Vieno savičiausių šiuolaikinių rašytojų W. G. Sebaldo kūrybos viršūne vadinamas paskutinis jo romanas „Austerlicas“ – tai epinė meditacija apie Holokausto traumą ir jos pasekmes individualaus žmogaus likimui. Romane per asmeninės patirties prizmę taip pat reflektuojamas žmoniją alinančių karų ir XX a. civilizacijos naikinimo mastas. Pirmą kartą su Sebaldo kūryba susitinkantis K. Lupa mano, kad šio rašytojo literatūra „gali inicijuoti teatro kalbos permainas“. Spektaklyje „Austerlicas“ vaidmenis kuria aktoriai Valentinas Masalskis, Sergejus Ivanovas, Danutė Kuodytė, Viktorija Kuodytė, Jovita Jankelaitytė, Matas Dirginčius.
Po romano „Austerlicas” pasirodymo 2001-aisiais Sebaldas buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai. Deja, tais pačiais metais rašytojas netikėtai mirė. Po rašytojo mirties „Austerlicas“ buvo išverstas į daugybę pasaulio kalbų ir tapo šiuolaikinės literatūros klasika, o JAV ir Didžiojoje Britanijoje – kultine knyga. Leidykla „Baltos lankos“ rudenį planuoja išleisti lietuvišką „Austerlico“ vertimą (vertėja Rūta Jonynaitė).
„Austerlico“ įvykiai apima šešis dešimtmečius, nuo 1939-ųjų iki amžiaus pabaigos. Veiksmas vyksta Antverpene, Velse, Oksforde, Londone, Paryžiuje, Prahoje, Terezyne, Marienbade… Istoriniai įvykiai yra pasibaigę iki pasakojimo pradžios. Sebaldas aprašo beveik tris paskutinius XX a. dešimtmečius skirtinguose Europos miestuose vykusius atsitiktinius susitikimus tarp pasakotojo ir vienišo klajūno Austerlico. Iki pilnametystės Austerlicas nežinojo nei savo tikrojo vardo, nei kas jo tėvai. Penkiametį berniuką jo motina, prieš pat deportaciją į Terezyno koncentracijos stovyklą, gyvybės traukiniu iš Prahos išsiuntė į Londoną. Tėvas dingo be žinios. Austerlicas kitu vardu buvo įsūnytas ir augo Velse, mokėsi Oksforde, po studijų apsigyveno Londone ir užsiėmė XX a. architektūros tyrinėjimais. Gyveno be atminties, kol Liverpulio stotyje, į kurią kadaise buvo atvežtas gyvybės traukiniu, jį užklupo prisiminimo smūgis. Tada leidosi į savo vaikystės namų ir tėvų paieškas. Tačiau grįžimas į namus Prahoje tik dar labiau sustiprino Austerlico atskirties jausmą, ir vien tėvų pėdsakų paieška suteikia jo gyvenimui prasmę…
Kompozitorius Arturas Bumšteinas kuria muziką „Austerlicui“ ir ruošiasi debiutui teatro scenoje pagal pirmą kartą lietuvių kalba pristatomą Thomaso Bernhardo romaną „Kalkinė“ (Das Kalkwerk). Panaudodami romano ištraukas, kvartetas kalbančių, dainuojančių ir bosinėmis gitaromis sau pritariančių aktorių profesionalų bei mėgėjų pasakos istoriją pagal romane aprašomą XIX-XX amžių sandūroje Vienoje gyvenusio austrų daktaro Viktoro Urbančičiaus kurčiųjų reabilitacijos metodą. Spektaklis „Urbančičiaus metodas“ yra Jaunimo teatro plėtojamos jaunųjų menininkų platformos Black Box projektas. Spektaklio premjera planuojama spalį Vilniuje ir lapkritį TRWarszawa teatre Varšuvoje.
Jaunimo teatre įsitvirtinęs ir bendraminčių ratą subūręs režisierius Adomas Juška imasi Miguelio de Cervanteso romano „Don Kichotas“. Jaunajam režisieriui Don Kichotas yra „žmogiškumo simbolis ta prasme, kad įkūnija universalų troškimą tapti kažkuo kitu, kažkuo arčiau savo svajonių ir siekių“.
A. Juška neapsiriboja žymiausiu Cervanteso kūriniu ir sieks į šio autoriaus kūrybą pažvelgti plačiau, o taip pat išsklaidyti šablonišką Don Kichoto, kaip realybės nesuvokiančio idealisto, įvaizdį. Spektaklio dramaturgiją režisieriui padeda kurti Jaunimo teatre reziduojantis dramaturgas Mindaugas Nastaravičius. Don Kichoto vaidmenį kuria aktorius Aleksas Kazanavičius. Spektaklio premjera numatoma lapkričio pabaigoje.
56-ojo teatro sezoną pabaigoje planuojamas režisieriaus Gintaro Varno pastatymas pagal Aldouso Huxley romaną „Puikus naujas pasaulis“. Pristatydamas būsimą spektaklį, G. Varnas teigia, kad „prieš beveik 100 metų parašyta antiutopija dabar tapo viena pranašiškiausių ir aktualiausių XX amžiuje sukurtų distopijų“. Ji kelia „bauginančią dilemą tarp laimės ir laisvės. Naujajame pasaulyje šios sąvokos tampa antagonistinės. O jeigu taip, tai koks žmogus tarp dviejų pasirinkimų – laimė ar laisvė – rinksis pastarąją? Mes nesame taip toli nuo bauginančio Puikaus naujo pasaulio. Vartojimo, Pramogų ir Gerovės visuomenės neišvengiamai ugdo nuo tų dalykų priklausomus žmones...“
Režisierius žada, kad jo naujasis spektaklis bus „dinamiškas, greitas, lengvas, „pozityvus“, mielas, „popsiškas“...
Neramiais laikais Jaunimo teatras sieks įgyvendinti visą ambicingą sezono programą. „Stengsimės nesustoti. Ne vien dėl ekonominių priežasčių. Teatrui žiūrovas dabar ypatingai svarbus dėl pačios jo kūrybinės dvasios,“ – sako teatro vadovas Audronis Liuga.