J. Sakalauskas: Susitinkame neramiu laiku. Šiandien norisi kalbėti apie tai, kas vyksta, kuo mes galime prisidėti, kokios naujos formos galėtų būti sukurtos pagalbai Ukrainos žmonėms, kaip kūrybinės ir kultūrinės industrijos atstovai galėtų padėti Europos laisvei ir žiaurios agresijos sustabdymui. Manau, kūrybininkai turi labai daug idėjų, galimybių, ir šiandien jomis reikia pasinaudoti. Jos ne mažiau svarbios nei ginklai. Kultūra – taip pat svarbus ginklas, kuris gali veikti visą pasaulį ir Rusiją, kad agresija galų gale liautųsi. Šiandien mūsų draugams, mūsų broliams ir sesėms Ukrainoje reikia realios pagalbos. Mūsų teatras rengia įvairiausius projektus, kuriais padėsime Lietuvoje gyvenantiems ukrainiečiams, visų pirma tiems, kurie dirba mūsų teatre ir turi giminių Ukrainoje. Taip pat siūlysime įvairias kitas priemones, pavyzdžiui, palaikymo koncertus, kurių dalis jau įvyko ir surinktos lėšos buvo skirtos gynybai.
R. Jadzevičius: Mūsų asociacijos nariai patys pradėjo pervedinėti pinigus organizacijai „Blue/Yellow“. Tie, kurie turi padalinius Ukrainoje, stengiasi evakuoti žmones iš ten, padėti jų artimiesiems, jų šeimoms. Lietuvos žaidimų kūrėjų asociacija stengiasi bendradarbiauti su analogiška Ukrainos asociacija.
L. Lučiūnas: Manau, visi šnekame panašiai tą patį, nes visi turime ir draugų, ir partnerių Ukrainoje. Kai startavo naujas „Dainuoju Lietuvą“ sezonas, iškart susitarėme su mobilaus ryšio kompanijomis, kad visos surinktos lėšos būtų skirtos pagalbos Ukrainai fondams. Svarbu palaikyti nuolatinį ryšį su žmonėmis, kurie ten dirbo ir gyveno normalų gyvenimą, bet šiuo metu sėdi rūsiuose, slėptuvėse arba yra kelyje. Daugelio šeimos išvažiuoja, vyrai yra likę kariauti. Svarbu bendravimas ir nuolatinis dvasios palaikymas.
M. Krukauskas: Svarbus tiek asmeninis, kuomet kiekvienas iš mūsų stengiasi teikti paramą per organizacijas, tiek institucinis palaikymas. LMTA yra pasiruošusi priimti studentus iš Ukrainos, suteikti galimybę dirbti Ukrainos dėstytojams. O svarbiausia šiandien – komunikavimas. Visi karai laimimi ir pralaimimi dėl moralinio nusiteikimo, dvasios stiprybėje daug kas užšifruota. Žmones, tiesiogiai nedalyvaujančius karo veiksmuose, nuolat persekioja nežinomybė. Todėl bet koks palaikymas iš išorės, iš žinomų žmonių, iš menininkų, iš kultūrinių industrijų atstovų yra labai svarbus.
J. Sakalauskas: LNOBT išleido pranešimą visai Europos bendruomenei, kad atsisako būti operos teatrus vienijančioje organizacijoje „Opera Europa“, jei ji nenutrauks ryšių su Rusijos ir Baltarusijos teatrais. Taip jau yra, kad operos teatrai tose šalyse yra tiesiogiai susiję su Kremliumi.
L. Lučiūnas: Tai teisingas sprendimas. Dabar svarbiausia yra išjudinti vidurinį sluoksnį pačioje Rusijoje, kad ne tik oligarchai jaustų sankcijų reikšmę, bet ir žmonės, kurių gatvėse dar nėra daug. Aišku, jie labai įbauginti, jie negali niekur pasisakyti. Mūsų kanalai gali atverti jiems galimybę pasisakyti pasauliui. Iš principo, jie visi labai bijo.
R. Jadzevičius: Jie sako, kad mes nesuprantame, kaip jie bijo. Tačiau mūsų kolektyvinė atmintis yra atėjusi iš mūsų senelių, prosenelių ir tėvų. Jie prisimena, kaip viskas buvo Sovietų Sąjungoje ir kaip sukilę jie sugebėjo išsilaisvinti.
L. Lučiūnas: Aišku, nemirtingumą pelnys tie aukštos moralės žmonės, kurie yra drąsesni už kitus, kurie eina į priekį, kurie nepasisako aptakiai. Karas yra karas – nereikia diplomatijų, turi labai konkrečiai rinktis vieną pusę. Šioje situacijoje atsiduria ir menininkai. Jeigu jie, turėdami didesnes auditorijas, to nedaro, jie yra arba labai įbauginti, arba yra kitoje pusėje.
R. Jadzevičius: Pastebiu, kad kūrybinės industrijos neįsijungia į karo mašiną, kaip vienos ar kitos pusės palaikymą.
M. Krukauskas: Taip, nemažai stengiasi laikytis nuošalyje.
L. Lučiūnas: Mes turime kariauti taip pat.
J. Sakalauskas: Išgirdęs, kaip amžiną atilsį žymus rusų operos solistas Dmitrijus Chvorostovskis dainuoja rusų okupacijos dainas su orkestru, ir jas žiūri bei klauso visas pasaulis, supratau, kad mes turime dainuoti savo dainas. Aš sudainavau partizanų dainą su styginių kvartetu. Mes turime dainuoti savo pasipriešinimo dalyvių dainas. Kare nebūna neutralumo. Būna viena arba kita pusė. Ir jeigu tu sakai, kad tau svarbi Lietuva, tai pasirinkimas yra aiškus, nes šiandien karą galime išspręsti karu.
L. Lučiūnas: Žmonių kūrybinis potencialas iš esmės yra tokia pat gynybinė veikla, kaip ir bet kuri kita gynybinė veikla.
M. Krukauskas: Mes galime paskatinti žmones Rusijoje, kuriuos pažįstame, išeiti į gatves, priminti apie mūsų sąjūdį. Jeigu bus daug žmonių, tankas tikrai nedrįs per juos važiuoti.
L. Lučiūnas: Ten drįsta. Bobutę primušti – kai kurių gvardijų nacionalinis sportas. Mes turime kiek įmanoma viešinti ir skleisti žinią būtent tų, kurie priešinasi agresijai. Kurti ateities viziją, kuri galėtų tapti tikrove. Tironas ilgai nebus, tikėkimės, jo greit nebeliks. Ir vieno, ir kito – to, kuris už tvoros gyvena. Jei yra jiems besipriešinančių žmonių tose šalyse, mes turime tą žinią pranešti kuo didesnei auditorijai. Kiekvienas dirbame savo srityje su tam tikromis grupėmis žmonių. Tos grupės yra labai jautrios. Šiuo metu joks kūrybinis darbas nevyksta – visi skaito žinias ir baisisi įvykiais. Mes turime dirbti su jais. Menininkai yra matomi, jų žodis yra girdimas, todėl jie yra reikalingi.
R. Jadzevičius: Menininkus galima nukreipti teisinga linkme, kad jie kurtų produktą ir viešintų tas žinias, kurios naudingos mūsų suverenitetui. Mes, kaip kūrybinių industrijų atstovai, ką daugiausiai galime padaryti – tai kurti turinį ir skleisti žinias. Čia yra mūsų stiprybė. Karą laimi ne raketos, karą laimi žmonės. Žmonės be moralės neina kariauti. Jie meta ginklus ir nieko nenuveikia.
J. Sakalauskas: Suprantu, kad žmonėms Rusijoje blogai, kad yra galbūt niekuo dėtų žmonių, kurie praras labai daug. Bet šiame etape mūsų teatras priėmė poziciją tam tikrą laiką susilaikyti nuo kontaktų.
L. Lučiūnas: Neparduodame ir neparduosime jokių licencijų. Ir manau, kad ilgai. Jeigu režimas keisis, aš labai tikiu, tai tada dabartinis mūsų durų uždarymas duos rezultatų. Mes priešinamės karui, Rusijos valdžiai, režimui. Pasisakyti nedrįstančių žmonių kvailumui ir aklumui.
M. Krukauskas: Kaip bebūtų, Rusiją šiuo metu yra okupavusi banditų grupuotė, kuri tapatina save su valstybe. Deja, bet bendradarbiaudami su Rusijoje registruotomis organizacijomis, kurios moka mokesčius, mes prisidedame prie karo ir nusikalstamos struktūros išlikimo. Moraliai dabar negalime bendradarbiauti su Rusija. Bet tai nereiškia, kad mes esame prieš Rusijos žmones.
L. Lučiūnas: Putinui pavyko du dalykai labai gerai: nuskurdinti Rusiją ir suvienyti Europą bei pakelti ukrainiečių kovinę dvasią į neregėtas aukštumas. Dabar svarbiausia būtų išvežti iš Ukrainos kuo daugiau moterų ir vaikų bei nuvežti ten ginklų, kad svilintų tuos tankus toliau.
M. Krukauskas: Turiu daug kolegų Rusijoje. Jie sako: koks skirtumas, kas valdžioje, vis tiek visi vagia. Bet juk nebūtinai taip. Kuo tu toliau į vakarus važiuoji, tuo šešėlio ir korupcijos yra mažiau. Mums, kaip kultūrinių industrijų vienos ar kitos srities atstovams, labai svarbu nepamiršti, kad savo veikla ir jos turiniu nešame vienokias ar kitokias žinutes. Mes turime parodyti Rusijos žmonėms, kad iš tikrųjų gali būti kitaip.
L. Lučiūnas: Turime labai aiškiai pranešti tiesą ir blokuoti melą. Mes galime didelėms žmonių auditorijoms pranešti naujienas, kas iš tikrųjų vyksta.
M. Krukauskas: Jeigu įmanoma su žmonėmis diskutuoti – mėginkime diskutuoti, jeigu matome, kad tai beviltiška – palikime. Neleiskime emociškai veikti kitų žmonių.
R. Jadzevičius: Kol karas nepasibaigs, svarbu dalintis žiniomis.
J. Sakalauskas: O ką mes, kaip kultūrinė bendruomenė, dar galime padaryti Ukrainos žmonėms, Vakarų pasaulį šiuo metu saugančiai Ukrainai, kuri suvienijo Europą? Ką galime padaryti, kad mūsų valstybė būtų saugi? Mes supratome, kad turime būti tiesiog kultūringesni. Jei liks menas ir pagarba vieni kitiems, natūralu, kad radikaliai rodoma agresija nesulauks palaikytojų.
R. Jadzevičius: Vienyti. Esame stiprūs, kol esame vieningi. Rusijai nepavyko suskaldyti Ukrainos žmonių. Kūrybinių industrijų žmonės labai daug gali padaryti ne tik savo rate, bet ir skleisti žinią, kurti vienijančius produktus.
J. Sakalauskas: Teatrai, muzika, televizijos laidos, žaidimai, dizainas ir daug kitų įvairių kūrybinių industrijų turi labai didelę įtaką. Jie kaip armija gali kariauti ir stabdyti Rusijos trolius. Ką kūrybinės industrijos gali padaryti, kad mūsų šalis, mūsų ekonomika būtų apsaugota? Kaip sukurti tvarią ekonomiką, kuri galėtų būti saugi?
L. Lučiūnas: Mes dirbame, kad kultūros lauko produktai, nešantys tam tikrą žinią ir nuotaiką, stiprėtų. Tai nesukurs ekonominės naštos. Plisdami įvairiose šalyse, jie generuoja pinigus ir tampa vienu iš saugumo garantų. Mūsų sandėlio nesusprogdinsi. Saugumo garantai: švietimas ir kultūrinis išprusimas, vartojant savoje šalyje sukurtus produktus.
M. Krukauskas: Mūsų darbas ir mūsų produkcija parodo, kad kultūrinė industrija turi ne tik monetarinę vertę, bet ir stiprią vertę žmonių smegenyse. Ji suvokiama, kai pasiekia klausytoją, žiūrovą. Menas atsiranda galvoje. Turime nepasiduoti ir daryti geriausia, ką darome, palaikyti savo kolegas. Svarbiausia dabar nepasiduoti tamsai.
J. Sakalauskas: Valstybė, kurioje yra kūrybinių, kultūrinių, skaitmeninių industrijų, net pasikeitus sienoms, sustabdžius prekybą, vykstant kariniams įvykiams, išliks stabilesnė. Kuo daugiau kultūros bus ekonomikoje, tuo daugiau turėsime išliekančios ekonomikos, kuri karo atveju ne demoralizuos visuomenę, bet skatins vienytis ir kels pasitikėjimą savo tauta.