Istorikas siūlo atidžiau pažvelgti į Panerius: būtų tiesiog nežmoniška pamiršti aukas, sykiu, tam tikra prasme, ir nusikaltėlius

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto istorikas Zigmas Vitkus monografijoje „Atminties miškas. Paneriai istorijoje, kultūroje ir politikoje“ (išleido leidykla LAPAS) siūlo atidžiau pažvelgti į Panerius: Vilniaus pakraštyje besidriekiančią, romantišką, kurortu turėjusią tapti erdvę, virtusią masinių žudynių – Holokausto sušaudant ir kitų nacių nusikaltimų žmoniškumui – vieta. Knygoje gilinamasi į Panerių memorialo istoriją ir narpliojami atmintį apie aukas apraizgę procesai, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Kodėl mums reikia atminties vietų ir ką Panerių memorialo biografija liudija apie mūsų pačių atmintį? Dėl kokių priežasčių Paneriams skirtingais istoriniais laikotarpiais vis pritrūkdavo deramo dėmesio? Apie tai knygos autorius Zigmas Vitkus kalbasi su leidyklos LAPAS vadove Monika Gimbutaite.

– Knygos pratarmėje rašai apie besikeitusį ir nevienareikšmį savo paties santykį su Paneriais: nuo pirmą kartą atvykus į Panerius toptelėjusios minties, kad „dirbti čia turbūt labai nyku“, iki tapimo Panerių memorialo darbuotoju ir tyrėju, nors, kaip pats mini, savotiška atstūmimo nuo šios vietos jėga nenustojo veikti. Kodėl, nepaisant sudėtingo santykio, ėmeisi Panerių memorialo tyrimo? O gal šis iš dalies konfliktiškas jausmas ir buvo varomoji jėga?

– Jausmas, jog dirbti čia turėtų būti labai nyku, kilo pamačius tą „laikiną“ geltonplytį namelį, kuriame buvo įkurdintas muziejus, ir paklibinus grotas. Pati vieta neatrodė nyki – jausmas kaip kapinėse, kur paprastai išgyvename ne nykulį, o melancholiją. Žinoma, Panerių memorialas nėra kapinės, nes niekas aukų nepalaidojo, gal tik kai kurias, 1944-aisiais...

Kai sužinojau apie galimybę prisidėti prie Panerių memorialo atnaujinimo, negalvojau apie tą namelį ar esamą padėtį. Galvojau apie perspektyvą, apie tai, kiek daug čia visko galima nuveikti ir kaip ši vieta atrodys paskui.

O vidinis konfliktas lydėjo nuolat. Ypač todėl, kad per kelerius darbo šiame Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus padalinyje metus turėjau daugybę kartų įvairaus rango svečių atsiprašinėti (ir tarsi prieš save teisintis) dėl skurdokos memorialo, ypač Panerių ekspozicijos, būklės ir tikinti, jog netrukus, štai jau po kelerių metų, bus kitaip. Sakyčiau, kad tai psichologiškai sekino. Mokslinis tyrimas padėjo išlaikyti distanciją nuo esamos padėties. Sykiu, kad ir kaip keistai skambėtų, ir nuo paties Holokausto. Niekada nenorėjau tyrinėti Holokausto proceso, tačiau atmintį – taip.

– Kodėl apskritai svarbu tyrinėti ne tik istorinius įvykius, bet ir jiems skirtas atminties vietas?

– Visi įvykiai, kuriuos paskui įvardijame kaip istorinius, vyksta konkrečiose vietose. Kitaip tariant, istorija visą laiką yra įvietinta. Todėl praeitį – ir dabartį – labai paranku tyrinėti tyrinėjant vietas. Vietos yra nerašytiniai dokumentai. Tiriant jas kartu su rašytiniais dokumentais, galima susidaryti išsamų tiriamo objekto vaizdą.

Tačiau fizinių vietų reikia ne tik mokslininkams, tyrėjams, bet ir visiems mums. Atrodo, Aleida Assmann yra pasakiusi (ir patirtis leidžia tai suvokti), kad mūsų sąmonei, atminčiai reikia vietų, kapų, paminklų – kitaip ji blaškosi. Būtent todėl, kai nėra kapų (o dauguma Holokausto aukų negalėjo būti palaidotos), žmonės stato kenotafus. Kad būtų kur ateiti.

Skaičiau apie vieną moterį iš Kolumbijos, kuri, vietos banditams pagrobus ir, tikėtina, nužudžius jos dukterį, ėmė lankytis prie kito, neatpažinto asmens kapo. Kad turėtų ko ir kur gedėti, turėtų bent kokią viltį, kad tai jos vaikas.

– Knygą pristatai kaip Panerių memorialo Holokausto ir visoms nacizmo aukoms atminti biografiją. Kur slypi Panerių biografiškumas?

– Panerių memorialas, kaip ir bet kuris kitas memorialas ar paminklas, yra žmonių tvarinys, jų pastangos atsiminti svarbius įvykius ar asmenis rezultatas. Jis neišvengiamai kinta, veikiamas politinių, socialinių, kultūrinių veiksnių. Todėl galima kalbėti apie jo biografiją, genezę, tai ir darau savo knygoje.

Galima sakyti ir taip: paminklai ir memorialai ne tik pasakoja istoriją, bet patys turi istoriją, biografiją. Žinoma, sąvoką „biografija“ vartoju kaip iškalbingą metaforą. Memorialas neturi sąmonės, kaip asmuo, jo turinį sukuria ir perkuria atsiminimų bendruomenės, pavieniai asmenys ar valdžios institucijos.

Tiesa, yra dar viena jėga. Tai visagalė gamta, pamažu išgydanti, išlyginanti žemės žaizdas, tarsi nieko ir nebūtų buvę. Jei ne žmonių ir valdžių pastangos, visos masinių žudynių vietovės virstų įprastu gamtiniu kraštovaizdžiu. To, beje, ir siekė naciai. Palaikai sudeginti, pelenai išsklaidyti, žudynių vietoje – miškas, pieva ar laukas, gal koks griovys ir amžinoji dabartis. Jokių biografijų. Lyg nieko nebūtų buvę.

– Knygoje tyrinėjant memorialo istoriją svarbų vaidmenį atlieka atminties politikos vingiai, skirtingų bendruomenių galių svertai, tarptautiniai santykiai. Kiek žvelgiant iš šios perspektyvos Panerių biografija simptomiška, atliepianti kitų Holokausto atminties vietų Vidurio ir Rytų Europoje istorijas?

– Sakyčiau, kad Panerių memorialo genezė atspindi SSRS ir nepriklausomos Lietuvos atminimo politikos ypatumus. Memorialo istorija, kalbant apie sovietmetį, buvo simptomiška: vieta išnaudota (tiesa, palyginti su Kauno IX fortu ar Pirčiupiais, nelabai intensyviai) įtvirtinant ir palaikant „tarybinės liaudies“, „tarybinių žmonių“, „tarybų Lietuvos gyventojų“, kaip pagrindinių nacių režimo teroro objekto, ideologemą, maskuojant ar nutylint aukų įvairovę bei tai, kad didžiąją dalį aukų sudarė žydai.

Suirus Sovietų Sąjungai, visose jos okupuotose ar priklausomose šalyse įvyko tai, kas turėjo įvykti. Kaip sakė Šekspyro Kordelija „Karaliuje Lyre“: „Nutraukia laikas klastingumo skraistę.“ Atminimo institucijos persitvarkė ir ėmė pasakoti, kas iš tikrųjų įvyko. Paneriuose ir kituose memorialuose – ne tik Lietuvoje – atsirado atminimo ženklų, reprezentuojančių įvairias aukų grupes, čia leista pasireikšti įvairioms atsiminimų bendruomenėms (tai kartais sukeldavo didesnius jų konfliktus, tarkime, Aušvice), buvo pertvarkytos muziejų ekspozicijos.

Apie 2000–2005 metus Vakarų ir Vidurio Europoje ir JAV prasidėjo paminklų, muziejų ir memorialų Holokausto aukoms statybos ir pertvarkymo bumas, atsirado daug novatoriškų objektų ir atminties institucijų, kurių tikslinė auditorija buvo plačioji visuomenė ir jaunimas. Pažiūrėkite į Lenkiją. Jau nekalbant apie Vokietiją ar JAV. Šios institucijos – įspūdingos, nors ir netobulos – dėl tendencijos istoriją paversti pramoga, informacinio ir vizualinio triukšmo. Tai atskira tema.

Tačiau Lietuvoje tokio statybos ir pertvarkymo bumo nebuvo: valstybė į Holokausto atminimo vietas veik neinvestavo. Ir ne iš „blogos valios“, bet veikiau iš negebėjimo įžvelgti tokių vietų svarbos visuomenės narių istorinės sąmonės ugdymui, jų edukacinio potencialo. Į tokias institucijas kaip Panerių memorialas ilgus metus žvelgta kaip į kapines, gedulo vietą, gėlių, vainikų bei akmenų padėjimo vietą ir erdvę, kurioje gali gražiai politkorektiškai pakalbėti (nebūtinai nenuoširdžiai) apie aukų atminimo ir mokymosi iš praeities svarbą.

Bet kad pasimokytum iš praeities, reikia tikro ryžto permąstyti praeitį ir infrastruktūros (atminties institucijų), t. y. vietų, kur šis permąstymo procesas vyktų – deklaracijų, teatrališkų pasirodymų ir emocijų dirginimo siaubingais vaizdiniais turbūt neužtenka. Negalima sakyti, kad Paneriai per pastaruosius 30 metų buvo apleisti – vieta buvo ir yra prižiūrima, bet muziejinis ir edukacinis potencialas neišnaudotas. Tas pats, beje, pasakytina ir apie Rumbulą prie Rygos, kuri ir struktūriškai, ir pagal savo reikšmę Latvijos atminimo kultūrai labai primena mūsų Panerius ir Kyjivo Babyn Jarą (tiesa, Babyn Jare po ketverių metų turėtų atsirasti Holokausto atminimo ir studijų centras).

– Mini, kad Paneriuose net ir atkūrus Nepriklausomybę neišnaudotas muziejinis ir edukacinis potencialas. Ar tai visų pirma politinės valios trūkumas? Ar tai lėmė ir kitos priežastys?

– Politinė valia geriau, kaip dabar sakoma, įveiklinti memorialą išsirutuliojo apie 2010 metus, gal kiek anksčiau. Iki tol šis klausimas politikų, kiek žinau, rimčiau nesvarstytas. Apskritai, tai nebuvo prioritetas mūsų politikoje, tiesiog smulkmena: muziejėlis veikia, paminklai stovi, aplink apšienauta.

Vėliau toji politinė valia atsirado ir galų gale skirtas finansavimas kompleksiniam sutvarkymui, bet valia veikti, užbaigti šį projektą galbūt buvo ar yra per silpna. Suprantama, kad šiuo metu valdžios ir visuomenės dėmesys nukrypęs kitur, bet čia kalbame apie pastarąjį dešimtmetį.

Buitinis, bet patį principą puikiai iliustruojantis pavyzdys: namie jau daugiau nei metus, gal jau ir dvejus, nebaigiame tvarkyti vonios. Kodėl? Nes vis iškyla svarbesnių reikalų, kitų prioritetų, akis priprato ir panašiai. Štai, ir su Paneriais akis priprato, tikrai viską sutvarkysime, bet šiek tiek vėliau.
Atkreipčiau dėmesį ir į kitką: politinės valios įgyvendinant tokius projektus kaip Panerių memorialo kompleksinis sutvarkymas neužtenka, reikia ir stiprios tą valią įgyvendinančios institucijos.

Paneriams šia prasme nesisekė. Jie visada buvo tik „kraštinis“ filialas – ir Revoliucijos, ir Žydų muziejuje. Be to, tokio projekto neįmanoma įgyvendinti be komandos, o ji taip ir nebuvo suburta.
Svarstant, kodėl politinė valia labiau įveiklinti Panerius, juos pertvarkyti pagal nūdienos atminimo kultūros standartus išsirutuliojo gana vėlai, atsakymas galėtų būti ir toks, kad mūsų atminimo kultūroje ir politikoje dominuoja sovietinio režimo nusikaltimų atmintis. Tokia perspektyva visiškai suprantama, nesunkiai paaiškinama, bet ji darė realų poveikį požiūriui į tokias vietas kaip Paneriai – jos nejučia vertintos kaip antraeilės.

Kita priežastis, – įrodymų nepateiksiu, tik nuojautą, – kad lietuviai, tie, kurie dirbame su Holokausto tema, bijome tikrai ar tariamai suklysti, bijome kritikos iš svečių šalių ir bendruomenių. Tai nėra gerai, tai trukdo judėti į priekį.

– Šiandien negali nekilti klausimas – ar Panerių memorialas, kaip ir kitos atminties vietos, išties padeda atminti, užtikrinti, kad tai niekada nepasikartotų?

– Maskolijai užpuolus Ukrainą labai daug apie tai galvojau. Tiesą sakant, galvojau ir anksčiau. Kaip ir esu rašęs, šūkis „niekada daugiau“ po Kambodžos, Ruandos, Srebrenicos, Darfūro neturi daug prasmės arba turėtų būti siaurinamas ir siejamas su viena konkrečia tauta – tada jis, ačiū Dievui, vis dar yra prasmingas.

Įrodymų, kad paminklai, memorialai, muziejai prisidėtų prie to, kad „tai niekada nepasikartotų“, vargu ar surasime, bet mes tuo tikime (gydomąjį ir ugdomąjį poveikį neabejotinai turi spontaniškai, savo rankomis nelaimių vietose kuriami paminklai / memorialai).

Tikime, kad tokios vietos – autentiškose ir naujose vietose – suteikia žinių, formuoja jautrią istorinę sąmonę ir pilietiškumą, o tai sudaro sąlygas laiku pastebėti tironijos daigus: savo šalyje ir svetur.

Visgi paminklai, memorialai, muziejai tėra dalis poveikio priemonių ir turbūt ne pati svarbiausia, kad ir kokia prabangi būtų Antrojo pasaulinio karo atminimo infrastruktūra ir sušukuotos kalbos per atmintinas dienas. Maskolijos agresija prieš Ukrainą parodė, kad galima puoselėti įspūdingas Antrojo pasaulinio karo atminimo kultūras ir kartas nuo karto dėl politinės ir ekonominės naudos nueiti paobuoliauti su velniu arba tiesiog ignoruoti jo buvimą.

Kita vertus, tokių objektų atsiradimas ir išlaikymas yra vertingas pats savaime – būtų tiesiog nežmoniška pamiršti aukas, sykiu, tam tikra prasme, ir nusikaltėlius. Turime apie tai pasakoti vieni kitiems ir daryti tai įtaigiai. Tokie pasakojimai primena mums, kad, kaip sakė vienas Holokausto išlikėlis, „mūsų pasaulis negali sugriūti“.