus žmonos“ paremtas tikrų žmonių biografijomis. Ar yra tam tikra atsakomybė rašyti apie realius asmenis, ar tai labai skiriasi nuo romano apie išgalvotus veikėjus?
– Žinoma, rašyti romaną apie realius žmones nelengva. Stengiausi atskleisti charakterius, kuriuos pažinau iš biografijų, archyvų, laiškų, telegramų. Kartkartėmis rašyti apie tikrus asmenis netgi lengviau, nes jau turi tam tikrą pamatą, jų charakteriai jau susiformavę. Tačiau kartu tai labai sudėtinga, nes kūriau romaną apie žmones, apie kuriuos tyrinėtojai ir visuomenė žino pakankamai daug. Kurdama išgalvotus veikėjus turiu daug daugiau laisvės ir galiu pasitelkti vaizduotę.
– Rašote apie keturias ypatingas moteris. Ar jautėte kažkuriai jų ypatingą simpatiją?
– Mano atsakymas šiek tiek kontraversiškas, nes norėčiau išskirti Faifę. Dažniausiai žmonės jos nemėgsta, nes ji „pavogė“ Hemingvėjų iš Hedlės. Bet aš manau, kad jos gyvenimo istorija viena skaudžiausių. Ji nesugebėjo atsigauti. Po skyrybų ji beveik nėjo į pasimatymus su kitais vyrais. Ir mirė taip anksti, 1951-aisiais, būdamas 56-erių. Blogiausia, kad ji taip ir neturėjo galimybės papaskoti savo istorijos. Hedlė, Marta ir Merė daug kalbėjo su biografais ar išleido memuarus, o apie Faifę sužinome iš kitų žmonių liudijimų ir vieno Hemingvėjaus romano apie tai, kaip „turtuolė“ įsiterpia į žavingos porelės santykius trečiojo dešimtmečio pradžios Paryžiuje. Taigi kurdama jos paveikslą „Hemingvėjaus žmonose“ norėjau bent šiek tiek ją apginti.
– Dažniausiai rašytojai nenori, kad jų kūriniai būtų lyginami su kitų autorių, bet gal galėtumėte papasakoti, kokios knygos daro Jums įtaką?
– Be jokios abejonės, Hemingvėjaus kūryba, ypač „Fiesta“. Taip pat labai vertinu F. S. Fitzgeraldo kūrinius, Rivjeros scenos įkvėptos jo romano „Švelni naktis“, jis vienas mano mėgstamiausių. Ir dar rašydama šį romaną skaičiau Jamesą Salterį.
– Gal galėtumėte pasidalinti, ką rašote dabar?
– Šiuo metu rašau dar vieną istorinį romaną apie trečiajame dešimtmetyje Vokietijoje klestėjusį „Bauhaus“. Iš tiesų negaliu atskleisti daug smulkmenų, nes visko net pati dar nežinau. Manau, ten bus apstu avangardinių detalių.
– Nuoširdžiai dėkojame.Daugiau naujienų – „Facebooke“!