2024-aisiais sukanka 100 metų nuo Thomo Manno romano „Užburtas kalnas“ pasirodymo 1924-aisiais. Mannas savo opus magnum rašė 12 metų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, rašytojas pradėtą darbą nutraukė ir užbaigė tik jam pasibaigus. Gimęs epochų sandūroje ir išreiškęs giluminius kultūrinius, dvasinius laikotarpio prieštaravimus, „Užburtas kalnas“ tapo vienu svarbiausių XX amžiaus modernistinės literatūros kūrinių greta Jameso Joyce’o „Uliso“ ir Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“.
„Manau, kad svarbiausi žmogaus dvasios aspektai – religija, filosofija, menas, poezija, mokslas – egzistuoja šalia, aukščiau ir už valstybės, o dažnai ir prieš ją.“ Šis Manno credo aiškiai juntamas „Užburtame kalne“, kur vaizduojamas tarytum už valstybės sienų egzistuojantis pasaulis, paklūstantis žmogaus kūno ir dvasios dėsniams. „Užburto kalno“ rašymo procesas atspindėjo ne tik rašytojo kūrybinę raidą, bet ir giluminius jo asmeninius išgyvenimus bei patirtis. Pavadinęs „Užburtą kalną“ savo gyvenimo darbu, Mannas teigė, kad šis romanas labiausiai įkūnija leitmotyvą, magišką formulę, kuri susieja praeitį su ateitimi, ateitį su praeitimi.
„Užburtame kalne“ Mannas savaip tęsia Goethe’ės „Vilhelmo Meisterio mokymosi metuose“ (Wilhelm Meisters Lehrjahre, 1796) pradėtą Bildungsroman tradiciją ir ją transformuoja. Romano jaunojo herojaus Hanso Kastorpo, užklydusio į kalnų sanatoriją Davose vos trims savaitėms ir pasilikusio čia septyneriems metams, dvasinė kelionė yra ne įprastas mokymasis, bet klaidžiojimas po nežinomybę. Biurgeriškam gyvenimui besiruošęs inžinierius Hansas Kastorpas čia, Davoso kalnuose, ne tik permąsto savo gyvenimiškus pasirinkimus, bet ir susiduria su visiškai kitokiais potyriais. Berghofo sanatorijoje prasidėjusi tikroji jo gyvenimo kelionė kelia esminius klausimus apie laiką, gyvybę, meilę, jaunystę, senatvę, ligą, mirtį.
„Kelionė“ yra raktinis lenkų režisieriaus, vieno paskutiniųjų aktyviai dirbančių vyriausios kartos Europos teatro mohikanų – Krystiano Lupos – kūrybinio metodo žodis. Tai – kelionė į nežinomybę. Ji paremta tyrinėjimu ir kolektyviniu darbu, skverbiantis į literatūrinio kūrinio ir žmogaus psichikos paslaptis. „Užburto kalno“ atveju, tai pirmiausia kelionė į paties Manno asmenybę ir slaptus jo ryšius su Hanso Kastorpo personažu. Lupai svarbus faktas, kad Mannas nepatyrė savo herojaus kelio, bet norėjo jį patirti ir tam turėjo pats sau jį suprojektuoti, remdamasis kitų žmonių patirtimis bei rašytiniais šaltiniais. Ši rašymo kelionė Mannui tapo tikresnė už realų šeimyninį gyvenimą, slepiantį jo tikrąsias pasijas.
Apsisprendęs kurti spektaklį pagal „Užburtą kalną“, apie kurį daug kartų galvojo, bet nesiryždavo perkelti į sceną, Krystianas Lupa iš pradžių planavo radikalią interpretaciją pagal pasirinktą romano fragmentą su nedidele dalimi personažų. Iš naujo besigilindamas į knygą, režisierius suvokė, kad „tą keistą, paslaptingą romaną vis dėlto reikia, gal kitaip, bet bandyti papasakoti“. Spektaklis buvo sumanytas su daugiau kaip dvidešimčia personažų.
„Thomo Manno „Užburtas kalnas“ – viena iš tų knygų, kurios siejasi su iniciacija. Iš knygų, kuriančių asmenybę ir, pirmiausia, pasaulio matymą, bet kartu ir svajonę. Klausiu savęs, ar dabar, kai patiriame tiek daug nerimo, suprantame, ką Thomas Mannas norėjo pasakyti, ar, padedami rašytojo, skaitome save. Ir ar užduodame sau klausimus, kuriuos Thomas Mannas formuluodavo tiesiai, o kartais ir tarp eilučių. Tiesą sakant, mus labiausiai žavi tai, ko Thomas Mannas nenorėjo arba nemokėjo pasakyti. Pabandėme trumpam apsigyventi toje sanatorijoje, truputį sirgti, truputį svajoti. Iš to ir gimė mūsų klausimai, ar esame subrendę tokiems paprastiems dalykams kaip meilė ir mirtis. Ar žinome, ką reiškia žodžiai, kuriuos sakome kasdien. Šių dienų pasaulyje, padedant tokioms knygoms kaip „Užburtas kalnas“, reikėtų peržiūrėti tuos visus žodžius, pabandyti apibrėžti, ištarti iš naujo, bet pirmiausia – juos patirti“, – sako „Užburto kalno“ režisierius, inscenizacijos ir scenografijos autorius Krystianas Lupa.
Savo santykį su Thomo Manno romanu Lupa vadina „panirimu į kažką labai žinomą, bet kartu ir visai naują“. Šį panirimą jis ir siekia perteikti žiūrovui. Interpretuodamas „Užburtą kalną“, režisierius remiasi paties Manno „dvilype perspektyva“ – rašytojo pasaulėžiūra iki karo ir po jo: „Pirmoji „Užburto kalno“ dalis parašyta prieš karą, su visiškai kitu Thomo Manno požiūriu į viską. Į artėjantį karą, į Vokietijos situaciją kare. Tuomet rašė dar XIX amžiaus Vokietijos žmogus, nacionalistas, tikintis savo tėvynės pergale ir karo teisingumu. Thomas Mannas labai išgyveno pralaimėto karo pažeminimą, savo tautos pralaimėjimą kaip visos epochos pralaimėjimą. Ir tada nutiko stulbinantis dalykas. Jis grįžo prie „Užburto kalno“ kaip visiškai kitas žmogus. Žmogus, žiūrintis iš didelio atstumo į visa tai, kuo jis tikėjo iki tol. Karas stipriai pakeitė žmonijos, paties žmogaus sampratą“.
Vienas didžiausių kūrybinių „Užburto kalno“ interpretacijos iššūkių – scenoje perteikti daugiaplanį, polifonišką Thomo Manno romano įvykių srautą, kurį pats rašytojas kūrė remdamasis muzikine simfonijos forma ir kuriame realybė persipina su metafiziniais patyrimais. Pasak Krystiano Lupos, „Užburtas kalnas“ yra vieta, kurioje pasąmonė susitinka su sąmone. Vieta, kurioje žmogus gyvena kitaip, turi kitokias galimybes, kitus potencialus. Ten atsidūrę žmonės gyvena ne realų, bet sapnišką gyvenimą ir patiria stebuklą, nepasiekiamą tikrovėje. Galiausiai tai veda link didžiulės katastrofos. Ši katastrofa įkūnija visus tuos demonus, kuriuos žmogus slepia savyje, nenorėdamas jų pripažinti. Per ją pamatome, kas mūsų laukia“.
Kuriant „Užburto kalno“ veikėjų „sapnišką gyvenimą“, režisieriui talkino ryškiausi lenkų jaunosios kartos videomenininkai: Natanas Berkowiczius, Nikodemas Marekas ir Stanislawas Zielinskis bei talentingas jaunas prancūzų kompozitorius Wladimiras Schallas. Beveik šimtą kostiumų spektaklio personažams sukūrė nuolatinis Lupos kūrybinis partneris Piotras Skiba. Pagrindinį – Hanso Kastorpo – vaidmenį kuria vienas talentingiausių jaunosios kartos aktorių Donatas Želvys. Vieną paslaptingiausių romano personažų, Hanso Kastorpo mylimąją Klavdiją Šoša skirtingais jos gyvenimo periodais, – aktorės Aušra Giedraitytė, Alvydė Pikturnaitė ir Viktorija Kuodytė. Hanso Kastorpo pusbrolį Joachimą – aktorius Matas Dirginčius. Du skirtingus – Berenso ir Peperkorno vaidmenis – aktorius Valentinas Masalskis. Pagrindinių Hanso Kastorpo mokytojų Setembrinio ir Naftos vaidmenis – aktoriai Aleksas Kazanavičius ir Sergejus Ivanovas. Spektaklyje taip pat vaidmenis kuria skirtingų kartų aktoriai Janina Matekonytė, Aušra Pukelytė, Ignas Ciplijauskas, Paulina Taujauskaitė, Matas Sigliukas Neringa Bulotaitė, Rūta Jonikaitė, Aistė Rocevičiūtė.
„Užburto kalno“ premjera Jaunimo teatre įvyks rugsėjo 20, 21 dienomis.
