Istorikas apie Sausio 13-osios minėjimo pokytį: išgedėjome, neužmiršome, bet mąstome plačiau

Niekas, ko gero, taip gerai neapibūdina istorijos reikšmingumo dabarčiai kaip Sausio 13-osios Laisvės gynėjams atminti skirtos visuotinės iniciatyvos pavadinimas – „Atmintis gyva, nes liudija“. Jau tapo įprasta, kad Sausio 13-osios minėjimo renginiai yra įgavę tęstinumą. Bet, taip pat galima pastebėti, kad tragiškų įvykių minėjimas ilgainiui kinta, konotacijos platėja. Paklaustas, kaip su laiku keičiasi Sausio 13-osios suvokimas, kaip ją interpretuojame šiandien, istorikas Norbertas Černiauskas pastebėjo, kad su laiku Sausio 13-oji įgijo papildomų prasmių: „Ilgą laiką tai buvo gedulo diena, prisimenant sovietų nužudytus ir sužeistus žmones. Bet prieš kokius penkerius metus įvyko lūžis. Taip, gedulas lieka, bet atsirado pergalės / laimėjimo akcentas. Visas trisdešimtmetis yra tam tikra sėkmės istorija, nes žmonės tuo metu atlaikė agresiją.“

Laimėjimo diena

„Sausio 13-oji Lietuvoje minima labai vykusiai, ne dėl to, kad šie įvykiai vyko arčiausiai mūsų gyvenamo laikotarpio, bet todėl, kad labai natūraliai susiklostė tam tikros šios datos minėjimo formos, jų įvairovė. Nuo bėgimo iki žvakučių, laužų, pavardžių skaitymo ir t.t. <...> Minėjimų nepertraukė jokios okupacijos, natūraliai po truputį vystėsi į priekį, įgavo įvairiausių formų, savaime yra gražu. Pavyzdys, kaip galbūt reikėtų minėti / švęsti, – mano N. Černiauskas. – Po mirties išgyvenamas gedulo laikotarpis, o vėliau pradedi vertinti: kas tas žmogus buvo, ką nuveikė, kuo svarbus mano gyvenime. Taip įvyko ir su šia švente – išgedėjome, neužmiršome, išliko pagarbos elementas, bet mąstome plačiau. Vis dėlto, tai yra laimėjimo diena. Sovietams nepavyko užgrobti nepriklausomos valstybės. Prasmės viena kitą papildančios – labai gražus akcentas.“