Istorinės Vilniaus Basanavičiaus gatvės transformacijos: nuo vešėjusių daržų ir sodų iki naujojo miesto vizijos

Sostinės Jono Basanavičiaus gatvė, ko gero, dažnam asocijuojasi su jos ankstesniuoju istoriniu pavadinimu – Didžioji Pohulianka. Ir su visai neseniai įvykusiais įvykiais, kai, galima sakyti, buvo iš naujo perkainotos vertybės. Paskelbus apie ketinimus skverelyje šalia rašytojo Romaino Gary atminimui skirtos skulptūros „Berniukas su kaliošu“ iškirsti medžius, vilniečiai gausiai rinkosi į protestą. Įdomu tai, kad žalioji zona, tarsi intuityviai saugoma miestiečių, nes, ko gero, ne kiekvienas įsigilinęs, kad XIX a. viduryje, vietoj šios gatvės dominavo sodų ir daržų plotai. Apie Didžiąją Pohulianką ir jos transformacijas kalbinta Vilniaus savivaldybės šiųmetė stipendiatė, istorikė Aelita Ambrulevičiūtė sakė, kad, jos manymu, tai – viena įdomesnių miesto vietų.

Vyravo sodai ir daržai, namų buvo labai mažai

Jau kelerius metus Vilniaus miesto savivaldybė iš biudžeto lėšų skiria stipendiją istorijos tyrėjams tirti atskiras Vilniaus miesto dalis / rajonus, istoriniu, antropologiniu, sociologiniu, pjūviais.

A. Ambrulevičiūtė, pradėjusi tyrinėti J. Basanavičiaus gatvės raidą, miesto modernizavimo ir plėtros laikotarpiu 1795–1914 metais, kai gatvė ir vadinta Didžąja Pohulianka, pažymėjo, kad visos šioje vietoje įvykusios transformacijos yra įdomios, apie jas – prasminga kalbėti.

Yra žinoma, kad dabartinė J. Basanavičiaus gatvė turėjo kitą – Didžiosios Pohuliankos – pavadinimą. O anksčiau tai esą buvo kelias, vedęs į miestą iš Trakų, Kauno, Gardino, Lenkijos miestų, ėjęs per priemiestį.

Pohulianka, istorikė patvirtino, – buvo artimas Vilniaus priemiestis, kuris Pamėnkalnio gatve jungėsi su Lukiškių priemiesčiu.

„Toliau jo riba ėjo Pylimo gatve tarp Pamėnkalnio ir Naugarduko gatvių, o nuo Pylimo gatvės Pohulianka kilo į miesto vakarus link Vingio parko ir toliau iki pat Panerių kalvų. Tauro kalnas, seniau vadintas Velniakalniu ir Moliakalniu, Boufalo kalnu, taip pat buvo Pohuliankos dalis. Pohuliankos priemiestį 1440 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras dovanojo miestui ir čia dar iki XIX a. antrosios pusės buvo miestui priklausančių sklypų, iki XIX a. antrosios pusės Pohuliankoje vyravo sodai ir daržai, namų buvo labai mažai“, – pasakojo A. Ambrulevičiūtė.

„Pohuliankos“ pavadinimas, tęsė istorikė, kildinamas iš smuklės „Hulanka“, kurią, tarp svarbiausių situacinių objektų, galima matyti prūsų karininko L. F. I. von Orlicho Premiero 1790 m. sudarytame Vilniaus situaciniame plane. Čia „Hulanka“ pažymėta buvusi pakeliui į Užvingį (Sakritte).

„Tačiau „Huliankos“ istoriją eksploatuoja ir Daugpilis. Daugpilyje taip pat buvo Pohulianka (1936 m. pervadintas į Mežciems), kurioje taip pat buvo smuklė „Hulianka“, davusi pavadinimą erdvei, kuri buvo „šalia“, arba „prie“ „Huliankos“. Tiesa, Lvivo ir Gardino „Pohuliankos“ tokios legendos neturi. Šių „Pohuliankų“ etimologija siejama su slaviškos kilmės žodžiu „pasivaikščioti“ („guliat“), vieta, kur buvo vaikščiojama, kitaip – promenadas. Beje, „Pohuliankos“ gyvenvietę turėjo ir Varšuva. Buvusio Pohulankos kaimo centras dabar yra prie Rumiankowa gatvės. Taip ir pačiai gatvei prigijo pavadinimas „Pohulianka“. Tiesa, ne iš karto“, – pavadinimo kilmę aiškino A. Ambrulevičiūtė.

Įdomios gatvės pavadinimo transformacijos, – kada gatvę pradėta vadinti Didžiąja Pohulianka?

„Jeigu žiūrėsime į XVIII a. pabaigos – XIX a. pirmojo dešimtmečio planus, matysime, kad Pohulianką iš Rytų į Vakarus kirto du pagrindiniai keliai – „Droga do Zakretu (Zakrętu)“ ir „Droga od Trockey bramy do Ponar“. Dabartinė J. Basanavičiaus gatvė ir yra „Droga od Trockey bramy...“. Tuomet tai buvo vienas seniausių Vilniaus traktų (magistralinių kelių), vedęs iš Vakarų Europos, Lenkijos miestų, Gardino, Kauno ir Trakų pro Panerius. Juo įvažiuodavo į miestą pro Trakų vartus (buvę prie dabartinės Trakų g. pradžios). 1808 m. gatvė pažymėta kaip Pohulanka, vėliau – atkarpa sulig K. Kalinausko gatve vadinta Nowa Zakretowa, o toliau – Pohulianka. XIX a. antrojoje pusėje nusistovėjo pavadinimas Didžioji Pohulianka, nors 1904 m. plane grįžtama prie tiesiog Pohuliankos, 1916 m. – Pohulanka, 1937 m. – Wielka Pohulanka. 1940 m. gatvė gavo dabartinį pavadinimą“, – pasakojo A. Ambrulevičiūtė ir darsyk užsiminė, kad iki XIX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigos Didžioji Pohulianka buvo labai netankiai apgyventa gatvė, kurioje plytėjo miestiečių sodai ir daržai.

Ir skveras, ir fontanas – liko tik brėžiniuose

Istorikė svarstė, kad galbūt tokį vėlyvą apgyvendinimą lėmė žemės nuomos sąlygos (daug sklypų priklausė miestui), o kai XIX a. aštuntuoju–devintuoju dešimtmečiais imta juos pardavinėti, į Didžiąją Pohulianką pajudėjo turtingi miesto gyventojai komersantai (pirkliai), valstybės tarnautojai, teisininkai, gydytojai ir kiti.

„Vienas pirmųjų naujųjų naujakurių Pohuliankoje apsigyveno gubernijos architektu paskirtas ir 1864 m. atvykęs į Vilnių Nikolajus Čaginas. Čia jis pasistatė namą (dabar pažymėtas 11-uoju numeriu), o gretimame sklype 1879 m. žmonos vardu pasistatė kitą namą (dabar Teatro g. 3). Tačiau N. Čaginas turi būti žinomas ne kaip miesto architektas, bet kaip žmogus, kurio iniciatyva nuo žemės paviršiaus buvo nušluota Šv. Juozapo sužadėtinio bažnyčia, basųjų karmeličių vienuolyno kompleksas ir sodas. Bažnyčia ir vienuolynas buvo uždaryti po 1863 m. sukilimo ir stovėjo apleisti. N. Čaginas 1875 m. pasiūlė nugriauti pastatus, o jų vietoje užsimojo įrengti skverą ir miesto fontaną (viešąjį šulinį), iš kurio miestiečiai semtų vandenį. Pastatai buvo nugriauti, bet ir skveras, ir „fontanas“ liko tik brėžiniuose. Užtat atsivėrusią erdvę (dabar T. Ševčenkos skveras ir aikštė aplink Lazdynų Pelėdos skulptūra) bemat užpildė Arklių (Grūdų) turgavietes prekiautojai. Ir iki 1906 m., kol buvo pastatyta moderni Halės turgavietė, kunkuliavo Basokų (nuo basųjų karmeličių) turgus“, – nepažįstamą miesto veidą nupasakojo A. Ambrulevičiūtė.

Kalbėdama apie Pohuliankos sodus, istorikė pasakojo sužinojusi, kad jų buvę du. Vienas Malinovskio sodas buvo prie dabartinės Šv. Jackaus koplytėlės ties Jovarų gatve, sode buvo biliardinė ir viešbutis. Kitą sodą juosė tvora. Tvora ir sargas saugojo N. Čagino sodą, kuriame šis buvo pasisodinęs 20 obelų, 10 kriaušių, 10 vyšnių ir 32 trešnių medžių, 13 slyvmedžių, 141 serbentų, 382 agrastų krūmų.

Čagino sodas, kaip pažymėjo A. Ambrulevičiūtė, tai dalis „Belmanovskio daržo“.

„Trikampės formos „Daržo“ sklypas išsidėstė tarp reformatų kapinių (dabar Reformatų skveras), Mažosios ir Didžiosios Pohuliankų. Trikampio pagrindas – N. Čagino sklypas, viršūnė – Zakreto aikšte (Vilniaus Šv. Konstantino ir Mykolo cerkvės). Sklypas buvo pernuomotas trims Rusijos imperijos valdininkams: gubernijos architektui N. Čiaginui teko trikampio pagrindas, tituliniam patarėjui Petrui Kalinovskiui – trikampio viršutinė, o vidurinė dalis – Polozovui (turbūt gubernijos architektui). N. Čaginas ir P. Kalinovskis pasistatė namus ir užveisė sodus. Polozovo sklype namus statėsi kiti savininkai“, – apie sodus mieste pasakojo istorikė.

Sunaikinus kapines – įrengti skverai

Dabar, istorikė atkreipė dėmesį, turime du skverus, kurie sovietmečiu buvo įrengti sunaikinus reformatų ir liuteronų kapines.

„Reformatų kapinėse įrengtas skveras, kuriame ant pakilos puikavosi 1983 m. pastatytas aštuonių sovietinių partizanų ir pogrindininkų paminklas („Tarybiniai partizanai ir pogrindininkai“). Liuteronų kapinėse (į kurias, beje, buvo perkeltos ir 1830 m. uždarytos reformatų kapinės) iškilo Santuokos rūmai. Tai pirmasis Lietuvoje (ir SSRS) civilinės metrikacijos pastatas išsiskyręs architektūriniu sprendimu. Projektą sukūrė architektas Gediminas Baravykas 1968 – 1970 m., tačiau statybos buvo baigtos tik 1974 metais. Rūmų kūrėjams 1976 m. įteikta SSRS Ministrų Tarybos premija už sugebėjimą moderniomis priemonėmis sukurti socialistinį ritualinį pastatą. Šiose kapinėse tarp palaidotų miesto įžymybių turbūt verta paminėti mažiau žinomą asmenybę – Julijoną Ticiusą – gydytoją, filantropą, Labdaros draugijos pirmininką“, – išskyrė A. Ambrulevičiūtė.

J. Ticius gimė Augusto ir Anos Ticiusų pirklių šeimoje. Kaip spėjo istorikė, greičiausiai į Vilnių jie atkeliavo iš Saksonijos. Šeimos verslas – viešbutis ir biliardinė, vėliau turėjo smuklę ir įkūrė cukrainę Vokiečių gatvėje.

„Julijonas (pirmagimis) gimė apie 1815 / 1817 metus, mirė po 1876 metų. Studijavo Vilniaus medicinos chirurgijos akademijoje, aukščiausiu balu išlaikęs baigiamuosius egzaminus, išvyko į Berlyną, kur studijavo praktinę mediciną. Tokias pat studijas tęsė Londone. Studijavo Prahoje, Vienoje, gyveno Romoje. Apie 1844 m. grįžęs į Vilnių gavo rezidento vietą „Savičiaus“ ligoninėje. 1857–1859 m. praktikavosi Paryžiuje, 1861–1862 m. – Heidelberge (Vokietija), 1863–1864 m. lankėsi Vokietijos, Paryžiaus, Londono klinikose, 1876 m. – Vienos. Vilniuje vertėsi gydytojo praktika, buvo populiarus tarp aristokratų šeimų, bet sykiu be dėmesio nepaliko neturtingų miesto gyventojų. Garsėjo kaip filantropas ir prieglaudų direktorius, rūpinosi „Labdaringąją draugija“ (Человекoлюбивое общество), kurią prieš keletą dešimtmečių buvo įsteigęs kitas Vilniuje garsėjęs gydytojas Juozapas Frankas“, – neeilinę gydytojo gyvenimo istoriją atskleidė A. Ambrulevičiūtė.

Įsikūrė Vilniaus intelektualai

Didžiojoje Pohuliankos gatvėje 18-uoju numeriu pažymėtame name (dabar Nr. 20) 1907–1917 m. gyveno gydytojas Cemachas Šabadas (daktaro „Aiskauda“ prototipas). 1919 m. kėlėsi į 9-tą namą (buvęs prie Teatro g. kampo), čia turėjo ir privatų kabinetą. Kita Vilniaus įžymybė, kurios, anot A. Ambrulevičiūtės, negalima nepaminėti pasakojime apie Didžiąją Pohulianką – vienas turtingiausių Vilniaus verslininkų, bankininkas, filantropas Izraelis Bunimovičius.

„Čia, dabartinėmis žiniomis jis turėjo net keturis sklypus, penktą – dovanojo miestui. Dalis sklypo buvo skirta dabartinei Mindaugo gatvei nutiesti, kitoje – pastatytas dabartinis Senasis Vilniaus teatras. Dar du sklypus turėjo Teatro gatvėje. Tačiau I. Bunimovičius labiau žinomas kaip šokolado ir saldainių fabriko „Viktorija“ steigėjas, labdaros draugijų nuolatinis rėmėjas, Vilniaus dūmos ilgametis įgaliotinis ir kaip dabartinio Lietuvos kultūros ministerijos pastato savininkas. Šią šeimos rezidenciją I. Bunimovičius pasistatė apie 1900 metus. Joje šeima gyveno iki pat 1940 metų, kol Vilnių 1940 m. okupavusi sovietų valdžia nacionalizavo pastatą. O vien dabartinis 16 numeriu pažymėtas namas po savo stogų priglaudė didžiulį skaičių Vilniaus intelektualų, o 1915–1918 m. čia buvo įsikūrusi pirmoji lietuviškoji gimnazija, kurioje mokytojavo tokie žymūs Lietuvos politiniai veikėjai kaip J. Basanavičius, Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Jonas Vileišis ir kiti“, – vardino pašnekovė.

Carinės imperijos laikais Didžiojoje Pohuliankoje buvo pastatyti Valstiečių žemės bankas (Nr. 28), Valstybės kontrolės rūmai (Nr. 12), Polesės geležinkelio valdybos pastatų kompleksas, kuris iki nesenų laikų priklausė Vilniaus geležinkeliams ir Polesės geležinkelio mokinių mokyklų rūpyba (Nr. 14).

Moderni miesto gatvė kūrėsi kaip naujasis miestas

Didžioji Pohulianka, pasak istorikės, kūrėsi, kaip moderni miesto gatvė, kaip „naujojo miesto“ dalis.

„Naujuoju miestu galima vadinti modernų urbanistinės struktūros darinį, kuris Vakarų Europos miestuose formavosi, visų pirma, sanitarinės pažangos kontekste kaip alternatyva siaurų (neretai kreivų) gatvių senajam miestui ir, kuriame kūrėsi buržuazijos sluoksnis – pagrindinis modernaus būsto naujajame mieste užsakovas ir gyventojas. Tokių erdvių Europos miestuose daugėjo nuo XIX a. vidurio. Pirma jis atsirado Paryžiuje, kai miesto prefektas Georgesas Eugène‘as Haussmannas išvalęs Paryžiaus centrą nuo senųjų lūšnynų, sumažino gyventojų tankumą centre, kreivas siauras gatveles pavertė plačiais, tiesiais, vėdinamais bulvarais, nutiesė kanalizaciją ir vandentiekį. Po Haussmanno rekonstrukcijos Paryžiaus centre apsigyveno buržuazija, išstumdama darbininkus ir neturtingus miesto gyventojus į miesto centrą juosiančius priemiesčius. Haussmanno pavyzdžiu sekė ir kiti miestai. Vilniuje tokių drastiškų žingsnių senajame mieste nebuvo imtasi, o naujajam miestui administracija pasirinko netankiai užstatytus artimuosius Lukiškių, Pohuliankos ir tuomečio Naujojo Miesto (erdvė tarp geležinkelio linijos ir dabartinės Naugarduko gatvės) priemiesčius. Ypač patogi buvo netankiai užstatyta Pohulianka, todėl tiesių plačių gatvių tinklui tiesti buvo mažiau kliūčių: nereikėjo iš savininkų išsipirkti brangiai kainuojančių mūrinių pastatų. Nors ir čia būta konfliktų tarp savininkų ir miesto administracijos“, – pastebėjo istorikė.

Jeigu 1866 m. Vilniaus tikrosios būklės plane Pohulianka beveik neturėjo namų, tai XX a. pradžioje tai buvo tankiai gyvenama miesto dalis. A. Ambrulevičiūtė svarstė, kad XIX a. paskutiniais dešimtmečiais į Didžiąją Pohulianką pamažu pradeda keltis, matyt, labiausiai nebijantys rizikuoti senieji miesto elitai ir, ko gero, gerai informuoti apie miesto plėtros planus naujai atkeltų caro administracijos valdininkų elitai.

Nesibaigiantis kartų ginčas

„XIX a. dešimtuoju dešimtmečiu gydytojas Vilhelmas Zalkindas „naujausia ir geriausia miesto dalimi“, kurioje „kasmet dygsta vis nauji namai, vienas kitą pranokstantys butų interjero puošyba ir įvairiais patogumais“ pavadino Antakalnio gatvės pradžią (dabar T. Vrublevskio ir T. Kosciuškos g.), Gedimino prospektą ir Vilniaus gatvę, tai kalbėdamas apie XX a. pradžią jis neabejotinai įvardytų Didžiąją Pohulianką, kuri kardinaliai pasikeitė per 30 metų. Čia pastatyti modernūs, skirti vidurinei klasei gyventi, namai turėjo pagrindinius anų laikų buitinius patogumus: tualetą ir elektrinį apšvietimą, o kai kurių namų gyventojai – vonias, galbūt dujas ir centrinį šildymą“, – darė išvadą istorikė.

Paklausta, kuo J. Basanavičiaus gatvė unikali dabar, A. Ambrulevičiūtė samprotavo, kad dėl savo autentikos: „Miestas keičiasi, keičiasi gyventojų kartos. Kiekviena nauja karta įneša vis naujų formų, skonių, ir vietų, nepriimtinų ankstesnei kartai. Juk „jaunystės miestas“ visuomet buvo ir bus „geresnis / patrauklesnis / gražesnis“. Toks jis išlieka iki ateinant „jaunajai kartai“, kuri geba „tik draskyti“ ir „griauti“. Ir nuo pat XIX amžiaus girdėti: „Vilnius jau nebe toks“. Tačiau nesibaigiančiame kartų ginče dėl miesto įvaizdžio ir formų, iškilusi miestiečių sodų iš daržų vietoje, apgriauta per 1944 m. bombardavimą, „apgadinta“ XX ir XXI amžių modernių „monstrų“ inkliuzais, toje nepertraukiamoje miesto kaitoje, Didžioji Pohulianka – J. Basanavičiaus gatvė – daugiau kaip 100 metų, ypač jos centrinė dalis, išlaiko „buržuazinės“ gatvės įvaizdį. Joje matome dabar jau senąjį „naująjį miestą“. Kartais sena medinė lūšnelė mieliau nei naujadaras.“