Islandų dramaturgo G. Steinssono (1925–1996) kūryba Lietuvos žiūrovams nėra pažįstama, pjesė „Lukas“ mūsų šalyje statoma pirmą kartą. 1975 m. parašytas kūrinys net ir šiandien skamba aktualiai ir savo tema skatina diskutuoti apie visuomenės neatsparumą įvairioms valdžios manipuliacijoms.
Nors pasirinkimo laisvė yra viena esminių nepriklausomybės idėjų, tačiau G. Steinssonas klausia, ar nėra taip, kad mums tik atrodo, jog turime laisvę ir galimybę rinktis, ar mums nėra primetama stipresniųjų valia? O gal mes patys sudarome sąlygas priespaudai atsirasti? Pjesėje šie klausimai nagrinėjami per nedidelį šeimyninių santykių modelį. Istorija pasakoja apie pagyvenusią porą – Elžbietą ir Albertą, – kuriuos kiekvieną sekmadienį lanko Lukas. Tai suteikia prasmę poros egzistencijai. Šeimininkai sudievina Luko asmenybę ir vėliau patys nukenčia, negalėdami suvaldyti vis agresyvėjančio svečio elgesio.
Kalbėdamas apie savo sprendimą realizuoti šią pjesę scenoje, A. Latėnas sakė: „Man visada buvo įdomi valdžios tema. Dėl to mano kūrybiniame kelyje atsirado tokios pjesės kaip „Ričardas III“, „Makbetas“... G. Steinssono pjesė pasirodė patraukli dėl to, kad ši tema joje labai gražiai užkoduota šeimos kontekste. Visgi pasakojimas čia konstruojamas ne buitiškai, o subtiliai, sudėtingai, dėliojamas tarsi mozaika.
Manau, kad atėjo laikas apie valdžią, jos reikšmę mūsų egzistencijai kalbėti būtent dramaturgo pasiūlytu būdu. Valdžia negali be mūsų, o mes negalime be jos. Autorius klausia, kas sujungė šiuos du polius – Dievas ar Šėtonas? Esu įsitikinęs, kad šie du poliai turi pereiti į kitą kokybę, kitą lygmenį, nes šiandien jie jau išsigimę. Turime atrasti naujų egzistavimo būdų: mes negalime likti nubukintais rinkėjais, o jie – valdantieji – amžinais išrinktaisiais. Tai turi pasikeisti.“
Pagrindinį vaidmenį spektaklyje kuria į Jaunimo teatrą po nedidelės pertraukos sugrįžęs aktorius Tomas Kizelis. Jo įkūnijamas Lukas – vienu metu yra ir sūnus, ir diktatorius, ir Dievas, ir Šėtonas, teisėjas, visaregis, budelis, kankintojas, galiausiai – Nukryžiuotasis, Šventasis...
Tokiam daugialypiam personažui atskleisti aktorius T. Kizelis scenoje naudoja puikiai įvaldytus mušamuosius instrumentus. Perkusija pasirinkta neatsitiktinai – juk, anot režisieriaus, ne vienas diktatorius pradėjo nuo pionieriško būgnelio mušimo, kuris palaipsniui išaugo į masinius maršus. Tomui Kizeliui keliama užduotis – išties sudėtinga: tarp muzikinių improvizacijų mušamaisiais instrumentais jis turi atskleisti ir užkoduotus autoriaus siekius, kurti personažą, kuriame atpažįstami visų laikų diktatorių bruožai, jiems būdingi dėsningumai.
Tėvų, sutuoktinių – Alberto ir Elžbietos – vaidmenis kuria jauni artistai – Matas Dirginčius ir Roberta Sirgėdaitė. Tai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorinio meistriškumo antro kurso studentai (kurso vadovas – A. Latėnas).
Anot režisieriaus, šis Jaunimo teatrui rinktas kursas – labai muzikalus ir paslankus, gausus talentingų, stiprių studentų. Nors jaunieji aktoriai dirba scenoje negailėdami savęs, visgi tam, kad jų pasirodymas premjeroje būtų įtaigus ir profesionalus, reikėjo ieškoti naujų formų, priemonių. Kurti pagrindinius vaidmenis ir nenusileisti profesionalaus aktoriaus T. Kizelio patirčiai, įdirbiui bei viso spektaklio metu aktyviai veikti scenoje jauniesiems artistams – tikras iššūkis bei neįkainojamos aktorinio meistriškumo pamokos.
Spektaklio senografė ir kostiumų dailininkė – Giedrė Brazytė, kompozitorius – Faustas Latėnas, videodizaineris – Džiugas Katinas, judesio kompozicijos autorė – Rūta Daraškevičienė, ritmikos ir garso efektų autorė – Nijolė Sinkevičiūtė.
G. Steinssonas – vienas žinomiausių XX a. islandų dramaturgų. Jo kūrybos pakilimas siejamas su Islandijos profesionalaus teatro atėjimu 7-ajame dešimtmetyje. G. Steinssonas savo gyvenimą pašventė teatrui, sukurdamas apie 20 pjesių. Pjesė „Lukas“ sukurta 1975 m. Vos pasirodžiusi, ji iškart buvo pristatyta žiūrovams Islandijos nacionaliniame teatre. Dar sykį šiame teatre ji parodyta 2013 metais.
G. Steinssonas vadinamas socialiai sąmoningu rašytoju, nes buvo drąsus pasikeitusio pasaulio kritikas ir laikė teatrą tinkama vieta kalbėti apie visuomenės ydas. Tačiau, skirtingai nei kiti to meto autoriai, jis savo pjesėse nemoralizavo. Sociume vykstančius procesus jis perkeldavo į šeimyninį kontekstą ir žvelgdavo į valstybę, kaip į makrokosmosą, kuriame yra dvi pusės: valdantieji ir tai valdžiai paklūstanti masė. Tie, kurie nori ryšius sukurti, ir tie, kurie tuos ryšius nutraukia.