Nors knyga parašyta prieš daugiau nei 50 metų, ji aktuali ir šiandien. Autorė sugebėjo supinti fantastikos elementus su filosofinėmis ir sociologinėmis įžvalgomis. Romanas pateikia netradicinį požiūrį į lytį. Autorė sukūrė pasaulį, kuriame gyventojai neturi pastovios lyties, ji keičiasi pagal tam tikrus ciklus. U. K. Le Guin pasitelkdama mokslinę fantastiką metaforiškai nagrinėja skirtumą tarp biologinės lyties ir socialinio lyties konstrukto – taip ji skatina skaitytoją iš naujo pagalvoti apie lyties tapatumą.
Romano veiksmas vyksta nesvetingoje, įšalo kaustomoje Geteno planetoje, į kurią su misija atvyksta Žemėje gimęs Dženlis Ai. Ši visuomenė stipriai skiriasi nuo žemiečių. Čia neegzistuoja karas, o žmonių lytis taki: atėjus laikui jie gali trumpam tapti moterimis arba vyrais, kaskart kitaip. Planetoje yra vienintelis žmogus, kuris Dženliu patiki ir trokšta, kad jo misija būtų sėkminga. Įveikę šimtus mylių per ledyną, per pūgas, per stingdantį speigą jie patirs, kad draugystei ir meilei skirtybės netrukdo.
„Kairė tamsos ranka“ pripažinta vienu iš pirmųjų feministinės mokslinės fantastikos kūrinių. 1994 m. interviu su rašytoju Jonathanu White’u pati U. K. Le Guin knygą pavadino feministinio mąstymo eksperimentu. Ji akcentuoja, kad jau 1960-aisiais visi klausė: „Ką reiškia būti vyru? Ką reiškia būti moterimi?“ Šis romanas yra jos bandymas atsakyti, kas lieka pašalinus biologinę lytį. Taip pat knygoje daug kalbama ir apie politiką. Kadangi knygą rašė Vietnamo karo metu, autorė subtiliai atskleidė patriotizmo ir išdavystės sąvokas per veikėjų dialogus ir veiksmus. Romano pradžioje vienas veikėjų paaiškina, kad patriotizmas reiškia ne tik meilę savo gimtajai šaliai, bet ir kitos šalies baimę bei politinę „neapykantą, konkurenciją, agresiją“. U. K. Le Guin šį pasažą apibūdino kaip „išraiškingiausią politinį pareiškimą“, kurį ji yra paskelbusi savo kūryboje.
1970 m. knyga laimėjo Hugo ir „Nebulos“ apdovanojimus, vėliau kultinio mokslinės fantastikos žurnalo „Locus“ apklausoje pateko į geriausiųjų trejetuką – kartu su Franko Herberto „Kopa“ ir Arthuro C. Clarke’o „Vaikystės pabaiga“. Literatūros kritikas ir Jeilio universiteto humanitarinių mokslų profesorius Haroldas Bloomas teigė: „Le Guin, dar labiau nei J. R. R. Tolkienas, kilstelėjo fantastikos žanrą iki aukštosios literatūros.“