Spektaklio „Café existans“ premjera įvyks gegužės 29 ir 31 d. kavinėje „Opera Social House“. Kuo netikėtos yra jo repeticijos, ką kurdami savo vaidmenis mąsto aktoriai, kaip jie jautėsi, kai pirmoji peržiūra įvyko net nerepetavus scenų? Apie įvairialypį patirtinio spektaklio kūrimo procesą atvirai ir nuoširdžiai pranešime žiniasklaidai pasakoja spektaklio „Café existans“ aktorė Jolanta Dapkūnaitė.
– Režisieriaus Pauliaus Markevičiaus kuriamas patirtinis spektaklis „Café existans“ nėra tradicinis teatro scenos spektaklis. Negana to, kad jis kuriamas kavinėje „Opera Social House“, šio spektaklio pasakojimo liniją susikurs pats žiūrovas. Ką jums reiškia vaidinti ne teatro scenoje, šįkart – kavinėje? Kaip kitaip jaučiatės? Kuo ypatinga yra ši patirtis?
– Prieš susitikdama su Pauliumi jau nešiojausi galvoje spektaklio, kurio veiksmas taip pat vyksta kavinėje, idėją. Taigi akivaizdu – idėjos nuolat levituoja erdvėje. Smagu, kad viena iš jų realizuojasi. Tikiuosi, kad ir manoji įgaus pavidalą, turinį ir formą.
Visgi vaidinti tokiame spektaklyje yra iššūkis. Teks išbandyti žiūrovų alsavimą į nugarą ar atremti jų komentarus. Jau dabar aišku, kad nėra paprasta suvaldyti tiek daug komponentų: erdvės, teksto, personažų, dėmesio stebintiesiems. Patirtis bus įdomi ir nekasdienė. Tikslas „vaidinti nevaidinant“ ne visada pavyksta. O kurti personažą, kai žiūrovai bus taip arti mūsų, aktorių, atrodo per ryšku. Tai kol kas vis dar mąstau ir repeticijų metu bandau įvairius variantus.
– Papasakokite plačiau apie spektaklio kūrybinį procesą: kaip vyksta repeticijos, ką išgyvenate kurdama savo vaidmenį spektaklyje „Café existans“?
– Spektaklio režisierius Paulius Markevičius yra labai įdomus, be galo organiškas aktorius, kurio vaidmenis kine, teatre labai vertinu. Jo režisūra taip pat labai netikėta. Spektaklio repeticijų pradžioje mes ilgai kalbėjome apie visiškai su spektakliu nesusijusius dalykus, prisiminėme savo skurdžias žinias apie egzistencializmą, jo atstovus, filosofus, kitas susijusias smulkmenas.
Mane žavi tai, kad tik atėjus į repeticiją, jau skamba muzika, kas kartą vis kita. Man patinka, kaip Paulius kuria atmosferą, vis po truputį keičia erdvę. Taip pat jis visiems paruošia norimos kavos, leidžia aktoriams papliurpti apie niekus. Tai labai žavu.
Iš pat pradžių Paulius patarė nesimokyti teksto. Turiu pripažinti, kad tai labai reta. Negana to, jis suorganizavo pirmąją peržiūrą mums net nerepetavus scenų! Taigi tokio nestandartinio kūrybinio proceso metu po mėnesio atsirado daug puikių kolegų surepetuotų scenų lyg iš nieko. Kurdama savo vaidmenį šiame spektaklyje aš mąstau, analizuoju, stebiu, tikrinuosi.
– Ką naujo ar kokių įžvalgų išsinešate iš šio spektaklio kūrybinio proceso?
– Didelis malonumas susitikti su aktoriais, režisieriumi, su kuriais nesi dirbusi, tiesiog bendrauti su mielais žmonėmis. Dar kartą įsitikinu, kad jaunesnė mūsų teatro kūrėjų karta skiriasi savo žmogiškomis, vertybinėmis pozicijomis. Režisierius nebėra visažinis, nurodantis, ką ir kaip daryti.
– Jūsų veikėja Salome yra moteris, kurios personažas yra įkvėptas vienos istorinės asmenybės – Simone de Beauvoir. Salome – lyčių lygybės aktyvistė, siekianti išsikovoti daugiau nei tik lygių teisių patriarchalinėje visuomenėje. Tai moteris, kuri nori save realizuoti, neprisitaiko prie jai, kaip moteriai, keliamų lūkesčių. Su šia veikėja tikrai galima susitapatinti. Kuo ji jums artima, įdomi?
– Kuriant Salome personažą, man imponuoja Simone de Beauvoir veiklos spektras: rašytoja, filosofė, modernaus feminizmo kūrėja, viena iš kelių moterų trečiojo dešimtmečio pabaigoje turėjusių Sorbonos universiteto diplomą. Žavi ir baugina jos drąsa. Nustebina moteriškos prigimties dominavimas – jai didžiausias pasiekimas gyvenime buvo ryšys su Žanu Poliu Sartru. Žinoma, intelektinis bendradarbiavimas buvo svarbiausiųjų sąraše. Jiedu abu gyveno atviroje sąjungoje, dirbo, rašė kartu.
– Kaip jums sekėsi prisijaukinti kuriamą Salomės pasaulį? Kokių iššūkių patyrėte? O galbūt buvo kokių nors netikėtų smagių atradimų?
– Kadangi režisieriaus sumanyme nėra tikslo kurti tikslių istorinių asmenybių kopijų, užduotis keliu pati sau. Noriu sukurti Salomės kalbos paprastumą, gestų taupumą. Visgi Pauliaus surašyti kai kurių scenų tekstai (P. Markevičius yra ir spektaklio „Café existans“ scenarijaus autorius – aut. pastaba) reikalauja spalvų, emocijų, gyvybės. Taigi negaliu būti suvaržyta ir tik kopijuoti įsivaizduojamą asmenybę iš išlikusių video įrašų. O skaitant pjesę, „déjà vu“ momentų visada yra. Mūsų visų gyvenimai panašūs.
– Galbūt ką nors iš Salome perimate į asmeninį gyvenimą?
– Ne, neperimu. Mąstau apie jos gyvenimą, jos likimą. Bandau įsivaizduoti jos pasaulį. Mes visi turime įvairiausių spalvų, kurias galime skolinti: aktorius – personažui, personažas – aktoriui.
– Kaip jūs mėgstate kurti savo veikėjų charakterius? Kaip tai vyksta šįkart? Ar jums svarbiau yra jūsų pačių intuicija, atradimai repeticijų metu ar režisieriaus užduodamas tonas? Kodėl?
– Gražiai atspėjote – intuicija. Bandau atspėti žmogų, su kuriuo susiduriu. Svarbu, kur jis pažeidžiamas, kur nejautrus, ko jis siekia. Kartais scena pavyksta iš karto. Bet būna, kad ir ne tais bėgiais važiuoji.
Smagu, kad Paulius, pats būdamas aktoriumi, supranta šią „virtuvę“ ir neskuba patarinėti. Leidžia visiems aktoriams patiems išsiaiškinti dedamąsias, iš kurių sulimpa vaidmens visuma.
– Kaip manote, kokiam žiūrovui yra skirta šio spektaklio premjera? Ką jis gali atrasti spektaklyje „Café existans“?
– Dar repeticijų pradžioje nesuvokdami visumos, svarstėme, apie ką mes spektaklyje kalbame šiais tekstais. O režisierius atsakė labai paprastai: „apie meilę“. Labai netikėta, kad nebijodamas sentimentų, Paulius nori apie tai kalbėti. Manau, kad tai yra labai gražu. Gąsdina. Bet gražu. Meilė neturi amžiaus cenzo, tad ir spektaklio žiūrovams nėra jokių filtrų. Smagiausia turbūt bus rinktis, kurioje patalpoje, atmosferoje būti, kurių personažų istorijas sekti. Linkiu nepabūgti, pabūti, paklajoti kartu su aktoriais, gal net kurti drauge. Labai jūsų lauksime!
Spektaklio „Café existans“ premjera įvyks gegužės 29 ir 31 d. kavinėje „Opera Social House“ (Lelevelio g. 4).
„Café existans“ režisierius ir dramaturgas – Paulius Markevičius, aktoriai: Jolanta Dapkūnaitė, Indrė Patkauskaitė, Vytautas Kaniušonis, Vygandas Vadeiša, Aistė Lasytė, Karolis Norvilas, Viktorija Žukauskaitė, Šarūnas Datenis. Scenografė – Sigita Šimkūnaitė, kostiumai – Fausta Naujalė, muzika – Jonas Narbutas, šviesos – Julius Kuršys, judesys – Greta Grinevičiūtė, režisieriaus asistentė – Justina Biekšaitė, dramaturgijos konsultantė – Marija Kavtaradzė.
