Stebisi netikėtu atradimu
Nors paroda, pristatanti K. Varnelio kūrybą, tik nuo šio savaitgalio, kai prasidėjo Lietuvos sezonas Prancūzijoje, atidaryta visuomenei, R. Kačkutė pasakojo net prieš oficialų atidarymą jau sulaukusi apsilankiusių meno ekspertų, kurie buvo nustebę, kaip galėjo nežinoti šito menininko, taip ryškiai įsipaišiusio į optinio meno meistrų sąrašą.
„Aš tikrai tikiu, kad dabar jis bus pirmiausia labiau atrastas Europoje, nes mes jau turime tam ženklų – jau atrinkdami parodą sulaukėme tam tikrų kreipimųsi, bet taip pat turime tokią viltį, kad gal bus galima jį dar kartą sugrąžinti į Ameriką, kažkada ateityje surengiant jo parodą ten“, – ateities lūkesčius išsakė R. Kačkutė.
Tačiau kol kas visas dėmesys – parodai Prancūzijoje. Kazio Varnelio darbus iš Lietuvos nacionalinio muziejaus kolekcijos jai atrinko lietuvių kuratorė Indrė Urbelytė, kartu su Pompidou centro kuratoriumi Micheliu Gauthie. Šis, nors ir buvo girdėjęs apie K. Varnelį, niekada nebuvo matęs jo darbų gyvai – ruošimasis šiai parodai jam padovanojo šią galimybę. Tie, kas yra matę K. Varnelio darbus, žino – gyvas įspūdis yra visai kitokia patirtis, o jo kuriamas optinis menas turi tokį efektą, kad žiūrint į darbus net tiesiogine prasme gali pradėti suktis galva.
M. Gauthie kartu su I. Urbelyte atsirinko darbus parodai iš K. Varnelio namuose saugomos kolekcijos, parengė katalogą, kuriame ne tik pristatė jo kūrinius, bet ir paaiškino platesnį kontekstą, kuriame jis veikė kaip optinio meno kūrėjas.
„Mes iš tikrųjų labai džiaugiamės ir tuo, kad pavyko tarpininkauti ir vienas K. Varnelio darbas yra dovanojamas Pompidou nuolatinei kolekcijai. Čia reikia pirmiausia pasakyti, kad K. Varnelio darbų beveik nėra rinkoje, bet mums labai pasisekė, kad K. Varnelio sūnus suvedė su kolekcininku Jonu Dovydėnu, kuris yra taip pat ir buvęs Varnelio draugas, ir jis sutiko vieną kūrinį padovanoti Pompidou centrui“, – pasakojo R. Kačkutė.
„Tai yra labai svarbu, nes tai yra kaip tiesos grąžinimas. Visi, pamatę šitą parodą – ir M. Gauthie, ir kiti specialistai – vienu balsu sako, kad K. Varnelio vieta yra čia, tarp kitų optinio meno meistrų, kurie yra Pompidou kolekcijoje. Istorinės aplinkybės lėmė, kad jo šitoje kolekcijoje nebuvo, tad iš tikrųjų mes labai džiaugiamės, kad galime ne tik čia surinkti parodą ir tokiu būdu tą istorinę teisybę atstatyti, bet ir įtraukti K. Varnelį į kanoną, jo darbą įtraukdami į Pompidou kolekciją“, – kalbėjo ji.
Dar viena įdomi istorinė aplinkybė, kad tam tikrų ryšių su Pompidou K. Varnelis iš tiesų turėjo.
„Jis nebuvo terra incognita šio centro žmonėms, nes pirmasis Pompidou centro direktorius dar 1986 metais iš tikrųjų susirado K. Varnelį ir su juo susirašinėjo, tačiau ne dėl jo paties kūrybos – jie susirašinėjo dėl Čiurlionio. Jis kuravo futurizmo parodą Venecijoje ir kreipėsi į K. Varnelį labiau kaip į Čiurlionio specialistą, tokiu būdu tas ryšys buvo, bet dabar jau ir jis pats įtrauktas į šitą kanoną“, – šypsojosi R. Kačkutė.
Unikali proga atskleisti darbų potencialą
I. Urbelytė užtikrino, kad rengiant parodą Pompidou kruopščiai apgalvota ne tik kokius darbus atlikti, bet ir kaip juos eksponuoti.
„Net ir kiekvienai mažiausiai parodai, ar tai būtų trys, keturi ar penki šimtai eksponatų, turi pagalvoti, koks yra lankytojo maršrutas, kokie paveikslai kuria santykį tarpusavyje. Mūsų parodoje tikrai apmąstyta, kurioje erdvės dalyje turi būti kurie kūriniai – mes pradedame nuo pačių ankstyviausių darbų, vienos iš pirmųjų abstrakcijų, K. Varnelio sukurtos 1956 metais, tada rodome vieną pirmųjų optinio meno darbų, kuriame dar matosi, kad Varnelio technika vystosi. Tada pereiname į didžiąją erdvę, kurioje turime turbūt vienus įspūdingiausių ir įdomiausių Varnelio darbų, vadinamų forminių drobių, kurios tarp tos optinio ir minimalistinio meno tradicijos yra įsirašiusios – tai yra tie nestandartiniai formatai, aštuonkampiai, devynkampiai kūriniai ar visai kitokios figūros. Link paskutinės erdvės mus palydi dar viena forminė drobė, vaizduojanti Kazio Varnelio gimtųjų namų Ansėdžiuose stogą – tada mes patenkame į tą jau klasikinę opartinio meno salę, kur turime juodai baltus kontrastus, kurie priverčia tiesiog akis vibruoti“, – pasakojo ji.
„Tikrai buvo apmąstyta, kurie darbai turi būti šalia, koks jų santykis. Ir iš tiesų džiaugiamės galimybe pakeisti kontekstą lyginant su Vilniumi, kur mes dirbame senose patalpose senamiesčio pastatuose, kur niekuomet neturėsi dešimties metrų aukščio lubų, o čia mes K. Varneliui, kuris yra modernistas, duodame švarią, didelę, aiškią erdvę, kurioje kiekvienas darbas turi sau vietos kvėpuoti, žiūrovas taip pat gali susitelkti į kiekvieną kūrinį atskirai“, – džiaugėsi I. Urbelytė.
Prilipo vizualiosios kultūros epochoje
I. Urbelytė sako, kad optinis menas visuomet turi savo auditoriją, bet K. Varnelis ja neapsiriboja: „K. Varnelis nėra tradicinis optinio meno atstovas – jis tikrai išsiskiria su savo tapysena, turi labai aiškias klasikinio išsilavinimo, klasikinės dailės šaknis. Optinio šiuolaikinio meno gerbėjai čia gali atrasti kompiuterių, dirbtinio intelekto, programavimo kažkokią įtaką, renesansinės dailės gerbėjai gali pamatyti tobulą šviesotamsą, kuri yra būdinga būtent Italijos renesanso dailei, kurią K. Varnelis labiausiai dievino. Man atrodo, būtent ta skirtingų įtakų samplaika K. Varnelyje yra labai dėkinga, kad didesnei, platesnei auditorijai skirtingi jo kūrybos elementai gali kažką pasakoti ir byloti“.
R. Kačkutė prisiminė, kad jau per NATO Summit Vilniuje pastebėjusi žmonių susidomėjimą K. Varnelio darbais – žmonės nuolat fotografuodavo jais papuoštas sienas, dalindavosi tuo socialiniuose tinkluose.
„Kadangi dabar gyvename absoliučiai vizualiojoje kultūroje, šitie darbai yra labai dėkingi, patraukiantys dėmesį. Kai matai, kad žmonės tokiame renginyje kaip NATO Summit prie jų sustoja, fotografuoja, supranti, kad žmonėms tie darbai kalba, jie jiems svarbūs ir suprantami, jie juos traukia“, – pastebėjo ji.
Visgi, kaip perspėjo I. Urbelytė, fotografijose ne visada pavyksta užfiksuoti K. Varnelio drobes: „Jos turbūt priklausomai nuo kameros židinio nuotolio kiekvieną kartą skirtingai atrodo. Tu gali stovėti priešais paveikslą ir matysi vieną kompoziciją, tuomet nufotografuoji ir atsiskleidžia kita sąranga to paties paveikslo. Reikia tikrai stovėti penkiolika minučių, kad akis sufokusuotų taip, kad perlaužtum ir pamatytum taip, kaip mato fotokamera. Ir galva suktis kartais pradeda“.
Ruošis jubiliejinei parodai
R. Kačkutė sakė, kad po to, kai sausio 6 d. bus baigta rodyti paroda Pompidou centre, K. Varnelio darbai bus parsivežti namo, jiems bus leidžiama pailsėti ir prasidės pasiruošimas 2027 m. vyksiančiai didelei parodai Vilniuje, kuri pažymės 110-ąsias K. Varnelio gimimo metines.
„Kalbamės ir su Pompidou atstovais, ir su kitais mūsų partneriais, Vazarelio fondu, kuriam padedant Ekse, netoli Marselio taip pat veikia kita mūsų paroda, su vienu K. Varnelio darbu ir unikaliomis mūsų etnografinėmis optinėmis tekslinės drobėmis ir galvojame surengti didelę parodą Vilniuje. Iš tikrųjų prieš ją nesame linkę rengti kitų didelių parodų. Tokiems dideliems projektams reikia dviejų, trijų, keturių ar net penkių metų, tad mes iš tikrųjų neskubame, bet atsakingai dėliojame į priekį“, – kalbėjo ji.
