Savo 80-ojo gimtadienio proga Dalai Lama nusprendė kartu su bičiuliu arkivyskupu Desmondu Tutu praleisti savaitę Jo Šventenybės rezidencijoje Dharamsaloje, Indijoje, ir nuoširdžiai pasikalbėti. Prie jų mielai sutiko prisidėti rašytojas ir nuolatinis arkivyskupo palydovas Douglasas Abramsas. Jis užrašė dviejų iškiliausių šių dienų dvasinių mokytojų ir moralės vedlių mintis. Jie dalinosi ne tik savo asmeninėmis pažiūromis bei potyriais, bet ir mokslininkų nuomone, kas yra neišsenkami džiaugsmo šaltiniai ir kaip juos atrasti nestabiliame šių dienų pasaulyje.
Rimtus Dalai Lamos ir Desmondo Tutu pokalbius visą savaitę lydėjo nesibaigiantis juokas ir jaudinantys prisiminimai apie meilę ir netektis. Aiškindamiesi, kas yra džiaugsmas, dvasiniai mokytojai išnagrinėjo daugybę sudėtingų, skaudžių ir painių temų bei pasidalino nelengvai sukaupta išmintimi, kaip neišvengiamų kančių akivaizdoje gyventi džiaugsmingai ir kaip šį jausmą transformuoti iš trumpalaikio į nuolatinę būseną.
Kviečiame skaityti ištrauką.
**
Be kančios nebus nieko gražaus
– Arkivyskupe, kalbėjote apie tai, kad Dalai Lama tremtyje patyrė daug kančių. Jūs ir jūsų šalis irgi smarkiai kentėjote per apartheidą. Tai tinka ir asmeniniam gyvenimui – susirgote prostatos vėžiu, dabar mėginate jį įveikti. Daugumai ligonių sunku džiaugtis. O jūs kančios akivaizdoje gebate išlikti džiaugsmingas. Kaip tai pavyksta?
– Be abejo, man padėjo tikrai daug žmonių. Gera suvokti, kad esi ne vieniša ląstelė. Esi nuostabios bendruomenės dalis. Tai nepaprastai padėjo. Jau kalbėjome, kad džiaugsmo nerasi, jeigu toks bus tavo tikslas. Taip tik susitelksi į save. Žmogus kaip ir gėlė sukrauna pumpurą ir pražysta dėl kitų žmonių. Ir aš manau, kad gyvenime būtina patirti kažkiek kančios, gal net labai stiprios kančios, jeigu nori pajusti atjautą.
Kai Nelsonas Mandela pateko į kalėjimą, – dėstė toliau arkivyskupas, – jis buvo jaunas ir netgi, sakyčiau, ištroškęs kraujo. Jis buvo savo partijos, Afrikos nacionalinio kongreso, karingojo sparno vadas. Jam teko dvidešimt septynerius metus praleisti kalėjime, ir daug kas pasakytų: „Dvidešimt septyneri metai – ech, koks praradimas!“ Ir žmonės nustemba, kai prieštarauju, sakau, kad tų dvidešimt septynerių metų būtinai reikėjo. Tam, kad Mandela atsikratytų visko, kas nereikalinga. Kalėjime patirtos kančios jam padėjo tapti didžios dvasios žmogumi, pasirengusiu išklausyti ir kitą pusę. Ši patirtis jam padėjo pamatyti, kad tie, kuriuos laikė priešais, irgi yra žmonės, žmonės su savomis baimėmis ir savais lūkesčiais. Ir kad juos suformavo visuomenė. Jeigu ne tie dvidešimt septyneri metai, vargu ar būtume pažinę tokį didžiadvasį Nelsoną Mandelą, kuris sugeba taip atjausti kitus ir pasijusti kito žmogaus kailyje.
Kai rasistinė PAR vyriausybė buvo įkalinusi Nelsoną Mandelą ir daugybę kitų politinių vadovų, arkivyskupas tapo tikruoju kovos prieš apartheidą ambasadoriumi. Jį saugojo anglikonų bažnyčios dvasininko apsiaustas ir Nobelio premija, įteikta 1984 m., todėl jam pavyko įgyvendinti kampaniją prieš juodaodžių ir kitų spalvotųjų priespaudą savo šalyje. Ši kruvina kova pareikalavo daugybės vyrų, moterų ir vaikų gyvybių, o per jų laidotuves arkivyskupas nenuilstamai pamokslavo apie taiką ir atleidimą.
Kai Nelsonas Mandela buvo paleistas iš kalėjimo ir tapo pirmuoju laisvos Pietų Afrikos Respublikos prezidentu, paprašė arkivyskupo įkurti Tiesos ir susitaikymo komisiją, kuri taikiomis priemonėmis atsakytų į apartheido žiaurumus ir praskintų kelią naują ateitį be keršto ir atpildo.
– Gal ir paradoksalu, – rutuliojo mintis arkivyskupas, – tačiau nuo to, kaip reaguojame į neigiamus dalykus, priklauso, kokiais žmonėmis tampame. Jeigu išgyvensime tik neviltį, virsime surūgėliais ir nervingais pikčiurnomis, kuriems norėsis viską griauti. Jau kalbėjau apie moteris ir gimdymą, tai puiki metafora – iš tikrųjų, kad gimtų kas gražaus, reikia šiek tiek skausmo, šiek tiek nusivylimo, šiek tiek kančios. Tokia visa ko prigimtis. Taip sutvarkyta visata.
Vėliau nustebau išgirdęs, kad Pathikas Vadhva (Pathik Wadhwa), mokslininkas, tiriantis nėščių moterų sveikatą, teigia, jog tokiose situacijose išties veikia tam tikras biologinis dėsnis. Būtent stresas ir pasipriešinimas skatina embrioną vystytis gimdoje. Jeigu kamieninės ląstelės patiria per mažai biologinio streso, skatinančio jas atsiskirti ir tapti mumis, šitai nevyksta. Tokia sudėtinga gyvybės rūšis kaip žmogus nebūtų išsivysčiusi be streso ir pasipriešinimo. Mes tiesiog nebūtume atsiradę.
– Nieko neišeis, jeigu norėdamas tapti geru rašytoju nuolat vaikščiosi į kiną ir valgysi saldainius, – apibendrino arkivyskupas. – Turi sėsti ir rašyti, kartais tai gali nepaprastai erzinti, bet antraip nepasieksi gerų rezultatų.
Arkivyskupo žodžiuose buvo daug tiesos, bet aš norėjau vėl pakartoti, ką jis sakė Dalai Lamai. Suprasti kančios reikšmę viena, o visai kas kita tai prisiminti tada, kai pyksti arba nusivili, arba kenti skausmą.
– Arkivyskupe, pasiimkite mus kartu į ligoninę arba į gydytojo konsultaciją, ten, kur atliekami tyrimai, kur jus bado, skausminga ir nemalonu. Jums tenka laukti, sugaišti daug laiko. Kaip nusiteikiate, kad nepradėtumėte pykti ar skųstis, kad nepasiduotumėte savigailai? Teigiate, jog net ir sunkumų akivaizdoje galima išlikti džiaugsmingam. Kaip jums tai pavyksta?
– Dėl savo skausmo nieku gyvu neturime kaltinti kitų. Aišku, negali paneigti, kad tau skauda. Bet net ir tada gali pastebėti, kokia švelni tave prižiūrinti slaugytoja. Arba koks patyręs tave operuosiantis chirurgas. Tačiau skausmas kartais gali būti toks stiprus, kad šito nebepajėgi. Svarbu nesijausti kaltam. Negalime valdyti savo jausmų. Jie kyla spontaniškai.
Arkivyskupo ir Dalai Lamos nuomonės čia išsiskyrė, per savaitę jie taip ir nesutarė dėl šio klausimo: kiek pajėgiame valdyti emocijas? Anot arkivyskupo, labai mažai. Pasak Dalai Lamos, daugiau, nei įsivaizduojame.
– Ateis laikas, kai tave apims sielvartas, – kalbėjo toliau arkivyskupas. – Krikščionybė moko aukoti savo kančią, susieti ją su Išganytojo sielvartu ir kančia ir taip stengtis tobulinti pasaulį. Tai sumažina egocentrizmą. Tam tikru atžvilgiu nukreipia dėmesį nuo savęs. Ir tada sielvartas tampa pakeliamas. Nebūtina tikėti, kad galėtum pasakyti: turiu gydytojus, kvalifikuotas slaugytojas, kurios mane prižiūri, ir galiu patekti į ligoninę – argi tai ne palaiminimas? Pirmiausia gali nukreipti dėmesį nuo savęs ir nebelaikyti savęs pasaulio bamba. Pradėti suvokti, kad esi čia ne vienas. Pažiūrėk, šalia daug kitų ligonių, kai kuriems galbūt skauda dar labiau. Tarsi būtum įkištas į liepsnojančią krosnį, idant taptum tauresnis.
Antrindamas arkivyskupui įsiterpė Dalai Lama:
– Kenčiame dėl to, kad mąstome pernelyg egocentriškai. Laimingas pasijunti tada, kai su atjauta rūpiniesi kitų gerove. Man neteko patirti tokio fizinio skausmo kaip tau. Tačiau kartą lankiausi Bodhgajoje, kur Buda pasiekė nušvitimą. Ten turėjau pradėti svarbius budistinius mokymus. Bodhgaja yra švenčiausia budistų piligrimystės vieta.
Į mokymus susirinko apie šimtą tūkstančių žmonių, bet staiga pajutau stiprų pilvo skausmą. Tuo metu dar niekas nežinojo, kad jį sukėlė tulžies pūslė, bet man buvo liepta skubiai vykti į ligoninę. Skausmo priepuoliai buvo tokie aštrūs, kad mane pylė prakaitas. Iki ligoninės Biharo valstijos sostinėje Patnoje buvo dvi valandos kelio. Važiuodamas pakelėse mačiau labai daug vargo. Biharas – viena skurdžiausių Indijos valstijų. Pro langą žiūrėjau į basus vaikus ir žinojau, kad jie negauna tinkamo išsilavinimo. Patnos prieigose pavėsinėje išvydau senuką. Purvinais drabužiais, susivėlusiais plaukais, turbūt sergantį. Šalia nebuvo nė gyvos dvasios. Atrodė, jis merdi. Visą kelią į ligoninę galvojau apie tą vyrą jausdamas jo kančią ir visiškai pamiršau savo skausmą. Tiesiog dėl to, kad nukreipiau dėmesį į kitą žmogų, mano paties skausmas smarkiai atlėgo, būtent tai ir daro atjauta. Ji taip veikia net ir fiziniu lygmeniu.
Taigi, kaip teisingai nurodei, problemas sukelia egocentriška mąstysena. Turėtume rūpintis savimi nesavanaudiškai. Jeigu savimi nesirūpinsime, neišgyvensime. Tai būtina. Turėtume būti išmintingai, o ne kvailai savanaudiški. Kvailas savanaudiškumas toks, kai galvoji tik apie save, nesirūpini kitais, juos išnaudoji, ieškai priekabių. Jeigu nori džiaugtis ir laimingai gyventi, turi rūpintis kitais ir jiems padėti. Tai vadinu išmintingu savanaudiškumu.
– Esi išmintingas, – tarė arkivyskupas. – Nesakau, kad išmintingai savanaudiškas. Esi išmintingas.
Dalai Lamos mokyme svarbią vietą užima budistinė proto ir dvasios ugdymo praktika – lodžongas. Vienas pagrindinių dvylikto amžiaus lodžongo nurodymų nesiskiria nuo Dalai Lamos ir arkivyskupo žodžių, kaip svarbu nukreipti dėmesį nuo savęs: „Visi dharmos mokymai sutinka dėl vieno – jie siekia sumažinti žmogaus egocentrizmą.“
Senuosiuose Tibeto raštuose teigiama, kad susitelkę tik į save esame pasmerkti jaustis nelaimingi: „Pagalvok apie tai, kad kančia tave lydės tol, kol būsi pernelyg susireikšminęs ir per daug galvosi, ar esi geras, ar blogas. Kol nenustosi galvoti, kaip gauti, ko nori, ir išvengti, ko nenori, tol nebūsi laimingas.“ Patariama: „Stenkis, kad protas visada būtų tik džiugus.“
Tai kas gi yra tas džiugus protas? Ruošiantis kelionei Džinpa, kuris išvertė ir parašė šio prasmingo teksto komentarą, paaiškino, kad džiaugsmas yra mūsų esminė prigimtis, kažkas, kas suvokiama visiems. Laimės troškimas tam tikru atžvilgiu yra mėginimas iš naujo atrasti pirminę proto būseną.
Budistai, regis, tiki, kad džiaugsmas yra natūrali būsena, bet sugebėjimą patirti džiaugsmą galima lavinti kaip įgūdį. Jau girdėjome, kiek daug priklauso nuo to, į ką sutelkiame dėmesį: į savo kančią ar į kitus, į tyčinę atskirtį ar į nedalomą ryšį.
Gebėjimas lavinti džiaugsmą nėra ištyrinėtas taip nuodugniai, kaip gebėjimas ugdyti laimę. 1978 m. psichologai Filipas Brikmanas (Philip Brickman), Danas Koutesas (Dan Coates) ir Roni Džanof-Bulman (Ronnie Janoff-Bulman) paskelbė reikšmingo tyrimo rezultatus. Jį atlikę mokslininkai nustatė, kad loteriją laimėję žmonės yra ne ką laimingesni už tuos, kurie liko paralyžiuoti po nelaimingo atsitikimo. Šie ir vėlesni darbai iškėlė mintį, kad žmonės turi „lemtingą tašką“, nuo kurio priklauso jų gyvenimo laimės lygmuo. Kitaip tariant, priprantame prie bet kokios naujos situacijos ir neišvengiamai grįžtame prie įprastinės laimės būsenos.
Tačiau naujesni psichologės Sonjos Liubomirski (Sonja Lyubomirsky) tyrimai rodo, kad tik koks 50 procentų žmogaus laimės priklauso nuo tokių nekintančių veiksnių, kaip genai ar būdas, nuo „lemtingo taško“. Kita pusė priklauso nuo daugybės aplinkybių, kurių beveik negalime valdyti, ir nuo mūsų požiūrio bei veiksmų, kuriuos valdome visiškai. Pasak Liubomirski, laimės pojūtis gali labiausiai išaugti dėl trijų veiksnių: gebėjimo pakeisti situaciją teigiamesne linkme, gebėjimo pajusti dėkingumą ir pasirinkimo būti geriems ir dosniems. Būtent apie tokį požiūrį ir elgesį kalbėjo Dalai Lama ir arkivyskupas, prie šio klausimo jie grįš vėliau, kai aptars pagrindines džiaugsmo kolonas.