Apie tai bei naujausius vaidmenis ir įkvėpusias keliones kalbėjomės su Jovita.
– Senokai matėmės, – pradėkime nuo paskutiniųjų praėjusio sezono premjerų, kurių kiekviena tau buvo savaip ypatinga...
– Viena vertus, taip, kita vertus – kiekvienas darbas su VCO yra labai įdomus. „Pelėjo ir Melisandos“ Ženevjeva man buvo labai įdomi savo tamsa, – juk neigiamus personažus kurti visuomet įdomiau. Darbas buvo labai įdomus. Be to, buvo be galo smagu dirbti su Jurgita Adamonyte – mano drauge nuo studijų laikų. Puiki, subtili prancūziška muzika ir įdomus, sklandus darbas su Dalia Ibelhauptaite. Darbas ir bendravimas, kurie yra išskirtiniai, tos diskusijos, vizijos, kurias ji turi. Ne dažnai sutiksi režisierius, kurie turėtų tiek daug savyje ir leistųsi į diskusijas su solistais, o man tai – labai svarbu.
– Na, bet buvo ir antras labai įdomus darbas „Onegine“ – Larina...
– O, tai buvo vienas ekstremaliausių ir įdomiausių dalykų, – dainuoti partiją po Sigutės Stonytės, kuri yra tokia charizmatiška ir įdomi asmenybė, aktorė, solistė! Ir aplinkybės susiklostė taip, kad partiją paruošti reikėjo labai greitai, be to, norėjosi joje atrasti kažką kitokio, savo, naujo... Ta apranga, laikmetis, „komunalkė“, – viskas buvo labai įdomu ir mūsų nuostabūs choro artistai labai padėjo, visuomet pasijungdami į veiksmą, dalyvaudami kartu bei, žinoma, neeilinė solistų sudėtis! Šį potyrį atsimenu su didžiule šypsena.
– Ir nuo to laiko nesimatėme iki pat šiandien, kai jau sėdime „Trubadūro“ repeticijose...
– Taip, gyvenimas per tą laiką ėjo sava eiga su savo gėrybėmis ir blogybėmis... Tačiau labiausiai mane paveikė kelionė į Ameriką. Niekada nemaniau, kad šį šalis mane taip sužavės. Visada maniau, jog Europa savo grožiu, kultūra ir architektūra yra Tai. Tačiau Amerikos plotai, didybė, kultūra... pamačiau net 8 valstijas ir iš tiesų susižavėjau taip, jog net buvo sunku išvykti. Ir šiandien kyla minčių dėl mano pačios ateities, gyvenimo planų. Nežinau, kaip viskas klostysis, bet jau intensyviai dirbame su viena agentūra ir žiūrėsime, į ką tai išvirs...
Na, o šiandien esu čia, repetuoju Azučeną 10-ajame VCO sezone! Atsimenu, jog prieš metus vykusiuose spektakliuose negalėjau dainuoti, nes buvau išvykusi į pasirodymus Ispanijoje, bet, žinot, vis tiek širdimi buvau čia. Savo gyvenime galiu išskirti vos kelis man brangius vaidmenis ir Azučena tikrai yra šio sąrašo viršuje.
– Kodėl?
– Ji – kitokia ir jos vaidmenyje aš galiu atsiskleisti visapusiškai. Yra tekę dirbti su režisieriais, kurie labai varžo solisto laisvę tiek psichologiškai, tiek fiziškai ir tada man būna neįdomu, – nesinori nei kurti, nei dainuoti rolės, atrodo, jog esi priverstas... O Azučena kvėpuoja tokia didžiule laisve manyje, ir Verdžio muzika man yra labai artima. Tai, ką Dalia sukūrė su manimi, tai ką ji man leido daryti, yra vienas artimiausių vaidmenų. Labai džiaugiuosi, kad visi galėsime su šiuo spektakliu vėl pasirodyti scenoje.
– Kaip šiandien apibūdintum Azučeną?
– Dabar man atrodo, kad ją kurti darosi kiek lengviau, – mažiau galvoju apie vokalą, nes viskas jau yra gerai sugulę, nes pati partija – iš tiesų sudėtinga. Tikrai jaučiu, jog ji tikrai aršesnė, piktesnė, nuo pat pirmosios arijos. Man ji yra labai sulaužytas žmogus. Jei anksčiau manydavau, kad skriaudžiamas žmogus yra nusivylęs, netekęs pasitikėjimo savimi ir užsisklendęs, šiandien tikiu, kad kuo jis daugiau skriaudžiamas, – tuo piktesniu jis tampa. Juk pati Azučena, patyrusi tokį žiaurų elgesį, pribręsta iki neįtikėtinų dalykų. Ji ima laužyti kito žmogaus likimą nuo pat jo vaikystės, naudoti psichologinį smurtą...
– Bet tu ją iš tiesų pateisini.
– Tikrai taip, man jos net gaila. Juk ką ji gauna iš to keršto? Paskutiniai operos žodžiai yra Azučenos: „Motina, už tave atkeršyta“. Ir kas iš to? Po jų nuskamba paskutiniai akordai ir viskas – tyla.
Po savo kelionės Amerikoje esu sau išsikėlusi naują uždavinį. Toje šalyje iš tiesų gyvena labai tikintys žmonės ir man teko sutikti daug įdomių asmenybių, pastorių, su kuriais nemažai diskutavome apie pyktį, kerštą... Jie visi akcentuoja atlaidumą, sakydami, jog ne žmogaus pareigia šioje žemėje yra teisti. Tą daryti gali tik Dievas.
Pati esu jautrus žmogus ir atleisti man nėra lengva. Ypatingai mūsų, muzikų pasaulyje, kur yra tiek daug konkurencijos ir negatyvumo. Supratau, kiek daug to negatyvo nešiojuosi aš pati ir kaip sunku (bet kaip reikia) jį paleisti... To išmokti nėra lengva, bet dabar aš stengiuosi ir bandyti labai reikia.
– Juk iš tiesų tai siejasi ir su drąsa, pasitikėjimu savimi...
– Taip. Toks – atleidžiantis – žmogus yra labai stiprus ir didus. Azučena to visgi nesugebėjo.
– Bet apie drąsą. Dalia ne kartą yra sakiusi, jog pats faktas, kad VCO gali imtis „Trubadūro“ reiškia labai daug kolektyvui, jo brandai. Ir visgi tai – atsakomybė lipanti į sceną. Koks jausmas aplankė būtent prieš „Trubadūro“ premjeras?
– Vienareikšmiškai tai buvo jausmas, jog dabar jau tikrai reikia pasitempti ir pasikaustyti. Žinoma, visų pirma, be tokių vedlių, kaip Dalia ir maestro G. Rinkevičiaus, Lietuvos muzikinė kultūra labai daug prarastų. Tiek pastatymų, veikalų, muzikantų Lietuvos scena nebūtų pamačiusi. Jie patys yra labai drąsūs, nerdami stačiomis galvomis siekti savo svajonių. Ir visa VCO komanda yra tokia, o tu, būdamas solistu, tą labai greitai pajunti ir eini kartu.
Bet drąsos, žinoma, reikėjo. Atsimenu, kaip prieš daugiau, nei 10 metų, kūriau Amneris (G. Verdi „Aida“), – jos su Azučena yra labai panašios, bet ir skirtingos. Visgi po tiek laiko vėl imtis Verdžio buvo didžiulis iššūkis.
Ir ta režisūra, kurią su Dalia kūrėme ir įgyvendinome... Ne vieną vakarą namuose buvo pasėdėta ir paverkta, galvojant: o, ką, negi aš negaliu? Negi jau nieko negaliu? Bet tai buvo labai sveikas apmąstymas ir darbas, kai toks režisierius, kaip Dalia tave verčia pakovoti ir neišskysti.
– Nuo ko prasidėjo tavo asmeninė „bohemiečių“ istorija?
– Visų pirma, man teko dainuoti Ulriką „Kaukių baliuje“, bet čia buvau įvesta jau po premjerų... Tikrojoje istorijoje neapsieisime be pagrindinės sielos – Asmik Grigorian. Likimas susiklostė taip, kad reikėjo „Svynyje“ Ubagės, ir Asmik pakalbėjo su Dalia, kad aš labai tikčiau, o mes su Asmik buvom pažįstamos jau seniau. Čia įvyko lūžis.
Iš pradžių mano akys buvo didelės... Tai buvo pirmas susidūrimas su tokiu miuziklu, prieš tai teko dainuoti tik gražiuose, kaip sakau, „bantais ir suktais plaukais“ puoštuose miuzikluose.
– Kaip pavyko atrasti kontaktą su Dalia? Atrodo, jog visiems tai labai lengvai pavyksta, o bendravimas yra labai laisvas?
– Man atrodo, kad su Dalia ryšį arba turi, arba ne. Čia „truputį“ nebūna. Tai – atviras ir visapusiškai įdomus žmogus, moteris, režisierė. Mano nuomone ji nemėgsta vidutinybių, ir dirbti ji gali tik „pilna koja“. Čia, su ja kuriantys žmonės yra labai įdomūs ir savotiškai vienas kitą papildantys. Tai yra labai įdomu.
– Ką solistui reiškia pirmą kartą susidurti su „bohemiečių“ trupe, jų darbo principais?
– Žinai, kai pirmą kartą mačiau „Bohemą“, man visa tai atrodė, kaip pasaka. Žinoma, utriruoju, bet jausmas buvo toks, kad net negalėjau suprasti, kas per būsena mane ištiko. Ir visa tai atsiminiau dar labai ilgai. Ir tuomet, „Svynyje“ iš arti pamačiau tą artimą, šiltą bendravimą ir kartu – nerealiai sunkų darbą. Vėliau supratau, jog būtent iš to ir gimsta čia labai svarbus Trijų muškietininkų principas: „Vienas už visus – visi už vieną“.
Kiek esu dainavusi užsienyje, niekur nerasi tokio artumo, – visur kitur būsi vienas už save. O čia, kad ir per tą patį „Svynį“, pamatai, kad pavyzdžiui Rafailas išėjo į sceną pamiršęs savo kepurę, imi ją ir bėgi iš paskos, rėkdama: „Rafikai, pamiršai!“. Ir juokinga, bet ir labai rimta, nes iš tiesų čia tu visada nori, kad pasisektų visiems be išimties, kad visi būtų pasiruošę, kartais, scenoje kam nors pamiršus tekstą, gali net frazę pasufleruoti... Tai – unikalu ir to iš „bohemiečių“ niekas niekad neatims.
Naujai atvykę solistai, ypatingai užsieniečiai, būna nustebę ir sužavėti, vis sakydami: „Kas tai per bendravimas? Kaip pas jus susikūrė tokia bendruomenė?“. Tai – labai reta ir iš tiesų, kai negalėjau dainuoti Azučenos man iš tiesų virė kraujas nuo to, kaip aš gailėjausi. Ne visur gali tai patirti...
– Pabaigai – labai jubiliejinis klausimas: kokią save prisimeni prieš 10 metų ir kokią įsivaizduoji dar po 10-ies?
– Koks geras klausimas... Prieš 10 metų, oi, buvau labai jauna (juokiasi), norinti dainuoti, mylinti žmones, į pasaulį žiūrinti su šypsena, o kiekvienas išėjimas į scena keldavo daug nepasitikėjimo savimi. Buvau labai naivi. Kalbant apie meninę patirtį buvau dar labai „žalia“, tokios buvo ir mano patirtys.
O po 10 metų... Matau save visiškai išprotėjusiu altu. Kuomet galėsiu sau su Dalia kurti keisčiausias šiuolaikinės muzikos roles, su išprotėjusia muzika, – kursime nerealius dalykus!