Klausydami dailios emocionalios merginos vokalo, tikriausiai nedaugelis patikėtų, kad savo ateitį ji buvo pasiruošusi susieti su medicina, regėjo save su chirurgo skalpeliu darbuojantis operacinėje ar netgi lavoninėje. Bet, pasak artistės, atsakomybė ir geležiniai nervai scenoje reikalingi nė kiek ne mažiau, nei operacinėje.
– Prisiminkime, kas atvėrė jums vartus į stebuklingą muzikos šalį...
– Užaugau Vilniaus pakraštyje, Galgiuose netoli Naujosios Vilnios. Vaikystėje labai norėjau išmokti skambinti fortepijonu. Bet kai aštuonerių metų nuėjau į Naujosios Vilnios muzikos mokyklą, fortepijono klasėse nebebuvo vietų, o gitarai buvau dar per maža. Tada, močiutės patarta, pasirinkau akordeoną, nes jo klavišai man atrodė labai panašūs į pianino.
Mokytojai Žanai Gumenajai su manimi prireikė daug kantrybės, nes akordeonas mano sielai artimu instrumentu taip ir netapo. Dėka tos kantrybės mokslus aš visgi baigiau, kurį laiką grojau mokyklos akordeonistų orkestre.
O antroji muzikos mokykloje mano pasirinkta specialybė buvo vokalas. Dainuoti mėgau nuo mažens. Pamenu, kai vaikų darželyje rinko choro grupę, tiesiog išėjau su dainuojančiais vaikais niekam nieko nepasakius. Auklėtojos ilgai po darželį ieškojo dingusio vaiko... Muzikos mokykloje aš taip pat uoliausiai lankiau vokalo pamokas, o harmonijos ir solfedžio pamokose būdavau retas svečias. Pakeliui iš vidurinės mokyklos į muzikos mokyklą stovėjo sūpynės, prie kurių „užstrigdavau“ su draugais. Tad iki muzikos mokyklos nueidavau ne visada... Kol mokytoja nepaskambino mano mamai.
Tada jau mama griežtai pasiteiravo manęs, už ką ji moka mokestį muzikos mokyklai. Šeimoje su finansais buvo sunkoka, nes mano tėtis, kai man buvo vos vieneri, žuvo autoavarijoje. Taigi aš supratau savo kaltę. Susiėmiau ir per paskutiniuosius dvejus metus tapau pavyzdinga mokine.
Akordeono mokytojai Ž. Gumenajai esu dėkinga už tai, kad ji nuvedė mane pas savo kolegę – vokalo pedagogę Leontiną Komkienę, kuri įdiegė vokalo pagrindus ir parengė pirmajam mano gyvenime vokalistų konkursui. Jo komisijoje sėdėjo profesorė Irena Laurušienė. Tarp mūsų užsimezgė draugystė, ir pati sau netikėtai pradėjau ruoštis stojamiesiems egzaminams Muzikos ir teatro akademijoje.
– Kodėl – netikėtai? Turėjote kitokių planų ateičiai?
– Mokinė būdama, neplanavau stoti į LMTA. Svajojau apie mediciną, konkrečiau – chirurgiją. Arba apie gydytojos-veterinarės darbą, nes labai myliu gyvūnus, pati laikau šunį ir katę. Ir jaudinuosi dėl pasaulyje nykstančių gyvūnų rūšių.
Nustebsite, bet mane labai domina ir patologinė anatomija – viskas, kas vyksta su mūsų kūnais po mirties.
Taigi mano gyvenimas galėjo pasisukti visai kitaip. Bet abu keliai – mediko ir operos solisto – turi šį tą bendro: ir vienas, ir kitas reikalauja milžiniškos atsakomybės. Ir viename, ir kitame reikia geležinių nervų bei gebėjimo eiti pirmyn tuomet, kai sėkmė nuo tavęs nusisuka. Ir, beje, nei viename, nei kitame darbe negali sau leisti vėluoti. O išmokti laiku atvykti į repeticijas iš pradžių man nebuvo paprasta.
Geros anatomijos žinios dainuojant labai praverčia, nes žmogaus balsą formuoja daugybė fiziologinių dalykų. Išmanydamas juos ir jausdamas savo kūną supranti, kad jei nuo netaisyklingos mitybos sukils skrandžio rūgštys – jos neišvengiamai atsilieps balsui. Tai motyvuoja save atidžiau prižiūrėti.
– Kokiai tautybei save priskirtumėte – lenkų ar lietuvių?
– Baigiau lietuvišką mokyklą, bet pagal pasą esu lenkė. O genetiškai esu mišri: mūsų giminėje būta ir lietuvių, ir lenkų, ir baltarusių, ir žydų, ir netgi Balkanų tautų kraujo. Žodžiu, daug visko.
– O muzikantų būta? Iš kur tas įgimtas dainingumas?
– Kai pradėjau studijuoti LMTA, doc. Evaldas Vyčinas manęs pasiteiravo, ar nepažinojau garsaus cimbolininko Vladyslavo Volodkovič. Tik pasikonsultavusi su teta sužinojau, kad jis – mano senelio brolis. Buvau maloniai nustebinta.
O senelis iš mamos pusės turėjo labai gražų balsą. Jų buvo keturi broliai, tai visos Rūdiškės skambėdavo nuo brolių dainų. Tad muzikinius gabumus tikriausiai paveldėjau iš abiejų pusių.
– Kurie vokalo pedagogai lydėjo studijų ir stažuotės LNOBT laikotarpiu?
– Bakalauro studijas baigiau pas prof. I. Laurušienę. Tada, padedant ERASMUS mainų programai, metams išvykau į Vroclavo Karolio Lipinskio muzikos akademiją. Lenkiškai kalbėti jau mokėjau, todėl studijos Vroclave ir savarankiškas gyvenimas ligi tol nepažintame mieste paliko itin gerą įspūdį. Visiems rekomenduoju tokias patirtis!
Grįžusi į LMTA, paskutiniuosius magistro studijų metus praleidau doc. Julijos Stupnianek-Kalėdienės klasėje. Gavusi diplomą, atėjau į LNOBT operos stažuotojų programą, kur dirbu su prof. Sigute Stonyte. Čia liksiu ir artimiausią teatro sezoną.
– Pirmieji operos stažuotės metai padovanojo debiutą LNOBT scenoje. Prisiminkime jūsų pirmuosius vaidmenis...
– Mano debiutas įvyko antrojoje „Rigoleto“ premjeroje, kurioje dainavau Džovaną. Buvau pati jauniausia iš pastatymo solistų, o scenoje teko virsti gyvenimo mačiusia, supratinga Rigoleto namų tarnaite... Pirmosiose repeticijose drebėjau kaip drebulė – net pirštai verčiant natų lapus drebėdavo. Padėjo dirigentas Ričardas Šumila, tiesiog skleidžiantis ramybės aurą.
Vėliau tapau apsukria tavernos tarnaite Siuzana ispaniškos muzikos operetėje „Sarsuela“. Tai fiziškai sunkus vaidmuo, nes kartu šokti ir dainuoti yra didžiulis iššūkis. Dainavimui reikia ramaus kvėpavimo, o šokant viskas tavyje sukyla, ir turi ištęsti antros oktavos la tuomet, kai jau penkiasdešimt prakaitų nuo tavęs nutekėjo... Siuzanos partija man kol kas pati didžiausia.
Taip pat atlikau kelis vaidmenukus LNOBT spektaklyje „Alisa stebuklų šalyje“. Nuostabus spektaklis su šiuolaikine muzika! Kai mačiau jį pirmą kartą, pati dar nebūdama tarp atlikėjų – džiūgavau, ko gero, net labiau, nei salėje susirinkę vaikai. Todėl mielai sutikau prisidėti prie jaunosios spektaklio solistų komandos. Čia taipogi nemažai judesio, todėl esu dėkinga režisieriaus asistentei Jūratei Sodytei, kuri įdeda labai daug pastangų, kad „Sarsuelos“ ir „Alisos stebuklų šalyje“ spektakliai būtų tobuli.
– O kada į LNOBT pirmą kartą atėjote kaip žiūrovė?
– Gana vėlai – jau paauglystės metais. Pirma mano čia išklausyta opera buvo Piotro Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“. Tatjaną dainavo Julija Stupnianek-Kalėdienė, kuri vėliau tapo mano dėstytoja. Su ta pačia opera, dainuodama Olgą ir Auklę diplominiame spektaklyje, aš ir baigiau magistro studijas.
Iš naujų LNOBT pastatymų man labai patinka „Dievo avinėlis“. Stebėjau visas repeticijas nuo „atsarginių suolelio“ – būčiau pakeitusi Ievą Prudnikovaitę ir atlikusi Moterėlės partiją, jei būtų to prireikę. Kiekvieną repeticiją nenustojau žavėtis kūriniu, nors girdėdavau jį kasdien. Ir nė trupučio nenusibodo!
– Koncerte „Ekspresionizmo genijai“ atliekate Richardo Strausso operos „Rožės kavalierius“ ištrauką kartu su labiau patyrusiomis teatro dainininkėmis – Joana Gedmintaite ir Monika Pleškyte. Galbūt netrukus scenoje pamatysime ir jūsų Oktavianą?
– Manau, reikėtų dar kokių penkerių metų, kad subręsčiau tokiai sudėtingai partijai. Tiesiog dirigentas R. Šumila norėjo, kad koncerte skambėtų garsusis Maršalienės, Sofi ir Oktaviano tercetas, kuriame Maršalienė susitaiko su mintimi, kad jos jaunasis gerbėjas atrado savo amžiaus mylimąją. Reikėjo mecosoprano, ir man pasiūlė pabandyti.
Oktavianas – „kelnių vaidmuo“, todėl koncerto scenoje stengiuosi atrodyti berniukiškai. Tačiau visuose miestuose – Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje – pristatau skirtingus berniuko įvaizdžius. Mano personažas – tai septyniolikos metų jaunuolis, atsidavęs vyresnei moteriai. Turbūt vaikystėje jam trūko motiniškos meilės, bendravimo šilumos, kurios jam suteikė Maršalienė... Tuo šis vaidmuo panašus į Kerubiną iš Wolfgango A. Mozarto „Figaro vedybų“ ؘ– jo partiją buvau parengusi studijų metu.
– Pernai laimėjote antrą vietą Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkurse. Kokiuose dar konkursuose teko dalyvauti?
– Laimėjau tarptautiniuose „Harmony“ vokalistų konkursuose Turkijoje ir Gruzijoje, „Romansiada“ konkurse Vokietijoje, taip pat tarptautiniame baroko muzikos atlikėjų konkurse Italijoje. Ten sulaukiau pasiūlymo soliniam koncertui bažnyčioje, kuris klausytojų buvo labai šiltai priimtas. Baroko muzika, atvirai pasakius, iš pradžių man nelabai patiko, bet kuo labiau gilinuosi – tuo ji darosi artimesnė.
Dalyvavimas konkursuose – tai įgyta patirtis ir sutikti nauji žmonės. Dabar turiu pažįstamų skirtingose pasaulio šalyse, ir tai džiugu.
– Ar ateityje galvojate apie stažuotes užsienio teatruose?
– Būtų neblogai, bet tam reiktų dalyvauti perklausose. O šito aš nelabai mėgstu. Kai reiklūs vertintojai sutelkia dėmesį į tave vieną – mane šitai išmuša iš vėžių. Bet mokausi. Turbūt to daugiausiai ir išmokau per LNOBT praleistus metus: labiau savimi pasitikėti, susikoncentruoti prieš pasirodymus.
Neseniai dalyvavau „Hofmanų istorijų“ perklausoje – šios Jacqueso Offenbacho operos premjera LNOBT numatyta 2024 m. pradžioje. Yra ten toks vaikinukas Niklausas... Nežinau, ar būsiu atrinkta jo partijai, bet tikrai stebėsiu „Hofmano istorijų“ pastatymo procesą ir mokysiuosi iš kitų.
– Galbūt ateityje planuojate rinktis dar vienas studijas?
– Taip. Galvoju apie psichologiją, nes dainuojant ji be galo svarbi. Užtenka ateiti į pamoką su bloga nuotaika – ir jau blogai dainuosi, nes dainavimo procesas neišvengiamai susijęs su mentaliniais reikalais. Kaip jautiesi – taip ir dainuoji. Kai ateidavau pakylėta – net stengtis labai nereikėdavo, o profesorė I. Laurušienė patenkinta klausdavo: „Evelina, kas tau šiandien nutiko?..“
– Ar svarstote savarankiškų koncertinių programų galimybę?
– Iš tiesų galvoju apie teminius vokalinius koncertus, kuriuose skambėtų, pavyzdžiui, ispaniška arba itališka muzika. Juk karjeros pradžioje būtina kuo dažniau pristatyti save scenoje, kad klausytojas tave įsimintų.
Netrukus dalyvausiu teatralizuotame LNOBT solistų koncerte, kurį sostinės gyventojai girdės du kartus: birželio 8-ąją – Rotušės aikštėje („Vilnius 700“ renginių programoje) ir birželio 16-ąją – Valdovų rūmų kieme („Kultūros nakties“ renginių programoje). Pagal režisierės Agnės Ambrozaitytės-Šumilės parengtą scenarijų ten būsiu nepaklusni dukrelė, mėginanti tėvams įrodyti, kad jau suaugo.