– Susitikome Vilniaus knygų mugėje, tarsi turėtume kalbėti apie literatūrą, apie Jūsų knygą „Trys aukštai“, pernai išleistą lietuvių kalba, o parašytą dar 2015 metais. Bet Jūs atvykote iš Izraelio, knygos veiksmas vyksta Tel Avive, tad, atrodo, negalime nepastebėti dramblio kambaryje ir nekalbėti apie tai, kas vyksta ne fikciniame, o tikrame gyvenime. Kaip Jūs dėl to jaučiatės – ar irgi atrodo, lyg būtumėte įpareigotas kalbėti apie tai, kas vyksta, negalintis likti tik literatūros pasaulyje?
– Kaip sakėte, būtų keista ignoruoti. Aš atvykau iš karo zonos – mes labai gerai žinome ne tik apie mūsų karą, bet ir apie kitus pasaulyje vykstančius karus. Iš tiesų ilgą laiką būti karo zonoje yra tam tikra ypatinga psichologinė būklė. Man kaip menininkui tai reiškia, kad ši situacija iš esmės pakeitė tai, kaip aš bendrauju su savo auditorija. Aš tikrai stengiuosi padėti žmonėms sveikti – tiek savo istorijomis, tiek savo kūrybinėmis dirbtuvėmis.
Aš susitinku su civiliais, sužeistais kareiviais, pagrobtųjų šeimomis – taigi, paskutinius penkis mėnesius mano darbas yra susijęs su karu, bet ne per politiką, o per požiūrį, kokios pagalbos reikia žmonėms, kaip jie gali sveikti. Aš stengiuosi išsiaiškinti, ko žmonėms dabar reikia – gal jiems teko evakuotis iš savo namų, gal jie dabar gyvena kaip pabėgėliai, galvoju, kaip jiems galiu kažką pasiūlyti, ar istoriją, ar galbūt galiu jiems padėti patiems užrašyti savo istoriją.
Net dabar, kai kalbamės, nors yra šabo diena ir žmonės neturėtų rašyti, gaunu daug įvairių žinučių, pavyzdžiui, aš esu kareivis, tik ką grįžau, noriu papasakoti savo istoriją, gal gali man padėti, kaip tai padaryti? Taigi, žmonėms reikia žodžių ir istorijų, net tokiais laikais jiems reikia prasmės, kam keltis iš ryto, kam pradėti dieną. Aš labai į tai įsitraukęs.