Nebent intuityviai jis būtų pamatuotas pasaulio enciklopedijose, nors ką anuomet būta matuoti – stebukliukų įvykdavo, tačiau Lietuva pasaulio žemėlapiuose tuo metu lindėjo labai svetimo drakono pilve.
Kita vertus, pats puikiai prisimenu tris ar keturias lietuvių autorių vaikams skirtas knygas, kurios įsispaudė giliau nei daugelis privalomų skaitinių mokykloje ar universitete ir liko paširdžiuose. Sakykite, ką norite, bet svarbiausia yra poveikis, intymi išliekamoji vertė, įsiskiepijanti per skaitymą, per vaiko kontaktą su knyga.
Jau daugiau nei kelis dešimtmečius neturime J. Degutytės ir, tiesą sakant, per pastarąjį dvidešimtmetį šis tas pakito: per 20 nepriklausomybės metų (1990–2009) Lietuvoje vaikams ir paaugliams buvo išleista daugiau kaip 7 tūkst. pavadinimų knygų, o tai beveik dukart daugiau nei per visą sovietinės okupacijos penkiasdešimtmetį.
Šiek tiek istorijos
Jei tikėsime prof. Vincu Auryla, gyvenimą skyrusiu vaikų literatūros tyrinėjimams, pirmasis lietuviškas vaikams skirtas kūrinėlis buvo religinis eilėraštis „Kalėdaitis dėl mažų vaikelių“, išspausdintas elementoriuje „Mokslas skaitymo rašto“ (1763). O štai pasaulietinė lietuvių vaikų literatūra, pradėjusi formuotis XIX a., pradžią gavo iš antikos mitų, Ezopo pasakėčių, tautosakos ir viduramžių epo (Liudviko Rėzos, Simono Daukanto, Antano Tatarės, Vinco Pietario kūriniai).
Pirmoji vaikų knyga Europoje – Jano Amoso Komenský „Orbis Pictus“ (liet. „Pasaulis paveiksluose“; 1657) – nulėmė Kajetono Nezabitauskio elementoriaus „Naujas mokslas skaitymo dėl mažų vaikų Žemaičių ir Lietuvos“ (1824) atsiradimą. Antikos, Rytų pasaulio ir viduramžių motyvai į lietuvių vaikų literatūrą atėjo per Charles’o Perrault, Wilhelmo Hauffo, brolių Grimmų pasakas, jos diapazoną XIX a. išplėtė Danielio Defoe „Robinzono Kruzo“, Jonathano Swifto „Guliverio kelionių“, vėliau – Hanso Christiano Anderseno pasakų perpasakojimai.
Nuosekli vaikų literatūros istorija prasidėjo tik XX a., nes 1864–1904 m. carinės Rusijos, kuriai Lietuva tuo metu priklausė, valdžia buvo uždraudusi viešai vartoti lietuvių kalbą. Vaikų literatūros klestėjimo laikotarpiu tarpukaryje viduramžių didikų medžiokles parodijavo Kazys Binkis („Kiškių sukilimas“, 1937), antikos literatūroje populiarius gyvulių ir žmogaus teismo, padavimų apie miestų įkūrimą motyvus plėtojo Balys Sruoga („Aitvaras teisėjas“, 1935; „Giesmė apie Gediminą“, 1938). XX a. pradžioje Žemaitė, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana, Jonas Biliūnas, Vincas Krėvė, Juozas Tumas-Vaižgantas vaikų dvasinius išgyvenimus jau vaizdavo kaimo aplinkoje, o XX a. 4-ajame dešimtmetyje vaikų literatūra nuo didaktizmo ir moralizavimo pasuko į psichologiškumą, veržėsi į laisvės ir nuotykių pasaulį (Salomėjos Nėries „Eglė žalčių karalienė“, 1940).
Eilėraščiuose atsirado modernizmo poetikos. Vaiko sieloje ieškota ištakų tų idealų, kurie brangūs visiems (Antano Vaičiulaičio „Vakaras sargo namely“, 1932; Stepo Zobarsko „Ganyklų vaikai“, 1934; Liudo Dovydėno „Kelionė į pievas“, 1936). Imituojant vaikystę, į gyvenimą žvelgta smalsiomis vaiko akimis (Petro Cvirkos „Cukriniai avinėliai“, 1935). Vaikai, žengdami į gyvenimą duobėtais keliais, vaizduoti optimistiški, pilni sumanymų ir energijos (Bronės Buivydaitės „Auksinis batelis“, 1936). Tuo metu pasirodė ekologinio humanizmo kūrinių, kuriuose apie žmogaus vertę sprendžiama iš jo santykių su gamta. Stiliui, kaip ir vaiko prigimčiai, būdinga nuotaikų kaita, minties šuoliai, jausmų bangavimas, pasakojimas prisodrinamas vaiko fantazijos ir minčių. Tuo metu išleistos pirmosios nuotykių apysakos ir pjesės profesionalų vaikų teatrui.
Sovietmečiu Lietuvoje kurta vaikų literatūra jau buvo kitokia. Supriešintos gėrio ir blogio sąvokos, žmonės skirstyti į išnaudotojus ir išnaudojamuosius, o krikščioniškąjį humanizmą pakeitęs socialistinis humanizmas aukščiausiu kūrybos etalonu laikė klasinį principingumą: visur šmižinėjo kolūkius žlugdantys buožės, grobstytojai, imperialistų agentai, buržuaziniai nacionalistai. Vaikai vaizduoti kaip socializmo statytojai: dalyvauja kaimo kolektyvizacijoje, kviečia kovoti už taiką, „demaskuoja“ savo bendraamžius, kenkiančius pionieriams. Taip piešiamas nelaimingas vaikų gyvenimas Vakaruose ir laiminga vaikystė socializmo šalyje.
„Atlydžio“ metais vaikų literatūroje ėmė formuotis metaforinis realizmas – rašytojai grįžo į savo tautos etnokultūrą. Pasirodė stilizuotų lietuvių liaudies pasakų rinkinių. Vaikų poezijoje prislopo agitacinis patosas, įsigalėjo lyrinis ir epinis eilėraštis, pasaka, poema (Kostas Kubilinskas, Anzelmas Matutis, Ramutė Skučaitė). Iš poezijos išstumtus religinius motyvus keitė meditacinė lyrika (Janina Degutytė). Vaiko empirinė patirtis poetizuota fantaziją jungiant su vaiko aplinka, augalų ir gyvūnų personifikacijoms suteikta žmogaus charakterio bruožų. Įvairėjo eilučių simetrija, ritmika, aliteracijos, refrenai.
Įsivyravo asociatyvūs vaizdai, aforistiškas sakinys, ekspresyvus stilius. Vaikai buvo pratinami prie sudėtingesnių „poetinio eismo taisyklių“ (Eduardas Mieželaitis, Justinas Marcinkevičius), vaikų poezija perėmė visos poezijos kūrybinę patirtį (Janina Degutytė, Violeta Palčinskaitė, Judita Vaičiūnaitė, Ramutė Skučaitė). Juozas Erlickas parodijavo „aksominę laimingos vaikystės“ poeziją. Sigitas Geda sukūrė simbolišką pasakų žygūną Nieką – kosmoso, vandenynų, žemės, civilizacijos ir kultūros kūrėją („Baltojo Nieko dainelės“, 1977). Baltų mitologijos įvaizdžiais buvo įprasminama lietuvių kosmogonija (Leonardo Gutausko „Dangaus kalvis Perkūnas“, 1980; Martyno Vainilaičio „Bruknelė“, 1991). Formavosi ekologinio humanizmo vaikų literatūra.
Priešindamiesi techninės civilizacijos prakticizmui ir bedvasiam materializmui, rašytojai rėmėsi archajiškais lietuvių tautos kultūrinės savimonės klodais. Suklestėjo literatūrinės pasakos-apysakos, kuriose vaizduojama lietuvių gyvensena, jaukus stilizuotas pasaulis, gyvenimo prasmės ieškantys veikėjai. Pasakų herojai dėl savo ydų ar visuomenės atstūmimo įvairiais magiškais būdais patenka į despotiškų valdovų viešpatijas, patiria sunkių išbandymų, susiduria su kraugeriais, savimylomis, išpuikėliais, ordinais apsikarsčiusiais valdovais, bukapročiais, savanaudžiais rūmų valdiniais (Vytautės Žilinskaitės „Melagių pilis“, 1968).
Vytautas Petkevičius sukūrė vaikų literatūroje pirmąjį romaną legendą „Molio Motiejus – žmonių karalius“ (1978), apimantį kelis tautos egzistencijos ir kovų su grobikais amžius. Atsirado įniršusių paauglių psichologinė apysaka (Vytauto Bubnio „Arberonas“, 1969; Algimanto Zurbos „Integralas“, 1981; Vytauto Račicko „Visai netyčia“, 1987). Kosto Kauko apysakose susipynę valkatavimo, narkomanijos, prievartavimo, juodosios magijos, mistinės lemties, savižudybės, žmogžudystės motyvai. Irstant sovietinės ideologijos pamatams, Lietuvoje pradėta leisti egzodo vaikų literatūra. 1989 m. įkurtas Baltijos šalių vaikų literatūros forumas – tuometės Sovietų Sąjungos rašytojų sąjungos vaikų literatūros tarybos alternatyva.
Pastarojo dešimtmečio vaikų literatūra
Dar prieš porą dešimtmečių uoliai vartotas terminas knygų deficitas, o dabar dažnas skaitytojas, užėjęs į knygyną, sutriks priešais šimtus įvairių spalvų ir stilių žinomų ir dar negirdėtų autorių knygų. „Gyvename laikais, kai pasaulis pilnut pilnutėlis knygų. Skaitytojo dalia – skverbtis į jų pasaulį: paskaitinėti, o tada jau imti skaityti. Skaitytojo dalia – netikėtai aptikti tose spaudos džiunglėse kūrinį, kuris būtų it burtininkas – toks jaudinantis ir paslaptingas, kad skaitydamas jį pats imtumeis keistis“, – apie knygų paslaptis rašė H. Ch. Anderseno premijos laureatė Margaret Mahy. Lietuva taip pat pilnut pilnutėlė knygų: demokratijos sąlygomis vaikų knyga tapo ne tik kultūros faktu, bet ir preke, kuri skatina masinės kultūros plitimą. Vaikų literatūrai reikia diegti „tvermės kultūrą“ (Kazys Almenas) ir taip kitų kultūrų apsuptyje palaikyti jaunosios kartos lietuvių tapatybę.
Lietuvoje kasmet išleidžiama daugiau kaip 4 tūkst. pavadinimų knygų. Pusė tų leidinių – grožinė ir vaikų bei paauglių literatūra, atitinkamai apie 38 ir 12 proc. viso knygų srauto, taigi kas aštunta Lietuvos knygų rinkoje pasirodanti knyga yra skirta vaikams arba paaugliams. Tokių knygų leidyba Lietuvoje ypač sparčiai augo pastarąjį dešimtmetį. Leidyklos perprato knygų rinkos dėsnius ir užpildė daugumą nišų: gausiau buvo leidžiamos žaislinės, paveikslėlių, fantasy žanro knygos, paauglių literatūra. Dabar galime pasidžiaugti Lietuvos vaikų ir paauglių knygų produkcija, išsiskiriančia didžiule turinio, žanrų, apimties, formos, adresato, iliustracijų, meninio apipavidalinimo įvairove.
2006 m. buvo pasiektas absoliutus šalies vaikų knygų leidybos rekordas – per metus išleista daugiau kaip 700 pavadinimų knygų. Užklupęs sunkmetis sumažino leidybos mastą: 2009 m. išleista 466 pavadinimų knygų. Tačiau kasmet vaikų knygų fondą pasipildyti 400–500 naujų leidinių mūsų šaliai yra normalus rodiklis. Palyginti su ankstesniu periodu, jis netgi aukštas.
Lietuvių vaikų knygų tiražai labai svyruoja: knygos leidžiamos ir kelių šimtų, ir keliolikos tūkstančių egzempliorių tiražu – priklauso nuo autoriaus, žanro, apimties, paskirties. Statistinė analizė rodo, kad tiražų mažėjimo tendencija šalies knygų leidyboje nesikeičia jau 20 metų. Nors vidutinis vaikų knygos tiražas taip pat mažėjo (1993 m. – 18 900, 2009 m. – 2 700 egzempliorių), jis visada buvo bemaž dvigubai didesnis už bendrą vienos knygos tiražo vidurkį.
Lietuvos leidybos sistemą sudaro daugiau kaip 500 leidyklų ir leidėjų, iš jų 60–70 kasmet išleidžia po vieną ar daugiau vaikų bei paauglių knygų, tačiau vaikų knygų rinkoje dominuoja keliolika leidyklų: „Alma littera“, „Gimtasis žodis“, „Nieko rimto“, „Egmont Lietuva“, „Presvika“, „Mūsų knyga“, „Trys nykštukai“, „Obuolys“, „Dominicus Lituanus“, „Versus aureus“, „Tyto alba“, „Vaga“, „Baltos lankos“, „Šviesa“, „Žara“, „Rosma“, „Garnelis“. Pastaruoju metu pastebimas ir mažųjų leidyklų, leidžiančių išskirtines knygas, įskriejimas į vaikų knygų leidybos orbitą. Neseniai publikai prisistatė viena įdomiausių Lietuvos leidyklų „Kitos knygos“ ir mažiesiems skaitytojams pateikė kelias knygas, kurios jau tapo populiarios. Ši leidykla turi ambicingų planų ne leisti didaktines, tuščiaspalves holivudiškų piešinėlių knygas, bet išmoningai ir sykiu atsakingai kurti vaiko pasaulį, orientuojantis į aukštus estetinius standartus.
Didžiausią išleistų vaikų ir paauglių knygų dalį (apie 40 proc.) sudaro ankstyvajam skaitymui skirti leidiniai. Vaikų knygas kuria ir iliustruoja žymiausi Lietuvos dailininkai: Kęstutis Kasparavičius, Lina Dūdaitė, Irena Daukšaitė-Guobienė, Jūratė Račinskaitė, Rimvydas Kepežinskas, Irena Žviliuvienė, Paulius Juodišius, Lina Eitmantytė-Valužienė, Rasa Joni, Giedrius Jonaitis, Eglė Kuckaitė, Vaidas Žvirblis, Rimantas Rolia, Laisvydė Šalčiūtė, Kamilė Gužaitė ir kt.
Originalioji literatūra sudaro apie trečdalį visos lietuvių vaikų knygų produkcijos. Lietuvių vaikų literatūros leidyba sovietmečiu, pradedant maždaug 1970 m., ilgą laiką buvo vyraujanti. Paskelbus nepriklausomybę, verstinių knygų ėmė daugėti, o tūkstantmečio pabaigoje (1996) pasikeitė originaliosios ir verstinės literatūros santykis. Jau bemaž dešimtmetis, kai vertimų išleidžiama dukart daugiau nei originaliosios literatūros knygų.
Vertimų sraute pirmauja amerikiečių ir anglų knygos – vertimai iš anglų kalbos sudaro daugiau nei pusę visų vaikų ir paauglių vertimų. Nemažai verčiama iš vokiečių (15–19 proc.), prancūzų (9–6 proc.), lenkų (7–8 proc.), italų ir ispanų kalbų. Lietuvoje labai populiari Šiaurės šalių vaikų literatūra, tad kasmet sulaukiame įvairių šių tautų vaikų knygų.
Apie 20 proc. visos vaikų knygų produkcijos sudaro nauji lietuvių autorių kūriniai. Dabartinėje lietuvių vaikų literatūroje populiariausios trumposios pasakos, apysakos-pasakos, fantasy žanro literatūra, tačiau leidžiamos ir probleminės prozos knygos, poezija. Tarp reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio vaikų literatūros kūrinių – Gintarės Adomaitytės, Rimanto Černiausko, Juozo Erlicko, Sigito Gedos, Pauliaus Juodišiaus, Kęstučio Kasparavičiaus, Nijolės Kepenienės, Vytauto V. Landsbergio, Gendručio Morkūno, Ramutės Skučaitės, Violetos Palčinskaitės, Selemono Paltanavičiaus, Vytauto Petkevičiaus, Sigito Poškaus, Vytauto Račicko, Kazio Sajos, Mykolo Sluckio, Martyno Vainilaičio, Vytautės Žilinskaitės – knygos.
Labiausiai norėtųsi paminėti du vaikų literatūros deimančiukus, kaip tokio pobūdžio autorius kadaise vadino J. Tumas-Vaižgantas, – Gendrutį Morkūną ir Kęstutį Kasparavičių. Tik penkerius metus savo kūrybą publikavęs G. Morkūnas (1950–2009) vaikų literatūrai suteikė naujų impulsų: pasak vaikų literatūros tyrinėtojo Kęstučio Urbos, jo knygose „Vasara su katšuniu“, „Grįžimo istorija“, „Velniškai karštos atostogos“ magiškojo realizmo apraiškos įspūdingai sąveikauja su nonsenso triukais ir intonacijomis, vizijomis ir metaforiškais vaizdais.
Tačiau svarbiausia, kad tai labai turininga ir išmintinga literatūra. K. Kasparavičius, pats rašantis ir iliustruojantis savo knygas, – gana plačiai žinomas pasaulyje. Jo kūryba priskirtina paveikslėlių knygos žanrui, šiuo metu klestinčiam pasaulyje. Pastaruoju metu šį žanrą ima vertinti ir leidėjai, ir pirkėjai, o šis knygų tipas vis labiau įsitvirtina knygų rinkoje. Štai neseniai pasibaigusioje Frankfurto knygų mugėje paskelbtas 2013 m. Astridos Lindgren atminimo premijos kandidatų sąrašas. Tarp daugybės ryškiausių pasaulio rašytojų ir dailininkų įrašytas ir plačiausiai žinomas lietuvių vaikų knygų kūrėjas K. Kasparavičius. Yra dėl ko džiūgauti: Astridos Lindgren atminimo premijos nominantų sąraše – 207 kandidatai iš 67 pasaulio šalių. Premijos laureatas bus paskelbtas 2013 m. kovo 26 d. Švedijoje. Apdovanojimas taps svarbiu akcentu ir 50-ojoje didžiausioje pasaulyje specialistams skirtoje Bolonijos vaikų knygų mugėje (Italija). Tikėkimės, kad iškiliausiam mūsų vaikų knygelių kūrėjui pasiseks. O šiuo metu, žiemą, kas belieka vaikams, be mokslo, kiemo džiaugsmų su rogutėmis ir slidėmis? Tik knygos!
Taigi, broliai seserys, imkit mane ir skaitykit!