Įvertino Loznicos ir Serebrenikovo akibrokštus Kanuose: gal tai iš naivumo, bet kai kas žiūrėdamas labai džiaugiasi

Dėl pradėto karo Ukrainoje šiųmetėje Kanų kino festivalio programoje buvo žadama boikotuoti rusų kūrėjų darbus, tačiau vienam režisieriui visgi padaryta išimtis – naujasis Kirilo Serebrenikovo filmas „Čaikovskio žmona“ pretenduoja į „Auksinę palmės šakelę“. Atrodytų, nieko nuostabaus, K. Serebrenikovas garsėja kaip Kremliaus kritikas, dalyvauja įvairiuose protestuose. Tačiau išaiškėjo vienas „bet“.

Europos kino kritikai gerokai nustebo išgirdę faktą, kad vienas šio filmo rėmėjų – skandalingas rusų oligarchas Romanas Abramovičius. Negana to, Kanuose K. Serebrenikovas pasisakė už sankcijų milijardieriui panaikinimą, nes jis esą jau seniai remia nepriklausomą rusų kiną. Kanuose prabilo ir ukrainiečių režisierius Sergejus Loznica, viešai pasmerkęs rusiškos kultūros boikotą (plačiau Delfi straipsnyje: Kanuose rusiškos kultūros boikotą pasmerkusiam Sergejui Loznicai – griežta ukrainiečių reakcija). Kodėl kovojančių prieš režimą vardą turintys kūrėjai stojo į kitą pusę, ekspertai neturi vienareikšmiško atsakymo, visgi, anot jų, panašu į tai, kad čia įsivėlę politiniai žaidimai. Rusiškoji kultūra esą gali būti ir prosistemiška, ir antisistemiška.

Demokratiško liberalizmo pavyzdys

Politinių žaidimų versija neabejoja kino istorikas, kritikas Gediminas Jankauskas, tačiau su mintimi, kad rusų režisierius K. Serebrenikovas yra kovotojas už laisvę, pašnekovas nesutiko, esą „liežuvis neapsiverčia jo taip pavadinti“.

„Nepamirškime, kad jis buvo tampomas po teismus, nuteistas, jam „prikirpo“ finansinius trūkumus Maskvos Gogolio centro teatre, kai jis jam vadovavo. Aišku, ten buvo susidorojimas, nieko neišaiškino, jį paleido, taip režisierius atsidūrė Vakaruose. Nežinau, ar jis yra toks jau laisvės šauklys... K. Serebrenikovas artimai draugavo su Ukrainos karo projekto architektu Vladislavu Surkovu, vadinamuoju „pilkuoju kardinolu“, kuris vienu metu buvo labai arti Putino. Dar būdamas Gogolio centro teatro vadovu K. Serebrenikovas, draugaudamas su šiuo odioziniu tipu pastatė spektaklį pagal jo romaną „Aplink nulį“ („Околоноля“). Aišku, Surkovas knygą rašė slapyvardžiu, bet visiems buvo aišku, kad tai jo darbas. Tuo momentu, kai sužinojome, kad Serebrenikovas Sankt Peterburge yra suimtas, prasidėjo teismas, visi supratome, kas Surkovo galia pasibaigė, jis negalėjo savo draugo išvaduoti“, – praeities įvykius prisiminė G. Jankauskas.

Šiandien paaiškėja, kad K. Serebrenikovas „Čaikovskio žmoną“ sukūrė už R. Abramovičiaus pinigus...

„Nors po filmo premjeros jis pasakė, kad smerkia karą Ukrainoje, bet čia pat paprašė „panaikinti sankcijas Abramovičiui, nes jis yra geras oligarchas“... suprantate? Štai tokie politiniai žaidimai vyksta dabar Kanuose. Tai demokratiško liberalizmo pavyzdys. Paskui išeina Loznica, pradeda aiškinti, kad reikia atskirti rusų kultūrą nuo to, kas daroma dabar. Loznica jau buvo nukentėjęs, pasmerktas už tai, kad „praleidžia progą patylėti“ – pašalintas iš Ukrainos kino akademijos už „simpatijas“, kurias išsakė“, – analizavo kino kritikas.

Viso šito, pasak pašnekovo, nebūtų įvykę, jei „ne Europos demokratų žaidimai“. „Prisimenat, kiek kartų Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas sakė: neskaudinkit, nesiutinkit Putino, leiskit jam garbingai atsitraukti – visokių dalykų prisiklausėme. Tą dieną, kai Kanų kino festivalio direkcija paskelbė konkursinę programą, jie pasakė: šiais metais nebus jokių Rusijos delegacijų ir rusiškų filmų, tik ukrainietiški. Tiesiai šviesiai pasakė, o paskui kažkas atsitiko, vos po kelių savaičių sužinome, kad Serebrenikovo filmas dalyvaus konkurse“, – paradoksalia situacija stebėjosi G. Jankauskas.

Kanų festivalis, kino kritiko pastebėjimu, iš visų festivalių būdavo mažiausiai politizuotas: „Kanų festivalio direktorius Thierry Fremaux prieš dvi dienas aiškino, kad Serebrenikovas filmą sukūrė iki karo, esą, taip, Abramovičius jį finansavo, bet tada jam dar nebuvo paskelbtos jokios sankcijos... Prasideda tokie dalykai – vietoj to, kad kalbėtume apie filmų kokybę, kas naujo, kokios tendencijos Kanuose, mes gromuluojame tą pačią politinę „kramtoškę“. Pinigai? Pinigai visiems yra svarbūs, bet yra tokių, kurie pasirenka principus, o ne pinigus“, – sakė G. Jankauskas.

Gediminas Jankauskas

„Vietoj to, kad kalbėtume apie filmų kokybę, kas naujo, kokios tendencijos Kanuose, mes gromulojame tą pačią politinę „kramtoškę“. Pinigai? Pinigai visiems yra svarbūs, bet yra tokių, kurie pasirenka principus, o ne pinigus“

Konformizmas – nieko naujo

G. Jankauskas kaip gerąjį pavyzdį pateikė rusų režisieriaus Aleksandro Sokurovo atvejį, anot kino kritiko, šis pasielgęs sąžiningai.

„A. Sokurovas, kurį kvietė su naujausiu filmu į Kanus, dalyvauti atsisakė. Nepasakė tiesiai šviesiai, kad jis protestuoja, tik tai, kad jo filmas pernelyg sudėtingas, kad Kanuose nebūtų suprastas. Štai taip išsisuko iš situacijos. Manau, kad čia labai aiški pozicija. A. Sokurovas yra pasaulinio garso režisierius, kurio visi lauktų, su išskėstomis rankomis priimtų. Yra tokių režisierių, kurie prioritetiniai, kuriuos ne festivaliai renkasi, o jie patys gali pasirinkti, visur būtų priimti. K. Serebrenikovas dalyvaujantis šitame manipuliatyviniame žaidime ir A. Sokurovas, kuris tyliai atsitraukia supratęs, kad geriau nereikia tos rusiškos kultūros, tegu aprimsta tie dalykai, galų gale – tegu karas pasibaigia. Kokie gali būti kompromisai karo metu?“, – klausė pašnekovas.

Kultūra, pasak G. Jankausko, visada buvo politika, – norime to, ar nenorime: „ Kam naudingas šis demonstratyvus iššūkis Kanuose? Visi žinome, kam – „skaldyk ir valdyk“, kad tik Europoje būtų daugiau sumaišties, kad menininkai susipeštų, pavirstų feisbuko komentatoriais, tegu jie ten „pjaunasi“, nekenčia vienas kito – labai gerai. Kažkas žiūrėdamas į šiuos dalykus labai džiaugiasi. Tas kažkas – nėra didelis kino mylėtojas, patikėkite manimi. Visur įžvelgiame sąmokslo teorijas <...>, tačiau iš tiesų už viso to slypi tiesiog galingos jėgos. Kino festivaliai, idėjos, oskarai, – už to slypi pinigai, įtakos, lobizmas ir visokie kitokie dalykai. Vieni įsitraukia per savo naivumą (tikiuosi, kad taip nutiko ir Loznicai su Serebrenikovu), o kiti galbūt ir ciniškai.“

Konformizmas, G. Jankausko įsitikinimu, šiuo atveju, irgi nieko naujo. „Buvo menininkų, kurie bendradarbiavo su fašizmu, paskui nukentėjo – vokiečių režisierė Leni Riefenstahl, kompozitorius ir dirigentas Wilhelmas Furtwangleris, Prancūzijoje taip pat buvo daug kolaborantų – rašytojas Luji Ferdinandas Selinas ir t.t., kurie vienaip ar kitaip bendradarbiavo, prisidėjo ir padėjo... Mes irgi turime gėdingų savo Antrojo pasaulinio karo faktų... nuo jų nepabėgsi, juos reikia žinoti“, – pabrėžė jis.

Kultūra tampa įrankiu reabilituoti Rusiją pasaulio akyse

Režisieriaus Lino Mikutos manymu, raginimas neboikotuoti rusų kultūros atskleidžia tam tikrus tikėjimo dalykus. „Kai Rusija užpuolė Ukrainą, tautos, kurios daug kentėjo nuo rusų valstybės, jų kultūros, ir visa ko kito, suprato, kad ši šalis yra beviltiška, in corpore – visa. Mes netekome tikėjimo rusų civilizacija, rusų kultūra. Manau, iki vasario 24-osios dar jo turėjome – ir mūsų menininkai, ir režisieriai, ir dramaturgai dirbo Rusijoje, tikėdami šalies laisvąja mintimi ir viltimi, kad kažkada Putino režimas grius, o tam pasitarnaus rusų kultūra, menas ir žurnalistika, sritys, kurios dar tuo metu buvo likusios laisvos. Po invazijos į Ukrainą pamatėme, kad tai beviltiška“, – sakė jis ir pridūrė, kad tiek šimtmečių kentėjus nuo šios civilizacijos, sunku patikėti, kad kultūra gali išgelbėti Rusiją, nes ji, akivaizdu, negelbsti – tampa vienu iš įrankių reabilituoti rusus ir Rusiją pasaulio akyse.

L. Mikuta svarstė, kad ir K. Serebrenikovas ir S. Loznica, būdami rusiškosios kultūros atstovai, tą tikėjimą turi, todėl ir teigia, kad negalima boikotuoti rusų kultūros, nes tai esą antikultūriškas veiksmas.

„Jau tai nebeveikia! Jie tiki, bet mes nebe. Matyt, tame ir yra disonansas. Jie nėra proputiniški, galbūt nėra prosistemiški tam, kas vyksta dabar Rusijoje, tačiau turi tikėjimą, kad visa tai pasikeis vieną dieną, kad Rusija gali būti kitokia. Mums šie argumentai nebeveikia“, – pažymėjo režisierius.

Tiesa, Rusijos kultūros lauke dirbę kultūrininkai, anot pašnekovo, prieš prasidedant karui taip pat tikėjo, kad tai terpė prieš Putino sistemą, tačiau jau po karo pradžios paaiškėjo, kad dauguma teatrų ir kultūros įstaigų paklūsta valdininkams arba akivaizdžiai neprieštarauja vyraujančiai politikai.

Rusiškoji kultūra, L. Mikutos pastebėjimu, gali būti ir prosistemiška, ir antisistemiška, tai esą kompleksinis reikalas: „Tautos, stipriai nukentėjusios nuo Rusijos, netiki, kad kažkas gali pakeisti jos raidą ir būvį. Jau daugelį šimtmečių ji vystosi puldinėdama kaimynes, taip plėsdama savo įtaką, ekonominę galią. Minkštąją jėgą – kultūrinę dalį šiandien įsivaizduojame kaip priešpriešą – mūsų šalių suverenumui, kultūros išlaikymui, autonomijai ir pan.“

Paklaustas, ar jo nestebina faktas, kad Kanų kino festivalio organizatoriai principingai nesilaikė pradinio savo nusistatymo boikotuoti rusų kūrėjus, L. Mikuta samprotavo, kad Vidurio ir Šiaurės Europa, matyt, kitomis akimis mato pasaulį.

„Tokios šalys kaip Prancūzija ar Vokietija į įvykius žvelgia kitaip. Reikia prisiminti, kad Vakarų Europa gyveno tam tikroje dichotomijoje su Sovietų Sąjunga, jie žinojo, kad čia vyksta baisūs dalykai, pažeidinėjamos žmonių teisės, jie sodinami į kalėjimus, tremiami, tačiau tai nesutrukdė su Sovietų Sąjunga bendrauti, priimti filmus... Tie seni įpročiai yra, jie egzistuoja“, – įsitikinęs L. Mikuta.

Kad ir kaip būtų liūdna ar pikta, L. Mikuta tęsė, Vakarų šalys, visų pirma, žiūri savo interesų: „Galbūt kalbu eretiškai, bet iš tų veiksmų, kaip didžiosios šalys reaguoja į Ukrainos tragediją, tai manau, kad yra tos dviveidybės – jei duoda ginklus, tai be šovinių, viskas vyksta lėtai – kyla daug klaustukų.“

Linas Mikuta

„Mes netekome tikėjimo rusų civilizacija, rusų kultūra. Manau, iki vasario 24-osios dar jo turėjome – ir mūsų menininkai, ir režisieriai, ir dramaturgai dirbo Rusijoje, tikėdami šalies laisvąja mintimi ir viltimi, kad kažkada Putino režimas grius, o tam pasitarnaus rusų kultūra, menas ir žurnalistika, sritys, kurios dar tuo metu buvo likusios laisvos. Po invazijos į Ukrainą pamatėme, kad tai beviltiška“

Kultūra – vienas iš mūšio laukų

Pasaulis, buvęs iki vasario 24-osios, režisieriaus manymu, sužlugo, bandoma susivokti, kur mes dabar esame, kaip gyvensime. „<...> Visgi šalys mąsto apie resursų, naftos, dujų embargą – viskas nenueis taip tylomis, nors ir suinteresuotumas vystyti savo ekonomikas tebėra aktualus. Tačiau Ukraina nebenustos egzistuoti kaip šalis, kuri siekia laisvės, vienaip ar kitaip – pasieks savo tikslus, kuriuos yra išsikėlę. Putinas kariauja ne su Ukrainos kariuomene, o su visa tauta – 40 mln. žmonių“, – kalbėjo pašnekovas.

Kultūra, anot L. Mikutos, vienas iš mūšio laukų, todėl ganėtinai sunku numatyti, kaip plėtosis įvykiai Rusijoje. „Aš manau, kad šioje šalyje tikrai daug kas pasikeis – gal ir į gerąją, o gal ir į blogąją pusę, mes to nežinome – niekas negali to žinoti. Tačiau Rusijai demokratėjant arba kilus demokratinei revoliucijai santykis gali pasikeisti, padaugėti rusų menininkų, kurie pradės kalbėti aiškiai ir užtikrintai. Ne taip, kaip dabar, užuominomis, bijodami pasakyti atviresnį žodį. Gali būti taip, kad totalitarinė sistema stiprės ir žiaurės, griežtės, tačiau menininkų bus visada. Vakarų šalys stebi situaciją, jos nenori daryti stiprių nukirtimų, kaip Vidurio ar Šiaurės Europa, stengiasi išlaikyti status quo“, – pastebėjimais dalijosi režisierius.

Kaip prieštaringus kūrėjus turėtų vertinti žiūrovas – boikotuoti ar visgi domėtis jų kūriniais?

„Sudėtingas klausimas, menas ir kultūra apeliuoja į žmogaus tam tikrą intelektualinę sritį, kviečianti apmąstyti reiškinius. Yra labai plonytė linija, kada meniniai dalykai virsta propaganda. Kur ta riba? Ją labai svarbu pastebėti meno kūrinyje. Kartais tai nėra paprasta, reikalingas tam tikras kultūrinis išsilavinimas, švietimas“, – aiškino L. Mikuta.

Neseniai, pasakojo L. Mikuta, jis sekė diskusiją feisbuke, kur buvo kalbama apie rusų režisieriaus Andrejaus Zviagincevo filmą „Leviatanas“: „Tai filmas apie neįgalumą kažką pakeisti, apie žmogaus silpnumą, triuškinantį valdžios aparatą, kuris važiuoja su volu per likimą, šeimą, psichiką. Buvo klausiama, apie ką apskritai šis filmas? Visi suprantame baisią Rusijos realybę, tačiau buvo iškelta tokia mintis, kad pagrindinis veikėjas, susitaikantis su situacija dėl jos neįmanomumo, būtent ir yra specialus scenarijaus vingis. Esą, žmogau, nieko ir nekeisk, tai neįmanoma. Tokiu atveju, galėtume interpretuoti kaip palankią Putinui poziciją, tačiau galbūt filmas kaip tik rodo tos valdžios siaubą, ragina nebūti tokiu personažu, kokį jis rodo. Gerame meno kūrinyje visada yra dvi pusės, interpretuojamų dalykų.“

Šiandien gyvename tokioje realybėje, kur pradedama neatskirinėti menininko nuo jo sukurto meno kūrinio. L. Mikutos manymu, šičia kiekvienas pasirenka, kokią prisiims poziciją.

„Kadangi turime karo situaciją, čia nebelieka atspalvių ir šešėlių – yra priešas arba draugas. Žmonės, deklaruojantys kitus dalykus, nei mes – automatiškai atsiduria kitoje pusėje. Kare negali būti kompromisų. Turime pasirinkti. Kartais visuomenė mėgsta supaprastinti – juoda arba balta. Kaip ir minėjau, karo metu taip ir turi būti – kitaip negalėsi kovoti. Vis dėlto, kultūrinis išprusimas yra labai svarbus, kad suvoktume dalykus platesniame kontekste, turėdami interpretacijų kosmosą, galėdami užčiuopti, ką autorius savo kūriniu nori pasakyti“, – reziumavo jis.