Pjesę realizuoti Valstybinio jaunimo teatro Mažojoje scenoje patikėta pripažinimą pelniusiai režisierei Olgai Lapinai, turinčiai spektaklių kūrimo jaunajai auditorijai patirties. Už du spektaklius vaikams „Stebuklingoji kreidelė“ (2012) ir „Brangusis atrakcionų parko dėdė“ (2013) režisierė yra gavusi „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimus.
Šį kartą O. Lapina scenoje šiuolaikiškai pateikia 14-18 metų jaunuoliams aktualias problemas. Kartu su scenografu Marijumi Jacovskiu ji transformuoja Jaunimo teatro Mažąją salę į nedidelį sporto kambarį. Paauglius vaidina ne jaunieji, bet viduriniosios kartos Jaunimo teatro aktoriai. Vyresnių aktorių pasirinkimas yra dalis režisūrinės koncepcijos, kuria remiantis spektaklio personažais tampa suaugusieji, nenoromis sugrįžę į praeities išgyvenimus tam, kad galėtų geriau suprasti savo pačių vaikus.
„Paaugliai man atrodo ypač sudėtinga publika. Fiziologiškai tai – jau suaugę žmonės, tačiau, kalbant apie emocinę brandą bei socialinę nepriklausomybę, – vis dar vaikai. Tai milžiniškos energijos nešiotojai, savo pačių ir aplinkinių mitų griovėjai, visa paaiškinančios tiesos ieškotojai, savo talentus bei gebėjimus atrandantys, savąjį „aš“ entuziastingai kuriantys žmonės. Labai gerbiu šį amžių, nes būtent paauglystėje gimsta, plėtojasi arba būna užgniaužiamos jauno žmogaus ambicijos. Apie gyvenimo prasmę, savivertę, ambicijas ir, žinoma, meilę, man ir norisi kalbėtis su šiuolaikiniu jaunimu“, – teigia rež. O. Lapina.
Spektaklyje vaidina aktoriai Sergejus Ivanovas, Aleksas Kazanavičius, Dalia Morozovaitė, Aušra Pukelytė ir Dovilė Šilkaitytė. Scenografas ir kostiumų dailininkas – Marijus Jacovskis, kompozitorius – Antanas Jasenka, judesio kompozicijų autorė – Sigita Mikalauskaitė.
Pjesės autorius M. Anderssonas – švedų dramaturgas, aktorius, režisierius, Geteborgo teatro BACKA meno vadovas. 1993 m. jis baigė vaidybos studijas Geteborgo muzikos ir dramos akademijoje. Nuo to laiko pradėjo vaidinti ir režisuoti savo paties sukurtas pjeses, kurios per keletą metų apkeliavo didžiausius šalies teatrus. M. Anderssonas ne kartą nominuotas ir pelnęs reikšmingus Švedijos teatro apdovanojimus.
Pasak paties M. Anderssono, jo kūryba skirta jaunimui. Ne išimtis ir pačioje XX a. pabaigoje parašyta pjesė „Bėgikas“, kurios pagrindiniai veikėjai – penki mokykloje besimokantys paaugliai. Veiksmas vyksta sporto salės persirengimo kambaryje, kur vieni vaikai ruošiasi sporto varžybomis, kiti gi daugiau dėmesio skiria mokinių erzinimui ir patyčioms. Geriausias mokyklos bėgikas palūžta, kai yra priverčiamas praleisti svarbiausią metų bėgimą.
Visgi pjesės autoriui svarbūs ne pasiekimai bėgimo takelyje, o jaunam žmogui aktualūs klausimai: ar nuo mokyklos suolo nesijaučiame esą verčiami būti nugalėtojais? Ar sėkmės visuomenės nuostatos neįspraudžia jauno žmogaus į lyderio arba lūzerio rėmus? Ką reiškia būti sėkmingu žmogumi? Pjesės centre – besiformuojančios asmenybės mėginimas pritapti atšiauriame ir ciniškame pasaulyje. Kūrinyje iškeliama itin aktuali patyčių, smurto tarp paauglių tema, pasakojimas konstruojamas pasitelkus jaunimo žargoną. Tačiau spektaklio kūrėjai neina tiesmuku keliu, o ieško sąlygiškų priemonių pasakojimui apie jauno žmogaus pasaulėjautą plėtoti. Aktoriai ieško asmeninių būdų jai perteikti, nesitapatindami su paaugliais.
Vieną pagrindinių personažų kuria Jaunimo teatro aktorius Sergejus Ivanovas. „Jau pats mano kuriamo herojaus vardas – Pradis – simbolizuoja tam tikrą pradžią: jauno žmogaus gyvenimo, spektaklyje pasakojamos istorijos, kurią jis vis bando ir bando pradėti pasakoti, ir kaskart užstringa...
Spektaklis skirtas paaugliams, kurie, kaip ir pjesės herojai, laužo taisykles, mėgina išsivaduoti iš savotiškų rėmų, į kuriuos juos mėgina įsprausti tėvai, aplinkiniai. Maištas, bandymas ieškoti savo kelio, savasties – visa tai artima jauniems žmonėms, besiformuojančioms asmenybėms. Ir, žinoma, svarbiausia čia – meilė, kuri suteikia sparnus ir padeda įveikti aukščiausias tvoras...“ – pasakoja aktorius S. Ivanovas.
Ypatinga reikšmė spektaklyje tenka kompozitoriaus A. Jasenkos muzikai. O choreografė S. Mikalauskaitė per šokį, judesį siekia perteikti tai, kas slypi tarp eilučių. Pasak rež. O. Lapinos, ši M. Anderssono pjesė – tai pavyzdys, kaip betarpiškai ir prieinamai teatro scenoje gali būti gvildenamos ambicijų, pasipriešinimo sistemai, gyvenimo prasmės temos.
Šia premjera ne tik tęsiamas Valstybinio jaunimo teatro pradėtas spektaklių, skirtų jaunimui, ciklas („Tamsos žaidimas“, rež. D. Rabašauskas, 2014 m.; „Teritorija“, rež. A. Pukelytė, 2015 m.), bet ir keliamas klausimas – koks menas reikalingas šiuolaikiniam jaunimui ir kaip teatras gali prisidėti prie jauno žmogaus asmenybės formavimosi.