Drąsios, neordinarios, pralenkiančios laiką asmenybės
J. Sakalauskas kartu su kūrybiniu bičiuliu, režisieriumi A. Lebeliūnu yra sukūrę daug gražių spektaklių, o šis bendras darbas tapo ir savotišku sugrįžimu į kūrybą.
„Be visa ko, A. Lebeliūnas buvo vienas mano pirmųjų vaidybos dėstytojų, daug prisidėjęs, kad ateičiau į teatro pasaulį. Šis darbas svarbus ne tik dėl to, kad atsirado laiko kūrybai, kad su juo grįžtu, jis ypatingas dėl to, kad ši vizija, ši legenda bus papasakota prie Tado Vosyliaus stilizuotos skulptūros Batniavos seniūnijoje (Bubiuose), skirtos Ignotui Karpiui. Kuriant vadinamąjį muzikinį takelį bus atsiremta į garsus, žmonių balsus, muzikantus, kurie yra iš tų pačių Bubių miestelio, atsiremta į to krašto istoriją“, – pasakojo J. Sakalauskas.
Lietuvos istorijoje netrūksta ryškių asmenybių, lemtingų sėkmės istorijų ir įvykių. Šios asmenybės, anot pašnekovo, drąsios, kitokios, visiškai neordinarios, pralenkiančios laiką.
„Šiais laikais taip pat turime tokių asmenybių. Kai kas jų nesupranta, kai kas – laiko išsišokėliais, bet dažnai jie labai svarbūs, eina prieš laiką. I. Karpis buvo tokia asmenybė. Nors ir galėdamas naudotis esama privilegijuota padėtimi, jis paleidžia baudžiauninkus, duoda jiems laisvę, leidžia dirbti, parodo, kad taip netgi geriau – ir jam pačiam, ir visiems kitiems. Tokie žmogiškumo aktai nėra dažni ir šiais laikais, kad tie, kurie turi galią, pinigus, matomumą, padėtų pradedantiems, jauniems, tiems, kuriems reikia padrąsinimo, paramos“, – kalbėjo J. Sakalauskas.
I. Karpis, tęsė jis, altruistinė asmenybė, leidusi žmonėms būti, dirbti, gyventi, būti laisviems: „Džiaugiuosi, kad Lietuvoje buvo daug tokių dalykų, kurie pralenkia laiką – ir demokratija, ir pirma Konstitucija, statutas... Begalės dalykų, kuriuos lietuviams Lietuvoje pavyko padaryti. Buvo daug drąsių žmonių, kurie kovojo už laisvę. <...> Mes turime puikių istorijų istorijoje, apie kurias verta kalbėti.“
Bubiuose esanti T. Vosyliaus sukurta skulptūra I. Karpiui, pašnekovas įsitikinęs, ypatinga, miestelį padaro unikaliu.
Tikisi, kad sumanymas pavirs festivaliu
Buvęs LNOBT vadovas norėtų tikėti, kad birželio 10 d. Bubiuose įvyksiantis meno įvykis ilgainiui taps gražia iniciatyva, kažko naujo pradžia.
„Galėtų tapti festivaliu ar kitokiu veiksmu, kuris ten vyktų. <...> Kalbant apie Bubius, skulptūrą, man atrodo, labai perspektyvi vieta ir kiekvieną vasarą daryti kažkokį judėjimą, vyksmą, ieškoti savo braižo. <...> Norėčiau tikėtis, kad šita skulptūra ir mūsų vizija uždegs naują iniciatyvą, tai taps kažkas tokio, kas tęsis ne vienerius metus, kas sugrįžta kokia nors forma, kūryba lauke, kuri gali traukti bendruomenę, – kalbėjo J. Sakalauskas ir pridūrė, kad sulaukęs kvietimo nedvejodamas pradėjo kurti. – Supratau, kad dabar yra puikus laikas, kai galiu grįžti į kūrybą pilna koja.“
Pastarieji penkeri metai, anot J. Sakalausko, buvo sunkūs, jau nekalbant apie dvejus metus trukusią kovido pandemiją.
Nori įrodyti, kad su teatro bendruomene buvo pasielgta neteisingai
Nepaisant visko, LNOBT, tęsė jis, visada liks mylimu teatru. „ Kaip ir daugeliui solistų, kūrėjų. Man rūpi ir rūpės – kuo galėsiu, visada prisidėsiu prie teatro, padėsiu. Teatre beveik kas dieną repetuoju, susitinku su pianistais, prasidainuoju, einu pro teatrą, su didžiąja dalimi teatro bendruomenės palaikau ryšį. Tikrai nuostabūs, draugiški santykiai, esame kaip didelė šeima. Mano karjera ir ateitis – daugiau ar mažiau yra aiški, bet dabar nekalbėsiu apie tai, liko paskutiniai niuansai“, – nedetalizavo pašnekovas.
Tačiau teismai dėl įvykusio konkurso – vis dar vyksta. J. Sakalauskas tikino norįs įrodyti, kad su teatro bendruomene buvo pasielgta neteisingai.
„Visas teatras – neteisingai padaryto proceso įkaitai. Jau ne kartą paminėjau neigiamus dalykus, kurie buvo – konkursai negali vykti, kai yra žinomi nugalėtojai arba kažkas yra proteguojama. Tai neteisinga – mano, ir kitų atžvilgiu. Kalbant apie teatrą – dėl to jis patyrė didelį nuostolį. Svarbiausia, žmonės, kurie pasijuto niekam nereikalingi... <...> Kažkam nepatiko, kažkas turėjo sąskaitų su manimi... Man atrodo, nomenklatūriniai laikai jau turėtų baigtis, – stumdant šaškes, nuimant nepalankius žmones. <...> Kultūros politikoje jau pats metas pradėti galvoti apie kūrėjus, kaip jie jaučiasi, išgirsti ne tik tuos, kurie skundžiasi, bet ir tuos, kurie džiaugiasi, bandyti įvertinti, ne formaliai, ne iš biurokrato kabineto, bet įsigilinant į procesus“, – priiminėjant sprendimus susidaryti platesnį įspūdį ragino J. Sakalauskas.
Buvęs LNOBT vadovas norėtų iškovoti teisybę, ne dėl savęs, o dėl teatro bendruomenės, į kurios nuomonę, anot jo, nebuvo visiškai atsižvelgta.
„Bent jau į didesnės daugumos. <...> Tai bus ženklas, kad negalima elgtis taip, kaip buvo padaryta. Esu nušviestas kaip valdininkas, įsikibęs į vietą, nors yra priešingai. Tai yra valstybės teatras, jis nepriklauso vienam ar grupelei žmonių. O visa teatro bendruomenė paversta reakcingais žmonėmis, kurie sukiršinti vadovo ėjo protestuoti... Visiška netiesa! <...> Nejautrumas žmonėms, propagavimas valdymo kieta ranka, nebuvimas žmogiškos lyderystės – siutina. Tik laiko klausimas, kada pasikeis vadybos modelis, kuris leis naujiems lyderiams augti, kūrėjams – kurti, idėjoms įsigyvendinti. Mūsų komanda tai propagavo, teatras buvo tapęs atviru, gaila, kad į jį pasižiūrėjo taip, lyg čia nebūtų žmonių“, – sakė J. Sakalauskas.
O kolektyvas, pasak J. Sakalausko, bijo dėl savo ateities, tačiau yra vieningi ir aktyvūs: „Aktyvus, stiprus kolektyvas, kuris gali pakovoti dėl savęs. Tai gražiausias dalykas, dėl to kreipiausi į teismą, dėl to dariau pareiškimus, kad apsaugočiau šiuos žmones. Džiaugiuosi, kad teko sutikti ryškų, apsiginti galintį kolektyvą. Tai vienas ženklų, kad tampame demokratiška valstybe, kur nėra ponų ir liaudies, o yra asmenybės, kurie patys kuria teatrą, kovoja už savo įstaigą.“