Istoriniai Vilniaus vadovai parodė, kaip skirtingai buvo interpretuojamas miestas: kai kurios vertybės liko amžinos

Vadovų gidai, patariantys, kurias miesto vietas vertėtų aplankyti, anot žinovų, buvo vertinami visais laikais. XIX–XX a. išleisti vadovai, dailėtyrininkės Laimos Laučkaitės pastebėjimu, pasakoja apie Vilniaus praeities paveldą, atspindi to meto miesto istoriją, daugiatautę, daugiakalbę jo kultūrą. Lankytinos vietos ne tik aprašomos – dailininkai jas atvaizdavo grafikos cikluose. Nuoseklų istorinio Vilniaus pristatymą galima apžvelgti Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“, kur ir eksponuojami vadovų po miestą rinkiniai. Kolekcijas pristato paroda „Vilnius amžinai. Dailės kūrinių ir vadovų po miestą dialogas“.

Atskleidžiama miesto istorija

Šios parodos kuratorė L. Laučkaitė pasakojo apie įdomų atradimą – vadovų po Vilnių istorija atskleidžia ir miesto istoriją nuo XIX a. vidurio. „Kai pirmieji vadovai pasirodo, iki pat XX a. antrosios pusės – parodomas daugiakultūris, daugiatautis miestas. Per daugiau nei šimtmetį vadovai išleisti daugiau nei penkiomis kalbomis. Leisti ne kokiems nors užsieniečiams, o miesto gyventojams, kurie tomis kalbomis kalbėjo“, – dalinosi įžvalgomis pašnekovė.

Kai pradedi gilintis į tuos vadovus, L. Laučkaitė tęsė, iš tikrųjų pamatai, kad pristatomi objektai – gatvės, pastatai, šventovės – keliauja iš vadovo į vadovą.

„Iš dalies iš to ir kilo pavadinimas „Vilnius amžinai“. Amžinai, galbūt per skambus žodis, bet, bent jau paskutinį šimtmetį – vertybės tos pačios. Nepaisant to, kad autoriai skirtingi – skirtingų tautybių, pažiūrų, skirtinga ir situacija Vilniuje (miestas priklauso skirtingoms valstybėms), bet tai, ką jie aprašo kaip vertingiausius objektus – visada išlieka tie patys. Man tai buvo įdomus, savotiškas amžinumo atradimas. Kita vertus, pavadinimas kilo dėl Julijaus Kloso, vieno žymiausių, XX a. lenkų kilmės Vilniaus tyrinėtojų, kuris rašė: „pažinti Vilnių reiškia pamilti jį amžinai“. Pažinimo momentas, susijęs su įsimylėjimu į miestą“, – visus autorius jungiančią giją įžvelgė L. Laučkaitė.

Tekstų ir vaizdų dialogas

Parodoje eksponuojama daugiau nei 100 grafikos lakštų iš 13 Vilniui skirtų ciklų, atvirukai ir maždaug dvi dešimtys piešinių bei tapybos darbų.

„Ši paroda ir buvo sumanyta kaip tam tikras tekstų ir vaizdų dialogas, – kaip vienalaikiai meno kūriniai, vaizduojantys Vilnių – kalbasi su tekstais, vadovais po Vilnių. Kolekcininkas Rolandas Valiūnas yra surinkęs puikią Vilnianos kolekciją – ir meno kūrinių, ir literatūros apie Vilnių, šitą momentą ir išnaudojau. Būtų galima rodyti vien tik meno kūrinius, bet panaši paroda „Vilnius. Topofilija“ , kurią aš esu kuravusi 2017-aisiais Nacionalinėje dailės galerijoje. Šiuo atveju, įdomu pasižiūrėti ne tik į kūrinius, bet ir vienalaikius tekstus, parašytus apie Vilnių. Rėmiausi daugiausia ciklais, manau, kad sugebėjau išspręsti šį uždavinį. Dažnu atveju, dailininkai ir vadovų rašytojai buvo draugais, gerais pažįstamais. Pavyzdžiui, Jonas Kazimieras Vilčinskis, sudaręs garsųjų Vilniaus albumą, gerai pažinojo literatą Adomą Honorį Kirkorą. J. Kloso, kuris parašė Vilniaus kraštotyros vadovą, bičiulis ir bendramintis buvo Jurgis Hopenas, kuris sukūrė ofortų ciklą „Senasis Vilnius““, – analogiją tarp žvilgsnio į Vilnių ir teksto atrado L. Laučkaitė.

Šiandien, anot dailėtyrininkės, Vilnius visai kitaip apmąstomas: „Nebėra dailininkų, kurie kaip XIX a. ar XX a. pirmoje pusėje eitų į gatves, paišytų, fiksuotų Vilnių, šiandien situacija pakitusi, ją reiktų kitaip interpretuoti ir nagrinėti, negu tą istorinę medžiagą, su kuria aš dirbau.“

Tačiau vaizdų palyginimai, kaip buvę anuomet ir dabar – vis dar įdomūs. Kaip pastebėjo L. Laučkaitė, žvelgiant į kai kurias vietas – tiesiog negali jų pažinti, o kai kurios – visiškai nepasikeitę.

„Fotografuojama Šv. Onos bažnyčia, Katedra – tokių vietų, kurias galėtum truputį viražuoti, pakeisti spalvas – ir gautųsi XIX a. vaizdelis. Vilniuje visokių vietų yra, stengiausi sudėti į parodą tokius vaizdus, kad žiūrovas atėjęs svarstytų, kuri gi čia galėtų būti Vilniaus vieta?“, – apie užmintas mįsles užsiminė L. Laučkaitė.

Interpretacijos istoriškai pagrįstos

Visgi, nors atvaizduojami objektai ir tie patys, bet interpretacija būdinga tam tikram laikmečiui. Pasak dailėtyrininkės, ji priklausiusi nuo to, kokia buvo susiklosčiusi istorinė situacija.

„Jeigu pasižiūrėsime lenkiškus vadovus – ten bus, žinoma, visos katalikiškos šventovės, jei rusiškus (kurie išėjo po 1863-ųjų sukilimo) – cerkvės, Vilnius pristatomas kaip rusiškas miestas. Lenkai interpretuoja kaip lenkišką, lietuviai – kaip lietuvišką. Tai tarsi miesto istorijos pasakojimas, kuris atsiskleidžia vadovuose“, – į požiūrį, kurio laikantis aprašomi ir pateikiami obektai, atkreipė dėmesį L. Laučkaitė. Visos interpretacijos, anot jos, istoriškai atsiradusios, savaip pagrįstos.

L. Laučkaitė išskyrė parodoje eksponuojamą žydiškąjį skyrių, kuriame pristatomas žurnalisto, rašytojo Zalmanio Šiko 1939 m. jidiš kalba išleistas vadovas „Tūkstantis Vilniaus metų.“

„Ši knyga eksponuojama pirmą sykį, šiuo metu ji saugoma Martyno Mažvydo bibliotekoje – bibliografinė retenybė, kur būtent pristatomas ir žydiškasis Vilnius, su jo pagrindinėmis ikoninėmis svarbiausiomis vietomis. Čia ir daugiatautis Vilnius, ir daugiakultūrio Vilniaus įžymybės – katalikiškos, stačiatikių šventovės, istoriniai paminklai“, – pasakojo pašnekovė.

Anot jos, įdomiai pateikta vaizdinė medžiaga ir Lionelio Reisso, žydų kilmės dailininko, kilusio iš Ukrainos.

„Jo tėvai anksti išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas – XX a. pradžioje. Ten jis ir subrendo kaip dailininkas. Apie 1920-uosius jis keliavo po Europą, paišė žydiškus senamiesčius, taip pat ir Vilnių. Dailininko darbai saugomi YIVO žydų mokslinių tyrimų institute Niujorke. Dabar jo darbai atkeliavo čia, į šią parodą: ne tik pirmą kartą rodomi Lietuvoje, jie niekada nerodyti ir Niujorke – savotiška pasaulinė premjera. Kūriniai, vaizduojantys žydišką senamiestį, labai ryškūs, stiprių spalvų, energingi, gyvybingi, įdomiai pristato senamiestį, senamiesčio gatveles, kurių iki tol niekas taip nevaizdavo. Taip pat ir vilniečio Bero Zalkindo, žydų kilmės tarpukario dailininko, kurti atvirukai Vilniaus motyvais. Tai irgi unikali kolekcija, kurios pasaulyje dabar beveik neišlikę“, – apie atradimus kalbėjo L. Laučkaitė.

Sovietmečiu leisti miesto gidai – skurdžios, plonytės knygelės

Tarp dviejų dešimčių piešinių bei tapybos darbų autorių – Mstislavas Dobužinskis, Jurgis Hopenas, Adomas Mendziblockis, Petras Repšys ir kiti.

Sovietinis Vilnius, pasak dailėtyrininkės, taip pat gana įdomiai pristatytas. „Sovietmečiu miesto gidai, vadovai leidžiami kaip skurdžios, plonytės knygelės. Apie Lietuvos, Vilniaus istoriją ideologiškai buvo pavojinga kalbėti, nes būtų atskleidžiamas faktas apie kažkada buvusią valstybę – istorija tuose vadovuose visiškai ignoruojama, palyginus su ankstesniais vadovais, kurie detaliai ir nuosekliai pristatė miesto istoriją. Vienintelis platesnis vadovas – chruščiovinio atšilimo metais – Juozo Maceikos, Prano Gudyno „Vadovas po Vilnių“. Jis irgi stipriai ideologizuotas, bet jame bent jau pristatyti Vilniaus pagrindiniai objektai, vertingiausi dalykai. Sovietmečiu yra nutapyta ir optimistinių Vilniaus vaizdų“, – pažymėjo pašnekovė.

Vis dėlto, L. Laučkaitės manymu, sovietmečio nuotaikas ir gyvenimą labiausiai atspindi Samuelio Rozino darbai, žydų kilmės dailininko, kuris buvo uždarytas į Kauno getą.

„Kai išsigelbėjo iš geto, vėliau jis mokėsi tuometiniame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), sukūrė ciklą „Vilnius“. Šiame cikle Vilnius – tamsus, niūrus, sunkus, – tikrai perteikia to meto žmonių nuotaiką. Petro Repšio darbai skirtingi, tačiau jeigu pasižiūrėsime, kaip atrodo jo atvaizduotas senamiestis – visas apleistas, griuvantis, yrantis, tai irgi yra sovietmečio žymė. Skirtingi dailininkai, bet perteikia to meto gyvenimą ir nuotaiką ir Vilnių. Atrodytų, knygas reikia skaityti, o ne rodyti, bet, kita vertus, jau net tai, kaip atrodo viršelis, koks toks knygos storumas, iliustracijos, visa tai iškart daug pasako, – jeigu moki skaityti tuos dalykus. Paroda pažindina, kad būtų galima pradėti skaityti tas knygas“, – sakė L. Laučkaitė.

Dailėtyrininkė nesutiko su viena nuomonių, kad dabar vadovai apie Vilnių išleidžiami gan vangiai, anot jos, visko yra pakankamai. „Ir Tomo Venclovos, ir kitų. Šiandien apie Vilnių literatūros yra daug, iš įvairių žvilgsnių žiūrima. Dariaus Pocevičiaus knygos pristato Vilnių kitaip, per istoriją. Šiandien neturėtume skųstis, yra didžiulis susidomėjimas. Ir jaunimas domisi, ir ekskursijos po įvairius miesto rajonus, įvairiais aspektais pristato Vilnių, galų gale – rengiamos parodos. Literatūra apie Vilnių daugybe krypčių teka, šakojasi, darosi gan sudėtinga, atliepia šiandieninę situaciją“, – pažymėjo L. Laučkaitė.