Romano „Pasmerkti gyvi“ pradžioje sužinome, kad naktį nuošalioje Italijos vietovėje randamas nuogas ir sušalęs dvylikametis Foskas Anjelis. Vaikas policininkams papasakoja, kad jį buvo pagrobęs furgoną vairuojantis vyras ilgais baltais plaukais. Policininkų pasakojimas neįtikina, tačiau Centrinės operatyvinės tarnybos komisarę Valentiną Mediči sudomina detalė, kad automobilyje buvo ir dar vienas berniukas. Netrukus jos įtarimai apie serijinį vaikų grobiką pasitvirtina: pranešama apie dar vieną dingusį berniuką. Išvydusi antrojo pagrobto vaiko nuotrauką Valentina Mediči negali patikėti savo akimis – abu berniukai panašūs lyg du vandens lašai. Ar tai tik sutapimas? O gal piktadarys veikia pagal planą, ieškodamas konkrečių aukų?
Įsibėgėjant tyrimui pasipila žinios apie kitus dingusius žmones – ne tik vaikus, bet ir jaunas merginas, benamius ir prostitutes. Akivaizdu, kad nusikaltėlis turi tikslą, bet policininkams niekaip nepavyksta užčiuopti siūlo galo. Valentinai tenka pasikliauti tik savimi ir paslaptingu, skaudžių praeities šešėlių slegiamu policininku Fabijumi Kosta. Žingsnis po žingsnio jie narplioja painų žiaurių nusikaltimų voratinklį, rizikuodami ne tik užsitraukti vadovų rūstybę, bet ir patys tapti nusikaltėlio aukomis.
Kurdamas šį romaną rašytojas Marco De Franchi pasitelkė ilgametę darbo Italijos policijoje ir Centrinėje operatyvinėje tarnyboje patirtį. Knygoje jis stengėsi kuo tiksliau aprašyti, kaip tikrovėje būtų narpliojamas toks nusikaltimas. Šešerius metus Centrinėje operatyvinėje tarnyboje dirbęs Marco De Franchi siekė pavaizduoti tyrėjus kuo tikroviškiau. „Puikiai žinau ir savo kailiu patyriau, koks sunkus, bet iš esmės neįkainojamas yra šis įtraukiantis ir užvaldantis darbas. Suprantama, romaną skiriu ir buvusiems Centrinės operatyvinės tarnybos kolegoms“, – pasakoja rašytojas.
Romaną „Pasmerkti gyvi“ išleido leidykla „Alma littera“. Su autoriumi kalbėjosi knygos vertėja į lietuvių kalbą Rasa Di Pasquale.
– Esate rašytojas, bet taip pat ilgus metus dirbote policijoje tyrėju. Kaip pasirinkote šiuos du, regis, tokius skirtingus kelius? Ar jie turi ką nors bendro?
Tiesą sakant, visada norėjau būti rašytoju, o buvau tyrėju. Šie du keliai ėjo lygiagrečiai ir kartkartėmis susipindavo, juos sieja daug daugiau dalykų, nei galima įsivaizduoti. Tiek rašant knygas, tiek dirbant tyrėju, reikia stebėti ir analizuoti realybę, tačiau rašytojas stebi ir analizuoja savo paties kuriamą realybę, o tyrėjas – esamą. Abiem reikia nusimanyti apie žmonių psichologiją ir mokėti ja pasinaudoti. Be to, ir tyrėjas, ir rašytojas turi gebėti kuo geriausiai papasakoti istoriją: tyrėjas – teisėjui, o rašytojas – savo skaitytojams.
– Ne vienus metus dirbote Italijos policijos Centrinėje operatyvinėje tarnyboje, kuri, kaip nurodėte romano „Pasmerkti gyvi“ pastabose, buvo įkurta maždaug 1990 metais, šiek tiek remiantis Jungtinių Amerikos Valstijų Federalinio tyrimų biuro modeliu. Kaip šis darbas paženklino jūsų gyvenimą ir rašytojo kelią?
– Dirbant Centrinėje operatyvinėje tarnyboje kone be išimčių teko užsiimti kova su narkotikų prekyba. Tai be galo stipri ir įtraukianti patirtis. Būdavau siunčiamas į įvairias Italijos vietoves, o retsykiais ir į užsienį. Su savo pirmagimiu sūnumi galėjau būti tik nuo tada, kai jam suėjo penkeri. Bet dirbdamas šioje tarnyboje išgirdau daugybę istorijų ir subrendau kaip tyrėjas. Na, o kūrybiniams sprendimams įtakos padarė ne tiek patirtis Centrinėje operatyvinėje tarnyboje, kiek apskritai darbas policijoje. Esu dirbęs ir trijose mobiliosiose komandose – jos atlieka operatyvinę veiklą ir tiria nusikaltimus tam tikroje Italijos provincijoje. Taip pat teko dirbti Nusikaltimų tyrimų ir specialiųjų operacijų skyriuje, kurio pareigūnai tiria teroristinius ir politinio pobūdžio nusikaltimus.
Parašyti pirmąjį romaną „Mėsa ir kraujas“ („La carne e il sangue“) įkvėpė sunkus dviejų žmogžudysčių tyrimas. Žmogžudystes įvykdė teroristinė radikalių kairiųjų grupuotė „Raudonosios brigados“. Be jokios abejonės, tai buvo pats stipriausiais išbandymas ir žmogiškąja, ir profesine prasme, kokį kada nors esu patyręs.
– O kaip patirtis Centrinėje operatyvinėje tarnyboje paveikė romaną „Pasmerkti gyvi“?
– Šioje tarnyboje sukaupta patirtis padėjo sukurti tikrovišką ir įtikinamą tyrimo, kurį atlieka Valentina ir Fabijus, schemą. Kaip tik Centrinės operatyvinės tarnybos pareigūnai ir tirtų mano aprašyto serijinio žudiko nusikaltimus. Bet, kaip ir visose istorijose, skirtumai išryškėja, kai kuri atskirus personažus. Pasakysiu taip: žinant, kaip veikia ši tarnyba, užduotis buvo lengvesnė.
– Knygoje palietėte daugybę įdomių temų – nuo tamsiojo interneto iki meno. Per kiek laiko surinkote tokią gausią medžiagą ir kiek užtruko parašyti romaną?
– Kiekvienam rašytojui labai svarbu laikas, kurį skiria informacijai rinkti. Ypač tada, kai knygoje paliečiamos tokios skirtingos ir sudėtingos temos. Sumanęs pirminę romano idėją, vienus metus rinkau medžiagą, dar vienus rašiau. Be to, kurdamas romaną, tebedirbau policininku, o faro darbas atima daug laiko, užtat dabar visą laiką skiriu vien kūrybai. Taigi rašydavau tada, kai rasdavau šiek tiek laisvų akimirkų, pavyzdžiui, per pietų pertraukas, kai jas galėdavau sau leisti. Bet žinau, kad daug žymių rašytojų pradėjo kurti būtent taip, per pertraukas. Johnas Le Carré pirmąjį savo šedevrą parašė po gabaliuką, kai keltu keliaudavo į darbą. Tad, man rodos, pakliuvau į puikią kompaniją!
– Labai įdomu, kad pagrindinė romano veikėja Centrinės operatyvinės tarnybos komisarė Valentina Mediči nėra drąsi herojė, ji kupina baimių ir abejonių. Kaip gimė šios veikėjos paveikslas?
– Valentina įkūnija daugybę tyrėjų, su kuriomis man teko garbė dirbti. Kaip ir visos moterys, ji atkakli, ryžtinga ir nenuilstanti. Bet, kaip ir ne vieną moterį, po teisybei, ir ne vieną vyrą, ją kankina apsimetėlio sindromas. Pasidomėjęs daugiau, sužinojau, kad šis sindromas vargina nemažai žmonių, kurie užima vadovaujančias ir atsakingas pareigas. Valentina nuolat galvoja, kad nesusitvarkys su jai pavesta užduotimi, kad yra netinkama, kad jai nepavyks susidoroti su tokiu sunkiu ir kartu delikačiu tyrimu. Iš tikrųjų ji turi visas reikiamas savybes, tik nepasitiki savimi. Jai stinga pasitikėjimo. Taigi padrąsinti ją turės Fabijus, dar vienas gyvenimo palaužtas romano veikėjas. Dirbdamas policijoje sutikau daug tokių tyrėjų kaip Valentina. Romanas „Pasmerkti gyvi“ skirtas taip pat ir joms.
– Šiame romane apstu blogio. Kodėl jus domina tamsioji žmogaus sielos pusė?
– Visada buvau apsėstas blogio kerų, tamsybių ir kitos mėnulio pusės kerų. Bet manau, kad tai įprasta noir rašytojams. Tiesą sakant, gilintis į tamsiąją žmogaus sielos pusę daug įdomiau nei kalbėti apie gražius jausmus. Bet reikia būti apdairiems ir nesusitepti. Kaip rašė vienas kūrėjas: atsargiai žvelk į bedugnę, nes jeigu ilgai į ją žiūrėsi, ji ims žiūrėti į tave.
– Be galo smalsu, kaip pavykdavo atsiriboti nuo blogio, kurį aprašėte knygoje? Ar košmaruose nepersekiodavo blogieji romano veikėjai?
– Viena skaitytoja ir vertėja, kaip ir jūs, man prisipažino, kad perskaičius „Pasmerktus gyvus“ ją keletą naktų kankino košmarai. Aš jai atsakiau, kad tuo džiaugiuosi. Tikiuosi, neįsižeidė ir suprato, ką turėjau omenyje. Nenaudėlis italų poetas Giovanis Battista Marini maždaug 1600 metais teigė, kad poetų tikslas stebinti, o nemokantys to daryti turėtų užsiimti paprastesniais darbais. Remdamasis šiais žodžiais noriu pasakyti, kad rašant tokio žanro knygas kaip trileriai, siaubo romanai arba noir viena iš užduočių yra sužadinti stiprius skaitytojų jausmus. O pati stipriausia ir, mano nuomone, labiausiai priverčianti veikti emocija yra baimė. Iš visų jausmų baimė labiausiai skatina evoliucionuoti, būtent ji mus ir pastūmėjo leistis pažinimo keliu. Tačiau turiu prisipažinti, kad aš pirmas bijau. Bijau tamsos, nežinomybės, bijau tų dalykų, kurių neįmanoma pažinti. Baimė mane traukia, nes noriu suprasti, kaip ji mane veikia, tik reikia imtis tinkamų atsargumo priemonių. O blogis – kas kita. Bergždžia apsimesti, kad jis neegzistuoja. Galbūt blogį galima nugalėti apie jį rašant.
– Dėl daugelio dalykų, kurių negaliu atskleisti skaitytojams, šis romanas labai tiktų filmo arba serialo scenarijui. Ar kada nors pagalvojote apie tokią galimybę?
– Išduosiu paslaptį, jau darbuojamės. Viena Italijos kino kompanija pagal šią knygą ketina kurti serialą. Kartu su režisieriumi jau parašėme pirmojo sezono siužetą, bet turime būti kantrūs. Projektas jau yra, tačiau prireiks laiko ir kantrybės, kol jis bus įgyvendintas.
– Ir paskutinis klausimas. Atsižvelgdama į romano „Pasmerkti gyvi“ žanrą norėčiau paklausti, ar galima tikėtis, kad pagrindiniai jo veikėjai imsis ir kitų tyrimų?
– Tikrai taip, ką tik įteikiau leidyklai „Longanesi“ romano tęsinį. Dabar su redaktoriumi Fabrizio Cocco, kuris vadovauja darbams, plušame, kad knygą būtų galima išleisti. Tikiuosi, jog iki šių metų pabaigos ji bus publikuota. Tik įspėju, pagrindiniams veikėjams iš tiesų nebus lengva. Kai kas gali labai labai nukentėti. Kaip pasakytų rašytojai – sunerimkite!
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
MIRTIS YRA NUOGA
1
Berniukas bėgo kelkraščiu tarytum nakčia sprunkantis gyvūnas. Vyrui automobilyje vaikas priminė garsią nuotrauką, desperatiškai lekiančią vietnamietę mergaitę vardu Kim napalmo deginama nugara. Bet juk čia septyniasdešimt ketvirtasis regioninis kelias, dar vadinamas Maremos keliu, tame ruože einantis palei uolėtą kalvą, ant kurios stūksojo tamsoje šviesomis nubarstytas Sorano miestelis, o toliau besidriekiantis per Groseto apylinkių laukus.
Įsitikinęs, kad niekas nevažiuoja paskui jo vairuojamą Toyota Highlander, ir atsargiai sulėtinęs greitį vyriškis sustojo prie pat stačios kalvos. Vietovę apšvietė tik mašinos žibintai. Berniukas nesiliovė bėgęs ir pradingo už kelio vingio, kuris ką tik liko už nugaros automobilį sustabdžiusiam vyrui. Šis išlipo laukan ir pasileido vaikui įkandin. Nebuvo kada pačiupti geltonos liemenės, todėl dabar meldėsi, kad nepamatytų jokios kitos mašinos. Toje vietoje regioninis kelias buvo siauresnis, ir automobilis, išlindęs iš už staigaus vingio, už kurio išnyko vaikas, nebūtų spėjęs sustoti.
Mažylis atrodė iš tiesų išsigandęs, todėl vyriškis baiminosi, kad šaukdamas jį dar labiau įbaugins, galbūt privers vėl lįsti į brūzgynus ir pasislėpti tarp susiraizgiusių augalų. O ten nebebūtų jo radęs.
Greičiausiai vaikas buvo išvargęs, nes vyras vos per kelias minutes jį pasivijo ir sugriebęs sukriokė:
– Stok!
Tačiau net nespėjus nustebti, kad žastas, už kurio nustvėrė, toks liesas ir šaltas, berniukas atsigręžė ir suleido dantis jam į ranką. Suriko iš skausmo, bet numaldė instinktą stumtelėti vaiką nuo savęs. Tada apkabino mažylį stengdamasis suturėti jo rankas ir kojas, kuriomis šis įnirtingai priešinosi, ir sukuždėjo:
– Prašau liautis, prašau nusiraminti. Noriu tau padėti. Tenoriu tau padėti.
Berniukas išrėkė nesuprantamus žodžius ir subaltakiavęs nualpo vyro glėbyje.
Tik tada, nutvieskusi juodu spiginančiomis tolimosiomis šviesomis, sustojo dar viena mašina. Vyras net nekrustelėjo galvodamas, kokį įspūdį juos apšvietusio automobilio vairuotojui padarė tas vaizdas: aukštas, stambus nepažįstamas žmogus laiko prispaudęs prie savęs dešimties, o gal dvylikos metų nuogut nuogutėlio vaiko kūną be gyvybės ženklų.
2
Valentina ir jos padėjėjas, o dabar ir vairuotojas Andželas Dzuka važiavo didžiuliu pilkšvai melsvos spalvos Subaru automobiliu, kurį jis pavadino plaučiu ant keturių ratų. Ji mieliau būtų pasirinkusi ne tokį į akis krintantį automobilį. Bet reikia priimti tai, ką tau duoda šeima, o jos šeima – Italijos policijos centrinė operatyvinė tarnyba.
Kelionė truko neilgai. Trumpiau nei dvi valandas, įskaitant gerą pusvalandį, kol išriedėjo iš mašinų pilnos Romos didžiosios žiedinės magistralės. Per tą laiką Valentina peržvelgė informaciją, kurią gavo prieš leisdamasi į kelią ir kurią iškart perkėlė į nešiojamąjį kompiuterį. Po teisybei, medžiagos buvo visai nedaug. O gal net ir per mažai, kad būtų prašoma Centrinio operatyvinės tarnybos įsikišimo. Tačiau biuro viršininkas Džuzepė Falkonė buvo nepalenkiamas.
– Šiuo reikalu turėsi pasirūpinti pati, o ne vienas iš tavo kolegų. Aš nepasitikiu Groseto mobiliosios komandos vadu. Ko gero, jis neįvertino įvykio. Pasistenkim greitai išsiaiškinti, ar tikrai reikia mūsų įsikišimo. Jeigu nereikia, atsisveikink, apsisuk ir iš karto grįžk atgal.
Valentina pakluso. Kaip visada.
Mergina, kuri jų laukė prie kvestūros durų, buvo smulki, liekna, juodomis vešliomis garbanomis.
– Ar jūs komisarė Mediči? – paklausė spausdama Valentinai ranką ir net neleidusi jai atsakyti prisistatė pati. – Aš inspektorė Blazi. Roberta Blazi. Džiaugiuosi galėdama su jumis susipažinti.
Energingas rankos paspaudimas nederėjo su merginos sudėjimu. Inspektorės akys spindėjo.
Andželas Dzuka prisistatė kaip visada vangiai, tada Blazi žengė pirma jų vidun.
– Nusikaltimai žmogui – ne mano sritis, – paaiškino jiems einant pro budėtoją ir tuo pačiu metu jam parodydama, kad iš svečių neprašytų asmens dokumentų. – Bet, jeigu pageidaujate, paaiškinsiu, kas įvyko.
– Argi ne jūs atliekate tyrimą? – nustebusi pasiteiravo Valentina, visiems įžengiant į mobiliosios komandos biurą.
Blazi išraudo.
– Tirti šį įvykį – ne mano skyriaus kompetencija. Bet kai paskambino, budėjom mes, todėl pirmi ir ėmėmės veiksmų... Dar tiksliai nežinom, kas nutiko. Daug kas nemano, kad šį įvykį galima laikyti mažamečio vaiko pagrobimu.
– Jūs irgi?
– Dar nežinau, ką ir galvoti.
– Gerai, – nukirto Valentina susierzinusi, kad greičiausiai į įvykį buvo reaguota aplaidžiai. – Tai paaiškinkit man viską, kaip sugebat.
Pasinaudojęs proga Andželas Dzuka prisėdo ant rašomojo stalo krašto paslaptingai šypsodamasis pro tankią barzdą. Jis buvo labai patyręs Centrinės operatyvinės tarnybos darbuotojas, tad savo elgesiu norėjo pasakyti: „Neužsišikit, Mediči, jie tik provincijos policininkai, nieko čia nepadarysi.“ Kaskart, kai tarnybos specialistai įsikišdavo į vietinių atliekamą tyrimą, šie imdavo nepasitikėti ir neretai varžytis su atvykėliais. Tokį psichologinį mechanizmą Valentina jau buvo gerai perpratusi. Tačiau tos varžybos jos nedomino. Komisarė įsikišdavo tada, kai jai liepdavo išsiaiškinti, ar tarnyba turi pagrindą imtis veiksmų, ir kuo skubiau grįždavo atgal. Ji turėjo tiek susikaupusių darbų, kad negalėjo sau leisti užsiimti politiniais žaidimais su kitais tyrėjais.
– Kaip žinot, berniukas vardu Foskas Anjelis, – dėstė inspektorė Blazi. – Gruodį jam sueis dvylika. Nuovokus, bet truputį problemiškas. Sunkaus charakterio. Vakar po pietų dingo Sorano miestelyje, kuriame gyvena mažiau nei trys tūkstančiai gyventojų ir iš esmės visi vienas kitą pažįsta. Vaikas išėjo iš mokyklos lygiai tryliktą valandą, bet namo taip ir negrįžo. Patikrinom, nuo mokyklos iki jo namų maždaug šeši šimtai metrų. Neįmanoma pasiklysti, ypač vietiniam. Fosko motina Luiza Marini nesulaukė sūnaus pareinant pietų ir iškart pranešė apie jo dingimą. Berniuko tėvas, su kuriuo Luiza išsiskyrusi, gyvena Prancūzijoje. Su juo išsyk susisiekė, bet, savaime suprantama, jis nieko nežinojo. Vakar vakare, prieš pat vidurnaktį, vaikas buvo rastas už poros kilometrų nuo miestelio, kaip jums ir pranešėm. Jį pamatė vieno fabriko įgaliotasis atstovas, važiuodamas namo Maremos keliu... Šis kelias driekiasi nuo Bolsenos ežero iki jūros ir veda per visą regioną. Tiesą sakant, jis gana vingiuotas. Vaikas buvo nuogas – be drabužių ir be batų. Bėgo keliu ir rėkė kaip apsėstas.
Kai inspektorė nutilo, Valentina nustebo išvydusi, kad ji nuoširdžiai susijaudinusi. Keista, kad šitaip elgėsi profesionalė, kuri veikiausiai jau buvo susidūrusi su tokiais įvykiais kaip šis.
– Vargšelis mažylis, – vėl prabilo Blazi, – kas žino, ką jis patyrė! Berniukui pasisekė, kad jo nepartrenkė mašina.
Valentina linktelėjo. Bet kodėl jai nerimą kėlė tai, kad inspektorė taip netikėtai ėmė gailėti vaiko.
– Šį dalyką mums jau pranešėte, – pareiškė. – Tikiuosi, kad turite dar kokios informacijos. Sakėt, kad berniukas problemiškas.
– Čia ir esmė. Tėvų skyrybos buvo nelengvos, matyt, berniukas dėl to kankinosi. Jis lankosi pas psichologą, beje... ir anksčiau buvo pabėgęs iš namų.
Komisarė susimąstė. Galbūt vaiko dingimo istorijoje nebuvo jokios paslapties ir ji veltui čia atvažiavo. Tačiau tai, kad berniukas buvo rastas be drabužių, privertė suklusti.
– Spėju, kad gydytojai jį apžiūrėjo.
– Žinoma. – Blazi užmetė akį į lapą su užrašais, tačiau buvo aišku, kad inspektorei jų nereikia. – Išskyrus tai, kad patyrė šoką, jo sveikata gera. Be to, tokiu metų laiku nelabai šalta, taigi jokių hipotermijos požymių. Įtariam, kad vaikas kur nors slėpėsi beveik iki tos akimirkos, kol jį surado. Jokių traumų, jokių smurto žymių. Jam padarė visus įprastus tyrimus – kraujo, šlapimo, taip pat ir elektrokardiogramą, viską, kas būtina. Dabar laukiam rezultatų.
– Ar jo gerklė nesudirgusi? – paklausė Valentina. – Juk žinot, kad taip gali nutikti nuo eterio.
Inspektorė pažiūrėjo į komisarę įdėmesniu žvilgsniu ir linktelėjo.
– Gerklė nepažeista. Aš irgi pagalvojau apie eterį, – tarė vėl pagauta entuziazmo. – Gydytojas šito neatmetė, bet prieš pasakydamas savo nuomonę nori sulaukti tyrimų rezultatų. Anot jo, iš pažiūros neatrodo, kad vaikas buvo apsvaigintas. Kaip jau sakiau, Foskas jau anksčiau buvo pabėgęs iš namų, ir čia niekas išties netiki, kad už šio įvykio slypi dar kažkas.
– Bet juk berniuką rado nuogą ir išsigandusį. Ar ir anksčiau yra taip nutikę?
– Aišku, kad ne, – atsakė Blazi nenuleisdama nuo jos akių, tarsi būtų vertinusi.
Be jokios abejonės, mergina norėjo gauti atsakymus.
– Tikiuosi, kad vyrą, kuris rado vaiką, išklausinėjot kaip priklauso.
– Praėjusią naktį pati jį iškvočiau. Mes prirėmėm Saverijų Dženovezį, bet jis elgėsi tinkamai. Dženovezis dirba vaistų fabriko įgaliotuoju atstovu. Jis pamatė Foską važiuodamas namo. Tas vyras doras žmogus, neteistas. Buvo labiau išsigandęs nei berniukas. – Blazi žvilgtelėjo sau už nugaros, tarsi norėdama įsitikinti, kad niekas jos nesiklauso. – Tai keblus reikalas. Mano viršininkas ėmėsi veiksmų labai apdairiai. Jis nemano, kad tai rimta. Pasakė, kad su Centrine operatyvine tarnyba susisiekė vien todėl, kad tokia tvarka. Tačiau kol nebus įrodymų, leidžiančių manyti, kad vaikas buvo pagrobtas arba patyrė lytinę prievartą, neketina į tyrimą įtraukti daugiau žmonių. Turiu omeny, be manęs. Bet...
– Bet?
– Bet aš manau, kad Foskui Anjeliui kažkas nutiko. Ir norėčiau išsiaiškinti kas.
Blazi atrodė ryžtingai nusiteikusi, tačiau Valentina iš patirties žinojo, kad policininkai, norėdami įrodyti savo vertę, dažnai išpučia tiriamus įvykius. Taip kartais nutinka, kai esi moteris ir tavo viršininkas tau paveda tik tuos tyrimus, kurių kiti nesiima, arba vien tokius nusikaltimus, kurių neįmanoma išnarplioti. Galimas daiktas, kad to Groseto mobiliosios komandos vadas teisus, o galbūt jis nepakankamai įvertino įvykį. Atsiduso. Jai pačiai teks pateikti atsakymus į inspektorės iškeltus klausimus.
– Spėju, kad su Fosku jau pasikalbėjot.
– Trumpai. Laukiau jūsų, kad galėtume surengti apklausą, – nenusukdama akių paaiškino mergina.
Gerai. Roberta Blazi teisingai padarė bent jau pasišnekėjusi su berniuku. Mat neretai išsyk po įvykio iš liudytojo, nors ir mažamečio, gauta informacija būna lemiamos reikšmės. Valentina buvo įsitikinusi, kad jaunoji inspektorė, siekdama išsiaiškinti, kas įvyko, iš Fosko pasistengė išgauti kiekvieną smulkiausią detalę. Bet kažkodėl merginos elgesys komisarės neįtikino. Gal Blazi buvo tiesiog susinervinusi, nes viršininkas jai primetė atsakomybę, kurios ji nenorėjo. Klaidinga versija, ir jai vienai būtų suvertęs visą kaltę. Lengvabūdiškas poelgis, ir ją būtų prikalęs prie kryžiaus. O jeigu Fosko Anjelio apklausoje būtų dalyvavęs autoritetingesnis žmogus, jai būtų tekusi ne tokia didelė atsakomybė.
Tačiau buvo ir dar kažkas. Valentina tai nujautė.
Nužvelgė merginą įdėmiau. Buvo tikra, kad Blazi pasakė ne viską. Matyt, policininkę sukrėtė pokalbis su berniuku. Gal mažylis jai ką nors atskleidė ir dabar ji jautėsi kaip ant adatų. O gal vaikas pasakė ką nors svarbaus, ką nors, ko pati nedrįso iškelti aikštėn, todėl norėjo, kad Valentina tai išgirstų savo ausimis.
– Gerai, – nusprendė, – važiuojam susipažint su Fosku.