Įkvėpė senas herbas ir patirtis moterų stovykloje
J. Herlyn sakė, kad knygos „Citrinmedžių vila“ turbūt nebūtų buvę, jei jos draugė nebūtų keliavusi po Toskaną, apsistojusi šv. Bartolomėjaus vienuolyne, tapusiame svečių namais, ir atsiuntusi jai herbo su ežiuku ir trimis žvaigždėmis nuotraukos.
„Ji atsiuntė man nuotrauką ir pasakė, čia tavo šešėlių gaudytojai. Ir tada man kilo mintis pagalvoti, kas atsitiko su šešėlių gaudytojais, tai yra, su kito mano romano heroje Johana, ar ji persikėlė į savo protėvių žemę Italiją, ar ne?“, – pasakojo J. Herlyn.
Tuo pačiu metu jai teko pabuvoti lietuvės organizuojamoje moterų stovykloje Portugalijoje, tad taip šios idėjos ir patirtys tarsi susijungė.
„Seniau aš į tas moterų stovyklas žvelgdavau truputį su skepsiu ir savotiška baime, nes labai mėgstu laisvę, neįsivaizduoju grupinių veiklų uždaroje savotiškoje erdvėje, bet man taip patiko, kad aš nutariau surašyti ir šitas patirtis į knygą. Taip kad ten savotiškai susitinka dvi realybės, tai yra, romano realybė ir tikrovė“, – atskleidė rašytoja.
Ragina kiekvieną pažinti save
J. Herlyn sakė, kad, kaip matyti iš jos kūrybos, jai visada yra labai įdomūs moterų charakteriai.
„Pirmiausia kiekvienas žmogus man tikrai nėra dievybė – jame yra ir gero, ir blogo. Bet norėdami save gerbti, mes pirmiausia turime save pažinti – ne veltui ant Delfų šventyklos kabojo užrašas „pažink save“, o ne „mylėk save“. Ką reiškia pažinti save? Pirmiausia – atsigręžti į savo baimes, pažiūrėti, kokios yra mūsų vaikystės traumos, kurios suformavo mūsų charakterį, nes tik pažinę save mes galime pradėti save gerbti. Manau, kad viena iš laimės dalių yra būtent pagarba sau“, – įsitikinusi ji.
Rašyoja prisipažino, kad pati dažnai susitapatina su savo knygų herojėmis.
„Dažnai taip būna. Su šita žurnaliste Johana, nors ji daug jaunesnė, aš taip pat susitapatinau ir keliavau kartu su ja, stengiausi išjausti visa tai, ką ji jautė – turbūt tiesiog natūralus dalykas. Nors berašydama knygą išties galvojau, apie ką ji, kuo ji skiriasi nuo kitų mano romanų? Tai jau tuo, kad ją rašiau tarp kelionių, todėl joje visko labai daug ir vibracija vienos dalies labai skiriasi nuo kitos. Tai iš vienos pusės yra ir romanas, ir saviugdos knyga“, – kalbėjo ji.
„Pagalvojau, kad pagrindinė tema visgi yra laimės siekimas. Man buvo svarbu išsiaiškinti, kas yra laimė ir nuo ko ji priklauso. Ar tai pasiekti tikslai, ar harmoningi santykiai, sveikata, turtas, ar viskas kartu, o gal iš tikrųjų didžiausias laimės siekimas ir yra pati laimė? Nes kai mes pasiekiame kažkokį tikslą, jis tampa mums tik priemone siekti kitų tikslų“, – svarstė J. Herlyn.
Knygos – ryšys su Lietuva
Nors jau maždaug du dešimtmečius J. Herlyn negyvena Lietuvoje, ji tikino ryšių su gimtąja šalimi nepraradusi.
„Už tai pirmiausia dėkoju savo skaitytojams, dėkoju leidyklai, kuri leidžia ir pasitiki manimi – man knygos yra savotiški tiltai, rišantys mane su Lietuva. Išlaikyti šitą santykį gyvą, ne tik per tėvus, bet ir per knygų rašymą, man yra be galo svarbu. Aš nemėgstu daryti ką nors beprasmiškai, man būtų visai neįdomu rašyti sau kažką ir dėti į stalčių. Man norisi rašyti žmonėms, man norisi būti savotišku vamzdžiu, per kurį pereina informacija ir patenka į to žmogaus sielą, kuriam tas labiausiai reikalinga. Todėl tikiuosi, kad ir „Citrinmedžių vila“ atvers kai kam jų pačių istorijas, jų pačių širdis ir galbūt iš kitų moterų pamokų galės sau išspausti tam tikrą išminties duoklę“, – vylėsi ji.
„Neįsivaizduoju savęs rašančios kažkam kitam, ne Lietuvai. Tai yra mano gyvybingumo šaltinis, man Lietuva yra be galo svarbi. Nors jau beveik dvidešimt metų joje negyvenu, bet vis tiek aš mąstau lietuviškai, aš gyvenu joje savo knygomis – knygos yra mano fizinis kūnas Lietuvoje“, – šypsojosi J. Herlyn.
Apžvelgdama savo jau nueitą kūrybinį kelią, tai yra, dešimt metų, per kuriuos parašė jau dvyliktą romaną, J. Herlyn pastebėjo, kad nuo kitų rašytojų ji skiriasi tuo, kad daugelio kolegų galvose nuolat sukasi naujų romanų idėjos.
„Mano galva dažniausiai yra tuščias baltas lapas ir, kol ten neįkrinta tam tikra romano sėkla ir nematau, kaip iš jos gali išaugti romano medis, aš net nepradedu rašyti. Sakykime, paskutiniai du romanai, kuriems iš tikrųjų įtaką padarė pandeminis periodas, kai man teko atsigręžti į Hamburgą ir susipažinti su Hamburgo istorija, pagimdė romanus, kuriame atsirado istorinė dalis ir atsirado Vokietija. Pirmuosiuose romanuose buvo daugiau jausmo, emocijos, meilės. Meilė visur išlieka kaip viena temų, bet dabar atėjo nauja tema, tai yra, moteriškos bendrystės poreikis ir kas mums suteikia laimę“, – pasakojo ji.