Šio festivalio programoje – penkios operos (viso 46 operos spektakliai): Georges‘o Bizet „Karmen“, Giacomo Puccini „Turandot“, G. Verdi „Aida“, „Traviata“ ir „Trubadūras“. Dar du V. Urmanos pasirodymus bus galima išvysti rugpjūčio 13 ir 26 dienomis.
Kraujas ir opera – vienoje scenoje
Verona – Džiuljetos ir Romeo miestas, į kurį turistus vilioja Williamo Shakespeare‘o išgarsinta jaudinanti ir tragiška šių paauglių meilės istorija. Judrus atvykėlių srautas teka siauromis senamiesčio gatvelėmis Capuleti namų link, spraudžiasi per iki juodumo aprašinėtą vartų arką į vijokliais apaugusį kiemelį, kur fotografuojamasi liečiant bronzinės Džiuljetos krūtį ar mojant iš jos balkono.
Ne mažiau turistus, o ypač melomanus, domina ir vienas seniausių bei įspūdingiausių šio nuo III amžiaus prieš Kristų žinomo miesto pastatų – Veronos arena. Amfiteatrinis statinys, kaip ir visos romėnų arenos, buvo skirtas „ludi“ – žaidimams: sportinėms varžyboms, gladiatorių kautynėms, egzotiškų žvėrių medžioklei, egzekucijoms ir cirko spektakliams.
Pastatyta 30 metais, taigi, pusė amžiaus anksčiau už Romos koliziejų, Veronos arena, nors ir mažesnė už apgriuvusį Romos „pusbrolį“, tačiau vis dar tarnauja pagal paskirtį – reginiams. Tiesa, butaforinis kraujas joje dabar liejasi tik tuomet, jei to reikalauja siužetas, mat tris vasaros mėnesius kasmet Arenoje karaliauja opera.
Geriausiais laikais talpinusi 30 tūkst. žiūrovų, po galingo 1117 m. žemės drebėjimo Arena prarado savo viršutinį aukštą – iš jo liko tik keturios arkos, dabar vadinamos „ala“ – sparnu. Dalis Arenos akmenų buvo išnešiota ir panaudota Veronos namų statymui, tačiau ir žemesnis amfiteatras garsėjo puikia akustika, tad ir Renesanso laikais, ir XIX amžiuje Arenoje kartais buvo statomi spektakliai. Tik 2011 metais joje buvo įrengta elektroninė garso stiprinimo sistema.
Festivalį aplanko pusė milijono melomanų
1913 metų rugpjūčio 10-ąją Giovanni Zenatello, iš Veronos kilusio italų tenoro – pirmojo Pinkertono partijos atlikėjo G. Puccini operoje „Madam Butterfly“ – ir impresarijaus Ottone Rovato pastangomis Arenoje įvyko operos „Aida“ spektaklis , skirtas G. Verdi 100-osioms gimimo metinėms. G. Zenatello dainavo Radameso partiją. Nuo to laiko operos muzika nuolat skamba Arenoje – didžiausioje pasaulyje operos scenoje po atviru dangumi.
Nepaisant to, kad dabar renginiuose žiūrovų skaičius saugumo sumetimais ribojamas iki 15 tūkst. ir net patys įtakingiausi operos mėgėjai (brangiausias bilietas viršija 200 eurų) negali būti tikri, kad spektaklio nenutrauks užklupusi audra ar liūtis, kasmet AVO festivalį aplanko daugiau nei pusė milijono melomanų.
Didžiulė Arenos erdvė, tokia milžiniška ir tuščia dieną – ją kiek pagyvina tik turistų grupelės ir kranas scenos gilumoje, ruošiantis spektaklio dekoracijas, – vakare pulsuoja nerimastingu laukimu. Parteris ir amfiteatras pamažu užsipildo, prietemai tirštėjant melomanai išsitraukia ir užsidega nedideles žvakeles – mokoletas, jų skaisčias liepsneles užtemdys tik scenos šviesos.
Visus – ir gan patogiai įsitaisiusius parteryje, ir susėdusius kaip pirmojo amžiaus veroniečiai ant amfiteatro laiptų – užvaldo muzikos galia. Stebuklingas jausmas. Lyg tie pirmieji Arenos žiūrovai kvėpuotų drauge su mumis, atvykusiais iš viso margo pasaulio ir vienijamais meilės operai. Į sceną prabėgomis išeina dirigentas, pakelia batutą, ir magija prasideda...
V. Urmana – meistriškumas, charizma ir aistra
Lietuvių mecosopranas V. Urmana debiutavo Veronos arenoje 2013 metais per AVO sezoną, paskelbtą „Šimtmečio festivaliu“ (Festival del Centenario). Tada, rugpjūčio 10 dieną, praėjus lygiai šimtmečiui nuo pirmojo „Aidos“ spektaklio Arenoje, ji atliko Amneris vaidmenį legendiniame šios G. Verdi operos pastatyme, kuriam scenografiją sukūrė Franco Zeffirelli. O po kelių dienų V. Urmana kartu su Placido Domingo dainavo gala koncerte, skirtame dviejų operos kompozitorių – G. Verdi ir Richardo Wagnerio – 200-mečiui.
Po metų, 2014-aisiais, V. Urmana buvo pakviesta dainuoti naujame „Aidos“ pastatyme. Ir debiutas, ir antrasis operos žvaigždės pasirodymas AVO sulaukė kritikų susižavėjimo.
Entuziastingai kritikai įvertino ir V. Urmanos Azučeną po ką tik, rugpjūčio 6 dieną, įvykusio pirmojo šį sezoną „Trubadūro“ spektaklio. Atlikėjai: dirigentas – Danielis Orenas, Arturas Rucinskis (Grafas Di Luna), Hui He (Leonora), Marco Berti (Manrikas) ir kiti.
„Sena pamišusi čigonė, aplink kurią sukasi visi įvykiai, be abejo, yra vienas sudėtingiausių ir prieštaringiausių G. Verdi personažų, kurį puikiai ir teisingai perprato jo atlikėja V. Urmana, sukūrusi sektiną Azučenos paveikslą ir įkūnijusi tikrąją pagrindinę operos heroję.
Įspūdingas ir pats balsas, ir jo stiprumas bei lengvumas viršūnėse. Visais atžvilgiais atlikimas, taip pat ir sceninė išvaizda, pateisino geriausius lūkesčius: V. Urmana privertė pajusti, kaip „vėl pasišiaušia plaukai“ (paskutiniai arijos žodžiai, – aut.) – su tokia aistra ji pasakojo intrigą nulėmusius įvykius (tobula arija „Codotta ell‘era in ceppi“) sūnui Manrikui“, – „GBOpera Magazine“ rašė muzikos kritikė Raffaella Petrosino.
„V. Urmanai Azučena nėra tik dar vienas vaidmuo. Visas jos partijos atlikimas pasižymi didingu stiliumi ir interpretacijos jėga. Puikiai pasirinkti akcentai bei frazavimas ir antro veiksmo pasakojime, ir finale. Lietuvos mecosopranas, sakyčiau, yra menininkė, ypatingą dėmesį skirianti vaidybai ir interpretacijai, o tai yra verta aukščiausio pagyrimo“, – teigė Andrea R. G. Pedrotti leidinyje „L‘Ape musicale“.
„Azučena buvo didžioji V. Urmana, kuri grįžo prie ją išgarsinusio vaidmens. Jos sukurtas čigonės paveikslas yra įsimintinas dėl puikaus teatrinio įvaizdžio ir aukščiausio lygio vokalinio meistriškumo. Negalime pasirinkti kurios nors vienos atlikimo akimirkos, nes viskas buvo tiesiog neįtikėtina dėl tobulai sudėtų akcentų ir prigimtinės dainininkės, turinčios tikrą artistės charizmą, elegancijos“, - tvirtino Francesco Lodola iš „Ieri, Oggi, Domani, Opera!“.
M. Callas debiutas Italijoje
Visoje Veronoje – aikštėse, autobusų stotelėse, muziejuose – į akis krenta du plakatai: mėlynas, skelbiantis AVO festivalio renginius, ir juodai baltas su Marios Callas veidu, informuojantis apie šiai operos ikonai skirtą parodą Operos arenos muziejuje (Arena Museo Opera, AMO).
Su Verona M. Callas sieja, žinoma, Arena. Būtent čia 1947 metų rugpjūčio 2-ąją, pakvietus jau minėtam G. Zenatello, įvyko M. Callas debiutas Italijoje, pradėjęs jos kelią į didžiąją sėkmę. Kita jungtis – istoriniai trijų šių metų AVO festivalio operų („Trubadūro“, „Karmen“ ir „Turandot“) pastatymai ir jų režisierius garsusis italų kino ir teatro maestro F. Zeffirelli.
Įdomu, kad šis dabar 93-metis M. Callas bendraamžis (abu gimė 1923 metais) karjerą pradėjo filmu „Romeo ir Džiuljeta“ (1968), o greta kitų kino šedevrų sukūrė ir filmus-operas, kuriose dainavo P. Domingo, Teresa Stratas, Katia Ricciarelli ir kitos operos garsenybės.
F. Zeffirelli ir M. Callas buvo ne tik kolegos operų „Norma“, „Traviata“ ir „Toska“ pastatymuose, bet ir draugai. Tad natūralu, kad prisimindamas ir pagerbdamas M. Callas atminimą F. Zeffirelli 2002 metais sukūrė biografinį filmą apie paskutinius (1977) legendinės Marios gyvenimo metus „Callas forever“.
Dainininkės legenda vaikšto po Veroną
Paroda Palazzo Forti, kuriame įsikūręs AMO, pasitinka „Habaneros“ iš G. Bizet operos „Karmen“ garsais ir ją dainuojančios M. Callas vaizdo įrašu, kuris ir lydi per pirmąsias sales. Jose chronologine seka išdėstyti scenos reikmenys, kostiumai ir brangenybės, proginės suknelės, dokumentai, laiškai ir fotografijos iš Italijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir JAV teatrų bei privačių kolekcijų pasakoja šios garsios dainininkės istoriją.
Gyvenimas ir kūryba susipina į vieną likimą žiūrint ir klausant draugų bei mokytojų atsiminimų įrašus. Pati „La Divina“ – Dieviškoji – atgyja įvairiausiais pavidalais videoištraukose iš operų spektaklių, koncertų, interviu, tad jos patirti išmėginimai, triumfai, skandalai ir nusivylimai nejučia tampa itin artimi.
Paskutinis parodos kambarys tiesiog sukrečia: juodai drapiruotos sienos atriboja nuo pasaulio šurmulio, girdisi tik nerimastingas jūros ošimas, o akį patraukia ekranas, kuriame regime, kaip M. Callas pelenus draugai išbarsto Egėjo jūroje...
Tačiau jūros bangose išsisklaidė tik materialusis dainininkės pavidalas, o štai legenda gyva ir įkvepianti iki šiol. Kaip gyva ir dvidešimt pirmą amžių skaičiuojanti Veronos arena, nes jos gyvavimo garantas – talentingi kūrėjai ir atlikėjai, ištikimi klausytojai, jautrūs muzikos grožiui, ir scenoje vykstantys amžinieji „žaidimai“ žmonių santykiais, jausmais, likimais...
DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje kas mėnesį pateikiama svarbiausių meninių įvykių apžvalga, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomos Lietuvos ir su ja susijusios garsios asmenybės.
