Kristin Harmel lietuvių skaitytojams turėtų būti girdėta, nes jau galėjome skaityti dvi jos knygas, „Dingusių vardų knyga“ ir „Užmaršties albumas“. Dabar pasirodė nauja jos knyga „Gęstančių žvaigždžių miškas“.
„Šį kartą autorė taip pat mus nukelia į II Pasaulinį karą, buvusią Lenkijos, dabar Baltarusijos teritoriją. Kaip pristatoma, Rytų Europos girioje, netoli Naugarduko miesto vyksta dramatiški II Pasaulinio karo įvykiai. Žydai, persekiojami nacių, traukiasi iš savo gyvenamųjų vietų ir slepiasi didžiulėje girioje, kur susiburia tūkstantinė žydų bendruomenė“, – pasakojo V. Maksvytė.
Ji sakė, kad nors pagrindinė veikėja Jona yra išgalvota, tačiau knyga yra įkvėpta tikrų įvykių.
Dvejų metų Jona buvo pavogta iš turtingų tėvų vokiečių ir užauginta atšiaurioje Rytų Europos girioje, kuri tapo jos namais. Senutė Džeruša išmokė ją išgyventi gamtoje be kitų pagalbos. 1941 m. Džeruša miršta ir dvidešimt vienerių metų Jona girioje lieka visiškai viena. Sykį ji netikėtai sutinka būrį žydų, bėgančių nuo nacių teroro. Sužinojusi, kas vyksta pasaulyje anapus miško tankmių, ji prisiekia perteikti būriui savo žinias apie tai, kaip išlikti gyvam girioje.
„Tuo knyga nesibaigia – pabaigos neišduosiu. Daug dokumentų, peržiūrėta daug istorinės medžiagos, autorė bendradarbiavo su tos girios, ten esančio informacinio centro darbuotojais. Gamtiškasis knygossluoksnis lyginamas su romanu „Ten, kur gieda vėžiai“. Tad tikrai žadu skaitymo malonumą mėgstantiems dramatiškus romanus ir autentiką“, – kalbėjo literatūros ekspertė.
Kate Quinn „Kodas „Rožė“ – dar viena panašų laikotarpį aprašanti knyga ir dar viena amerikiečių autorė, jau žinoma lietuvių skaitytojams, geriausiai atpažįstama iš knygos „Alisos tinklas“.
„Dabar keliaujame į Britaniją, Blečlio parką, kur II Pasaulinio karo metais slapta daugybė žmonių dirbo su vokiečių šifruotų pranešimų iškodavimu. Šie žmonės padarė didžiulę įtaką karo raidai, sakoma, kad jie dviem metais sutrumpino karo eigą ir išgelbėjo daugybę gyvybių, tačiau jie negalėjo nei išsiduoti, nei artimiesiems, nei savo aplinkai, kad jie yra tie slapti darbuotojai ir dažnai net buvo kaltinami, kaip jūs, jauni talentingi žmonės neįsitraukiate į mūsų gynybą ir nekariaujate II Pasauliniame kare“, – apie knygą pasakojo V. Maksvytė.
Ši knyga taip pat paremta tikrais įvykiais. „Pagrindinės personažės yra trys moterys, kurios dirba skirtingus darbus tame parke, ir jos visos trys turi tam tikrus istorinius prototipus. Ryškiausia turbūt yra Osla, turtinga amerikietė mergina, kuri geba gerai kalbėti vokiškai, ir iš Amerikos atkeliauja į Angliją būtent tam, kad išnaudotų savo vokiečių kalbos žinias ir taip padėtų įveikti karą, pakeisti jo eigą. Aprašomuoju laikotarpiu ji buvo Graikijos princo Filipo širdies draugė ir ta istorija yra romane“, – intrigavo literatūros ekspertė.
„Vėlgi, autorė pabaigos žodyje pasakoja, kiek daug medžiagos reikėjo peržiūrėti, su kiek daug dar gyvų liudytojų pakalbėti, yra daug filmų apie Blečlio parką, įvairių dokumentų – visa tai susisteminta ir gražia kalba papasakota mūsų skaitytojams. Tikrai labai suintriguoja ir norisi nuvykti į tą Blečlio parką ir apžiūrėti gyvai“, – šypsojosi V. Maksvytė.
Fernando J. Munez „Kastamaro dvaro virėja“ – knyga, pagal kurią taip pat pastatytas ir „Netflix“ serialas. Autorius yra ir rašytojas, ir scenaristas, o šią knygą, pasak V. Maksvytės, pradėjo rašyti sulaukęs mamos prašymo, kad jis galėtų parašyti tokią knygą, kuri būtų įdomi ir jam.
„Jis pradėjo nuo to, kad iš tikrųjų norėjo parašyti knygą, kurią galėtų perskaityti jo mama, o paskui pradėjo rašyti scenarijų apie 18 amžiaus Ispaniją, apie Kastamaro dvarą ir merginą iš turtingos giminės, kuri yra išsilavinusi, bet mirus tėvui turi ieškoti būdų, kaip išgyventi. Jos mama buvo talentinga virėja ir ši mergina taip pat nutaria, kad užsidirbti duonai gali tokiu būdu ir įsidarbina tame dvare, kur vyksta daug visokių dalykų – ne tik gerų, bet ir intrigų, šmeižto. Tikrai labai įdomu ir smalsu skaityti, kuo viskas baigsis. Bet didžiausias kabliukas turbūt, kad ta mergina serga agrofobija, ji bijo atvirų erdvių ir gyvena užsidariusi tame dvare. Tai spalvingas, ryškus, ispaniškas romanas, su daug skonių, kvapų, daug visokių detalių“, – pasakojo V. Maksvytė.
Dar viena knyga – nebe romanas, o solidi istorinė studija, Eimanto Gudo „Mėlynas kraujas“, pasakojanti apie įtakingiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) gimines.
„Eimantas Gudas yra istorikas, dirbantis Valdovų rūmuose. Šioje knygoje rasime penkių giminių – Radvilų, Tiškevičių, Pacų, Sapiegų, Chodkevičių – istorijas, o prie jų visų rasime ir gido Donato Jokūbaičio parengtus maršrutus, vedančius tų giminių pėdsakais Vilniuje ar buvusioje LDK teritorijoje. Pačią knygą sudarė Žilvinė Petrauskaitė“, – kalbėjo V. Maksvytė.
„Knygoje yra labai daug iliustracijų, žemėlapių, nuotraukų – ji prisodrinta ne tik faktinės, bet ir vaizdinės, net, sakyčiau, grožinės informacijos. Turiu omenyje ne kad išgalvotos, bet kad labai įdomu skaityti – nuo seniausių laikų, kaip tos giminės formavosi, iki to, ką dabar galima pamatyti. Man pačiai buvo be galo įdomu skaityti, kad ir, sakykim, apie Radvilas, kaip iki šių dienų galime atsekti vienos garsiausių Europos giminių liniją, ką dabar veikia palikuonys, kaip Radvilos susiję su, pavyzdžiui, amerikiečių Kenedžių linija, kaip jie tuokėsi, valdė turtus, derino visokius politinius reikalus ir savo ambicijas. Daug tokių gyvenimiškų akimirkų, kurių mes skaitydami istorijas vadovėlius neatrastume, bet jie padeda susidaryti labai tokį gyvą, aiškų, spalvingą įtikinamą paveikslą, kas iš tikrųjų vyko LDK ir vėliau iki pat šių dienų, ir per tą pačią sovietinę okupaciją, kai visos tos giminės buvo žeminamos, tremiamos, jas bandoma sunaikinti“, – knygos turinį komentavo literatūros ekspertė.
„Kaip sakiau, ne grožinė knyga, istorinė studija, bet gali būti perskaityta kaip labai įdomus romanas, kuris įkvepia pakeliauti, paieškoti, kur tie pastatai, kur tos vietos, paieškoti daugiau šaltinių, pasigilinti į mūsų tautos, valstybės, net visos Vakarų Europos istoriją kiek kitokiu aspektu. Man labai patiko pavadinimas „Mėlynas kraujas“, nes mes labai retai kalbame apie save kaip apie kažkokias kilmingas šaknis turinčią tautą, o šiuo atveju autoriaus vienas iš tikslų yra parodyti, kokie reikšmingi ir svarbūs buvo kai kurie mūsų didikai visai mūsų Europos istorijai“, – sakė V. Maksvytė.