Knygos autorius Andrejs Plakans (g. 1940 m.) 1944 m. su šeima emigravo iš gimtosios Latvijos, po septynerių metų šeima išvyko į JAV. Šiuo metu autorius yra Ajovos universiteto istorijos profesorius emeritas. Pagrindiniai jo moksliniai interesai – Europos socialinė istorija, gyventojų ir šeimos istorija, Europos žemės ūkio ir Rytų Europos, daugiausia Baltijos, istorija. Daugelio straipsnių apie Latvijos ir Baltijos šalių istoriją autorius.
Knygą išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Su ja susipažinti kviečia Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centras.
Autorių kalbina Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus tyrėjas dr. Tomasz Blaszczak.
– Kokia yra knygos idėja? Ši knyga išleista Kembridžo universiteto leidyklos serijoje, skirtoje glaustoms šalių istorijoms ir yra viena iš vos kelių, skirtų ne atskiroms šalims, bet jų grupei. Ar tai buvo jūsų, kaip autoriaus, idėja ar tokį sprendimą pasirinko leidykla?
– Knyga išleista 2011 m., tad angliškai jos versijai jau daugiau negu 10 metų. Knygos idėja kilo dar trejais ketveriais metais anksčiau. Jau iki tol turėjau ryšių su Kembridžo universiteto leidykla, kurį laiką peržiūrėdavau gautus rankraščius. Knygų serijos, skirtos glaustoms šalių istorijoms, redaktorius prisiminė mane, kai mąstė apie Baltijos šalis. Kai manęs pasiteiravo apie galimybę parašyti knygą, atsakiau, kad kiekviena iš Baltijos šalių yra nepriklausoma valstybė ir nusipelno atskiro leidinio. Bet jis įrodinėjo, kad kai kuriuose pasaulio kraštuose regioninė perspektyva gali būti naudinga, galiausiai sutarėme, kad tai bus knyga apie visas Baltijos šalis.
Kaip jau tikriausiai žinote, Vakarų šalyse, ypač JAV, Baltijos šalys dažnai traktuojamos kaip labai susijusios. Tad galiausiai pritariau regioninės istorijos idėjai. Be to, serijos redaktorius patikino, kad bus panašių leidinių, susijusių su kitomis pasaulio dalimis. Pavyzdžiui, leidinys, skirtas nedidelių nepriklausomų Karibų jūros valstybių istorijai. Taigi regioninis požiūris buvo leidėjų pasirinkimas. Aš, kaip ir daugelis istorikų, kilusių iš Baltijos šalių ir dirbančių JAV, jau buvome pradėję kurti tam tikrą Baltijos regiono mentalitetą, kuris apimtų visą regioną, o ne paskiras šalis. Turiu omenyje 1968 m. įsteigtą Baltijos studijų pažangos asociaciją. Po metų Harvardo universitete įgijau daktaro laipsnį. Kai pradėjau savo tyrimus, Baltijos regiono idėja jau nebuvo neįprasta tyrėjams, dirbantiems Šiaurės Amerikoje. Tad knygos koncepcija man tiko.
– Knygos įžangoje rašote: „Užduotis iš tokios fragmentiškos istorijos sudėlioti rišlų pasakojimą yra gana kebli, o tas rišlus pasakojimas veikiau atspindi jį rašančio istoriko požiūrį, bet ne tautų praeičiai būdingą nuoseklumą. Kiti autoriai šio regiono istoriją apibendrintų kitaip.“ Koks buvo jūsų rišlaus pasakojimo metodas?
– Palieku skaitytojams nuspręsti, ar mano pasakojimas yra rišlus. Nesu visiškai tikras, ar šiuo atveju mes galime kalbėti apie metodus ar metodologiją. Aš skaičiau daug lyginamosios istorijos darbų ir tikrai nėra gerai sudaryto taisyklių rinkinio, kurį būtų galima taikyti lyginant tarpusavyje skirtingas šalis. Mano atveju reikėjo mąstysenos ir mentaliteto, kuris leistų mąstyti apie regioną kaip apie vienetą, o ne apie atskiras valstybes. Kaip jau minėjau, tarp Baltijos šalių ekspertų Šiaurės Amerikoje vyravęs intelektualinis klimatas nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios mane paruošė tokiam mąstymui. Tuomet, kai Šiaurės Amerikoje kilo Baltijos regiono studijų idėja, daugelis iš mūsų, ypač jaunesnės kartos tyrėjų, pradėjo dirbti ir kaip baltistai, ir kaip savo šalių ekspertai. Tad mano 2011 metų knyga kilo būtent iš šios mąstysenos ir mentaliteto. Suvokiau, kad užimu poziciją tarp makro ir mikrolygmens regiono suvokimo. Analizuodamas svarbius lūžio taškus regiono istorijoje, galėjau žvelgti į gylį ir į plotį. Patikrinti, kas vyko platesnėje regiono istorijoje ir individualiose atskirų šalių istorijose.
Kaip rašiau knygos įžangoje, nėra formulės, kaip tai atlikti. Tikiu, kad kitas tyrėjas, susidūręs su šia problema, darbą atliktų kitaip. Mentalitetą sukuria individualus mokymasis ir regiono pagrindinių vystymosi modelių suvokimas. Žodis „metodologija“ yra per stiprus. Sėkmingai lyginamajai tokios rūšies istorinei studijai reikia pasiryžimo būti tarp skirtingų intelektinių pozicijų, kurios atvertų galimybę pamatyti didžiausias regiono problemas ir individualų kiekvienos šalies raidos kelią.
– Vienas iš didžiausių iššūkių, rengiant tokią kompleksišką knygą, yra periodizacija. Baltijos šalių atveju reikia rasti nuoseklų pasakojimą iš trijų atskirų istorijų. Kuriuos atskaitos taškus pasirinkti buvo sudėtingiausia? Tik nuo XX a. galime kalbėti apie bendrą naratyvą ir periodizaciją, paženklintą lūžio metais: 1918 m., 1940 m. ir 1991 m. Nepaisant to, knygoje pasirinkote neįprastus periodus, vieną paskirdamas 1905–1940 metams. Kaip tai pakomentuotumėte?
– Periodizavimo klausimas buvo viena iš spręstinų problemų. Nagrinėjant trijų šalių istorijas pavieniui, jos sunkiai dera vienoje chronologijoje. Dėl skirtingų priežasčių, kurių daugelį žiūrovai turbūt žino, negali įstumti jų į vieną chronologinį rėmą. Tai tiesiog neveikia. Supratau, kad turiu remtis lūžio taškais, įvykiais, paženklinusiais didesnius politinius subjektus, kuriems šios trys tautos priklausė.
Grįžtant prie ankstesnių amžių, tarp tokių įvykių buvo Livonijos konfederacijos žlugimas. Arba laipsniškas trijų tautų inkorporavimas į Rusijos imperiją XVIII amžiuje. Tai nebuvo momentinis įvykis, jis truko visą amžių. Lenkijos padalijimai Lietuvą pavertė naujos imperijos dalimi. XX a. pradžia yra sudėtinga, nes kiekviena iš tautų su tokiais iššūkiais kaip 1905 m. revoliucija tvarkėsi skirtingai. Jų patirtys Pirmojo pasaulinio karo pradžioje skyrėsi. Galiausiai atsisakiau minties, kad esminė šių dešimtmečių data galėtų būti 1918 m., kuri tradiciškai išskiriama. Esminis yra 1905–1914 m. laikotarpis, per kurį ir įvyko lūžiniai momentai. Žinoma, dėl to galima ginčytis. Taip pasirinkti nebuvo lengva, daug apie tai galvojau. Vieniems skaitytojams tai patiks, kitiems – ne. Rašydamas suvokiau, kad, kaip istorikas, nerašiau šios knygos amžiams. Suvokiau, kad kita istorikų karta žvelgs į įvykių seką kitomis akimis ir darbą atliks visai kitaip. Knyga sustiprino mano regiono pažinimą, bet ir istoriko profesijos pažeidžiamumo jausmą. Mes, istorikai, nuolat matome, kaip mūsų darbus pranoksta kitos kartos.
– Lietuvoje daugiau negu prieš dešimtmetį virė diskusija apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kaip imperijos, statusą. Savo knygoje Lietuvos valstybę apibūdinate kaip „beveik imperiją“. Gal galite tai pakomentuoti?
– Manau, kad patraukiantis dėmesį žodis, dėl kurio galima diskutuoti, yra „beveik“. Aš jį vartojau sąmoningai. Skaitydamas apie šį didelį darinį, vadinamą Abiejų Tautų Respublika (ATR), suvokiau, kokios nestabilios buvo jos išorinės sienos. Žvelgdami iš ATR į Vakarus, matome Šventosios Romos imperiją, kuri turėjo gana stabilias sienas. Lyginant šiuos du didelius labai kūrybingus ir kultūriškai produktyvius vienetus, ATR man atrodo atviresnė kaimynų įsiveržimams negu Šv. Romos imperija Vakaruose. Rašiau „beveik“ nenorėdamas sumenkinti šios reikšmingos valstybės laimėjimų. Nepaisant to, būčiau norėjęs matyti ATR, kuri būtų gerokai tvirčiau kontroliavusi savo išorines sienas, ypač rytines.
– Kuo ši knyga įdomi Lietuvos skaitytojui?
– Kodėl knyga gali būti įdomi Lietuvos skaitytojui? Daug kartų lankiausi visose trijose Baltijos valstybėse. Nemanau, kad joms reikia susijungti į jungtines Baltijos regiono valstijas. Kiekviena iš jų turi nacionalinį charakterį, skirtingas vystymosi fazes, kalbą, literatūrą. Šių trijų valstybių individualumas nekvestionuojamas. Tačiau yra išorinis pasaulis, kuris ir toliau mąsto, kad trys kaimyninės šalys yra tam tikras vienetas. Jie gali taip galvoti, būti intelektualiai tingūs ar neišmanyti skirtumų. Nesvarbu, kodėl jie taip mąsto, aš tikiu, kad visų trijų šalių (taip pat ir Lietuvos) nuomonių formuotojams svarbu suprasti, kad, nepaisant to, kaip stipriai lietuviai save identifikuotų kaip unikalius, kiti žmonės, žvelgdami į Lietuvą, suvokia ją kaip trijų elementų grupės dalį.
Netikiu, kad ši mąstysena išnyks. Lietuvos skaitytojai bus geriau informuoti apie išorės žvilgsnį į juos. Manau, kad tai bus žingsnis teisinga kryptimi. Nesileisiu į detales, kalbėdamas apie regiono kolektyvinio saugumo poreikį šiomis dienomis, manau, kad visi tai suvokia. Reikia kažko pranašesnio negu Baltijos Antantė, kurios logotipas vaizduojamas viršelyje. Jos reikšmingumas nedidelis, tai – tik pasirašytas popieriaus lapas. Šiuo metu padėtis tampa gerokai pavojingesnė negu knygos rašymo metu. Manau, kad Lietuvos skaitytojams bus įdomu perskaityti greta Lietuvos nacionalinės istorijos atskleistas kitų Baltijos šalių istorijas.