Jonas – niekuo dėtas
Anot Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos vyr. specialistės kultūrologės Nijolės Balčiūnienės, švenčiant ilgiausią metų dieną ir trumpiausią naktį Jonas niekuo dėtas.
„Joninės – birželio 24 dieną, tai kartu su krikščionybe atėjusi data. Mes turime kur kas senesnes tradicijas, kai tokį ypatingą metą buvo garbinami žolynai, ugnis, vanduo ir pati Saulė, kuri dabar yra aukščiausiame taške ir tik po kelių dienų sugrįš į žiemos ratą“, – pasakojo kultūrologė.
Aukščiausia danguje Saulė būna nuo birželio 18 iki 23 dienos. Šiomis dienomis nuo seno ir švenčiamos Rasos, dar kitaip vadinamos Kupolinėmis.
Senųjų tradicijų puoselėtojai sako, kad tai stebuklų metas. Nuo seno tikėta, šiuo laiku žydi gražiausi augalai, renkamos vaistažolės, nes kaip tik dabar jos yra sukaupusios magišką jėgą.
„Žolininkės Vilniuje nuo seno turėjo savų tradicijų. Jos rinkdavosi šalia Šv. Jonų bažnyčios, dabartinėje Savivaldybės aikštėje, prie Aušros vartų. Visas miestas kvepėdavo vaistažolėmis. Tokie vaistažolių kermošiai atgijo ir šiais laikais“, – sakė N. Balčiūnienė.
Vainikai lėmė likimą
Žolynai Rasos šventės metu turėjo ir daugiau magiškų galių. Jais buvo puošiami vartai, kupolės, pinami vainikai, kurie vėliau naudoti įvairiausiems būrimams. Vainikus jaunos merginos ir vaikinai mesdavo ant aukštų kupolių – iš kelinto karto užmesdavo, tiek liko metų iki vestuvių; vainikai buvo plukdomi vandeniu, kad susiliestų su kieno nors kito vainikėliu.
Gerbiama buvo ir ugnis. Uždegti aukurai įžiebdavo laužus, kurie šiuo laiku buvo būtini, – tikėta, kad jie stiprina į žiemos ratą sugrįžtančią Saulę. Išlikusi iki šių dienų tradicija šokinėti per laužus taip pat turi magiškų galių. Senovėje per laužą šokdavo net ir labiausia paliegę asmenys. Tikėta, kad tai padės jiems išgyti.
Pamaloninti gamtą
Vanduo vaidino ypatingą vaidmenį ilgiausią dieną ir trumpiausią naktį. Maudynės ežeruose ir upėse teikė jėgų, tačiau daugiausia papročių susiję su rasa. Po ją buvo braidžiojama, joje maudomasi, prausiamas veidas, norint išlikti gražiam, jaunam, sveikam. Su rasa susiję ir kitokie burtai – šeimininkės stengdavosi nubraukti rasą nuo kaimynų pievos ir sugirdyti savo karvėms, kad kaimynų pieno duotų mažiau.
Ypatingo dėmesio sulaukdavo ir Saulė. Vakarinei besileidžiančiai Saulei buvo skirtos vienokios dainos ir rateliai, tekančiai – jau visiškai kitokios.
Visi šie papročiai buvo skirti žmogaus ir gamtos santarvei sustiprinti, gamtai pamaloninti. Šiandien dalį jų esame primiršę, kita dalis nebeteko savo magiškos prasmės. Rasos šventė sutapatinta su Joninėmis ir neretam siejasi tik su linksmybėmis ir paparčio žiedo paieškomis. Mat jis garantuoja turtus ir sėkmę, nesvarbu, kad dar niekas jo nėra radęs.
Jonai nyksta?
Matydamas šiuolaikinių vardų įvairovę jau turbūt ne vienas susimąstė, kad galbūt ateis diena, kai tiesiog nebeturėsime ko sveikinti Joninių proga. Nors Jono vardas vis dar populiariausias Lietuvoje, savo atžalas šiuo vardu pavadina vis mažiau tėvelių. 2007 metais populiariausi mažiesiems duoti vardai buvo Matas, Lukas, Nojus, Dovydas, Dominykas, bet Jonas į dešimtuką nebepateko.
Retai aptinkama tarp įregistruojamų naujagimių vardų ir Janina. Mergaitės pernai metais dažniausia gaudavo Kamilės, Emilijos, Gabijos, Austėjos, Gabrielės vardus. Tiesa, Janinų vis dar turime daug, mat tarp populiariausių 2008 metų pradžios vardų Janina buvo trečioje vietoje ir ją lenkė tik Ona ir Irena.
Vilniuje Jonų kasmet taip pat turime vis mažiau. Anot Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus vyriausiosios inspektorės Agnės Lukauskaitės, Jonas sostinėje yra gana retas vardas.
„Tokių atvejų, kai tėvai savo naujagimiui suteikia Jono vardą, pasitaiko retai. Tačiau matome tendenciją, kad šis vardas po truputį vėl populiarėja – šiemet Jonų užregistruota daugiau nei praėjusiais metais. Su Janinomis kitaip – per šiuos metus vardo Janina dar neužregistravome nė karto“, – apie vaikų vardus pasakoja A. Lukauskaitė.
Anot civilinės metrikacijos skyriaus vyriausiosios inspektorės, šiuo metu populiariausi mergaičių vardai Vilniuje yra Ugnė, Rusnė, Emilija, Gabrielė, Gabija, Liepa, o berniukų – Matas, Kajus, Jokūbas, Džiugas, Danielius, Dominykas. A. Lukauskaitė tikina, kad tėvai savo atžaloms stengiasi parinkti originalų ir modernų vardą, mažai yra tokių, kurie renkasi senesnius, tradicinius. Turbūt todėl itin mažai jaunųjų vilniečių šaukiami Petro vardu.
Tiesa, banga, kai vaikai gaudavo meksikietiškų serialų herojų vardus, jau irgi praėjo, dabar tokių atvejų pasitaiko retai, o ir tie – mažesniuose miesteliuose ir kaimuose.