– Kaip poezija atsirado Jūsų gyvenime?
– Nuo mažumės buvau skatinama skaityti. Tad poezija atsirado vaikystėje, kaip ir pasakos bei įvairios vaikiškos knygos. Eiliuotos knygelės buvo trumpos – greitai perskaitomos, o man būdavo smagu užsidėti sau varnelę už greitai perskaitytą knygą. Neseniai supratau, kad tuo metu man įtaką daręs žmogus buvo viena močiutės kaimynė – ji buvo literatė, mėgdavo eiliuoti, o užsukusi pas mus į svečius deklamuodavo savo eilėraščius. Man, kaip vaikui, jos rašymas buvo savotiškas pavyzdys – pradėjau ją kopijuoti, tarp kitų ateities profesijų „matuotis“ ir rašytojos. O mano geriausios draugės seneliai gyveno šalia Marcelijaus Martinaičio sodybos Skersinės soduose, tad dažnai išgirsdavau istorijų apie poetą M. Martinaitį – koks jis draugiškas ir mielas žmogus. Iš smalsumo anksti ėmiau skaityti M. Martinaičio knygas. Įkvėpta pradėjau „leisti“ savo knygutes – susiūdavau popieriaus lapus ir prirašydavau juose eilėraščių apie gamtą, gyvūnus, draugus ir panašiai.
– Kada supratote, kad norite ir galite savo kūrybą viešinti, dalintis su visuomene?
– Įstojusi studijuoti filologijos supratau, kad tarp mano bendraamžių yra nemažai skelbiančių savo kūrybą. Jiems rašymas buvo reikšmingas ir pasididžiavimo vertas užsiėmimas. Į stalčių prirašiusi ir aš buvau nemažai, tik niekada neviešindavau. Tad pirmame kurse bernardinai.lt publikavo keletą senų mano tekstų, kuriuos parašiau būdama 10–11 klasėje, o pirma publikacija kultūrinėje spaudoje pasirodė 2014 m. Turbūt reikėtų paminėti ir VU Filologijos fakulteto rengiamą tradicinį konkursą „Filologijos ruduo“, kurio metu atrenkami geriausiai rašantys universiteto poetai, prozininkai. Kai ten apsilankiau kaip žiūrovė, supratau, kad galėčiau parašyti ne ką prasčiau nei pasirodžiusieji. Niekada šiame konkurse nedalyvavau, bet „Filologijos ruduo“ man suveikė kaip paskatinimas.
– Jūsų abi knygos yra puikiai įvertintos. Atsižvelgus į kritikų pastebėjimus, pirmojoje išryškėja dramatizmas, gotiškumas. Antrojoje – šeimos šaknų, feminizmo ir net antropologinio žvilgsnio į protėvių istoriją sąsajos. Kaip stipriai šiuos jausmus, mintis išgyvenote rašydama? Kokia dalis Jūsų asmenybės yra išleistuose kūriniuose?
– Kiekviena poezijos knyga yra paženklinta laiko, ji atspindi tuo metu autoriui buvusias įdomias ir svarbias temas, bet literatūros aš nelaikau fotografiškai tiksliu žmogaus veidrodžiu. Pavyzdžiui, žiūrėdami į senas Vilniaus nuotraukas galime matyti, koks buvo miestas, kai mes jame dar negyvenome, gauti pakankamai objektyvios informacijos. Bet eilėraščiai nėra objektyvūs, jie nėra nuotraukos, todėl vaizduotės ir tikrovės santykio matuoti neverta. Kai kurie mano eilėraščiai yra labiau dokumentiniai, juose galima rasti daug sąsajų su tikrove, kiti labiau metaforiški. Apskritai visa kūryba yra daugiau ar mažiau išgalvota, taigi neįmanoma taip lengvai iššifruoti, kur pasirodo „tikrasis“ autorius, o kur „netikras“ veikėjas.
– Ar kurdama bandote pasiekti tam tikrų tikslų? Galbūt norite išsiųsti skaitytojui atitinkamą žinutę?
– Rašydama pirmosios knygos „Trapūs daiktai“ eilėraščius apie tai nemąsčiau. O antrą knygą „Adela“ rašiau jau sąmoningiau – labiau suvokdama, kodėl ir ką noriu pasakyti. Čia skaitytoją kviečiu apmąstyti laiką ir atsigręžti į praeitį, jos pėdsakus dabartyje. Martynas Pumputis žurnale „Metai“ publikavo recenziją apie mano knygą, kurią labai gražiai pavadino – „Kelialapis į audringą praeities jūrą“. Pefrazuojant, mano žinutė skaitytojui ir yra tokio laivo bilietas.
– Esate ne tik poetė, bet ir leidyklos-kultūrinės asociacijos „Bazilisko ambasada“ viena iš įkūrėjų, taip pat redaktorė, projektų vadovė. Tad nors veiklos yra persipynusios, kas užima daugiau Jūsų gyvenimo laiko? Asmeninė kūryba ar darbai „Bazilisko ambasadoje“?
– Daugiausia laiko dirbu kaip laisvai samdoma redaktorė kitoms leidykloms ir įvairioms įmonėms. Asmeninė kūryba daug laiko neužima, nes sunku nuspėti, kada kils nauja idėja. Pasitaiko, kad pirmosios eilėraščio eilutės atklysta važiuojant troleibusu ar ką tik pabudus. Tuo metu jas užsirašau, bet kasdienio rašymo, tarkim, nuo 14 iki 16 val., nepraktikuoju. Dėl to tiek rašymas, tiek ir veikla „Bazilisko ambasadoje“ veikiau yra hobiai.
– Jums buvo skirta Jaunosios redaktorės premija už kūrybingą prozos ir poezijos knygų redagavimą, atsakingą požiūrį į knygos kūrimo procesą. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?
– Premija yra reikšmingas profesinis įvertinimas, skatinantis nenuleisti rankų, optimistiškai ir pozityviai žvelgti į savo darbą, tobulėti, mokytis, nesustabarėti.
– Tai – jau ne pirmas apdovanojimas, kurį esate pelniusi. Kaip vertinate savo kelią iki šio momento? Ar jaunam žmogui sunku pasiekti pripažinimo?
– Džiaugiuosi įvairiais dalykais, ir dideliais, ir mažais. Kažkada pirmųjų eilėraščių išspausdinimas laikraštyje suteikė didžiausią džiaugsmą, kuris buvo ne menkesnis, nei šiemet gavus redaktorės premiją. Sudėjus viską nuo pat pradžios iki šio momento, atrodo, kad savo keliu ėjau gana nuosekliai, laipsniškai. O ar jaunam žmogui sunku pasiekti pripažinimo, aš nežinau – redagavimas nėra ta sritis, kur reikėtų grumtis, o šiuolaikine lietuvių literatūra, ypač poezija, didžioji visuomenės dalis nesidomi. Kad ir koks pripažintas šioje siauroje nišoje bebūtum.
– Viename interviu minėjote, kad nesate iš tų poetų, kurie kepa knygas vieną po kitos. Kada vėl nustebinsite savo gerbėjus nauja knyga? Kokie artimiausi planai laukia šiuo metu?
– Išties, yra tokių autorių, kurių knygos pasirodo kone kiekvienais metais, bet man knygos taip greitai nesirašo. Po „Adelos“ jokių terminų kitai savo poezijos knygai nesu nusistačiusi. Bet smagu pasidalinti, kad su Dominyku Norkūnu esame parašę istoriją vaikams „Voriukė Mimi ieško namų“. Tai istorija apie draugystę ir nugalėtą baimę. Džiaugiamės, kad ją iliustravo Didžiosios Britanijos menininkas Gordy Wright, o leidykla „Baltos lankos“ mūsų knygelę mažiesiems išleis jau šį pavasarį.