Jono Maldžiūno kūriniai – ir romantiškos kopos, ir mafijos dėmesį pritraukiančios akcijos: ne dėl smalsuolių – tik iš širdies

Menininkas Jonas Maldžiūnas savo kūryboje ėmėsi smėlio temos, nes jį visada žavėjo mirusios kopos Neringoje. Tačiau tik kiek atsitraukęs nuo savo darbų suprato, kad pati pasąmonė jam padiktavo aukštesnę užduotį, tapo aišku, kad viena koliažų ciklo dalis kalba apie karą Ukrainoje. Kūriniuose atvaizduoti tokie amžinybės simboliai kaip kaukolė, vilties – augalas, užpustytame smėlyje, anot J. Maldžiūno, atitinka šiandieninę Ukrainos situaciją, kur greta vienas kito stovi amžinybė, mirtis ir viltis. „Žmogaus gyvenime dažnai suveikia pasąmonė – iškylantys vaizdiniai gali aplankyti sapnų ar nuojautos forma“, – apie pranašiškumo užuominas kalbėjo J. Maldžiūnas, kurio paroda „Mirusios kopos“ nuo birželio 7 d. rodoma Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“.

Gyvena gyvą gyvenimą

J. Maldžiūnas įsitikinęs, kad temas pateikia pats gyvenimas. „Vienokios temos gimsta Vilniuje uždaroje prieblandoje, mano dirbtuvėlėje, o kitokios – kai tapau sodyboje, gamtos apsuptyje. Ateina peliukas, atšliaužia žaltys, atskrenda paukštis į dirbtuvę, mes bendraujame, kaip aš jų nenutapysiu?“, – šypsodamasis sako menininkas.

Jo kūryba ekspresyvi, pasižyminti skirtingomis raiškomis. J. Maldžiūnas studijavo dizainą, tapybą, dirbo keramikos, grafikos srityse. Kurdamas ne tik tapo, bet ir fotografuoja, degina, karpo, klijuoja, rengia menines akcijas, instaliacijas, performansus...

„Daug rašau poezijos... Jos bus ir per parodos uždarymą, atiduosiu duoklę savo sutiktiems žmonėms – mokytojams, draugams, artimiesiems. Nutapiau 65 paveikslus, kuriuos visus padovanosiu. Vykstant parodai juos visi galės apžiūrėti, o vėliau drobės atiteks mano brangiems žmonėms“, – dalijosi planais menininkas.

Pandemija, kraupios žinios iš Ukrainos daugelį išvedė iš pusiausvyros. J. Maldžiūnas taip pat išgyvena kolektyvinę traumą, tačiau tikino besistengiantis gyventi „gyvą gyvenimą“. „Turiu nuostabią šeimą, tris vaikus, puikią, gražią žmoną, atrodytų, ko daugiau trūksta? Bet kažko trūksta... Tada pasineri į tą kitą gyvenimo pusę, kur kažkas atsitinka. O kai atsitinka – visa tai atkeliauja į drobes. Truputis filosofijos“, – apie kūrybinį procesą kalbėjo menininkas.

Turbūt ir šiek tiek magijos, – įsiterpiu su klausimu. „Gerame kūrinyje telpa viskas – muzika ir poezija, filosofija ir išmintis... Kai yra visi šitie elementai, tada yra pilnatvė“, – sakė jis.

Menininkas pasakojo, kad kurdamas paveikslą pradžioje jį padaro visiškai abstraktų, tik tada pamatantis, „kas jame turi gyventi“. „Nepradedu nuo veikėjo, o nuo fono. Tas pats buvo ir su Ukrainos tema, ir kituose darbuose“, – pažymėjo jis.

Paklaustas, kaip rutuliojasi pati kūrinio idėja – vaizdinys gimsta dirbtuvėse ar prieš ateinant į jas, J. Maldžiūnas sakė, kad būna įvairiai: „Pamatai saulėlydį – jis mane inspiruoja, o kitą kartą – užtepu dažų... ir pamatau saulėlydį. Gal tik du raudoni brūkšneliai, bet man tai saulėlydis.“

Cenzūra kaip įdomus žaidimas

J. Maldžiūnas – vienas iš lūžio kartos menininkų, kuriam ypač svarbi kūrybinė laisvė, nes sovietmečiu teko patirti cenzūros skonį. „Ta cenzūra buvo pakankamai įdomus žaidimas. Tais laikais kurdamas paveikslą siekdavai atvaizduoti tokį kryžių, kurio gali išsiginti – užmaskuoji, regis, jis yra, o kartu ir nėra. Tai žaidimas, kurio šiandien nebereikia, tu gali kalbėti atvirai“, – sakė kūrėjas.

Tačiau užslėpta autoriaus mintis visada kursto fantaziją. J. Maldžiūnas su šia mintimi sutiko, anot jo, vadinamosios japonų non-finito estetika – neužbaigtumo, užuominos, neišsakymo principas ypač svarbus dailėje: „Išėjęs tuos mokslus – pas kiniečius, per vaikus mažus... Spalvos Dievo duota arba ne. Su kiekvienu elementu turi suvesti sąskaitas, pažinti save.“

Į menus linkusios asmenybės turi stiprų kūrybos ir saviraiškos poreikį nuo pat jaunų dienų. Kaip to įrodymą J. Maldžiūnas taip pat turi išsaugojęs vieną tapybos darbelį, kai paauglystėje kartu su draugu buvo pabėgę iš namų, kur tapė iš natūros sodybą prie jūros...

„Jau tais laikais buvo toks polėkis – būti laisvu. Aš išvažiavau – ir niekieno reikalas, tik mano. Esu chuliganas, atvirai sakant. Keturiolikos metų buvau. Ten mus ir pasieniečiai „supakavo“, istorija, verta plunksnos! Vienas darbas išliko, kažkas pamatęs sakė, kad tai rusų realizmo pavyzdys, – juokdamasis pasakojo J. Maldžiūnas. – Būdavo iš visko mokaisi. Kai po nuotykių prie jūros grįžau į Dailės mokyklą (man mokytojavo Arvydas Martinaitis ir Ričardas Vaitiekūnas), atnešiau keturis darbelius ir pastačiau. Atėjo A. Martinaitis sako, va, šitie du paveikslai – liuks, o anie š... Po valandos atėjęs R. Vaitiekūnas, kad anie du liuks, o tie – š... Supratau, kad reikia mažiau klausyti kitų, o daryti savo. Nuo tada ir prasidėjo mano savarankiškesnis judėjimas link to, ką darau dabar.“

Prieš smurtą, baimę ir blogį

J. Maldžiūnas yra pagarsėjęs ne tik kaip ekspresyvios, funkcionuojančios skirtingomis raiškomis ir medijomis menininkas, bet ir kaip skandalingų akcijų Kaune prieš smurtą „Kartuvės“ (1996), prieš baimę ir blogį „Elektros kėdė“ (2013) autorius bei organizatorius.

„Esu padaręs dvi kolosalias akcijas Kaune, Rotušės aikštėje. „Kartuvės“ net pusantro mėnesio stovėjo. Galingas dalykas! Laikraščiai žmonių laiškus spausdino kiekvieną dieną, išaiškėjo visi mafijozai. Žodžiu, turėjau net pabėgti į Ameriką, kad manęs nenukautų... ir išvykau, o ten vėl istorijos – galėčiau pasakoti iki ryto“, – atvirai kalbėjo J. Maldžiūnas.

Kitą akciją J. Maldžiūnas pasakojo surengęs tuomet, kai mirė kolega, tapytojas Linas Katinas. „Per naktį nutapiau paveikslą, kitą dieną su L. Katino sūnumi nusinešėme jį prie Neries. Žiema, ledo lytys plaukia... mes paveikslą padėjome ant ledo lyties, padegėme, ir išlydėjome. Tokiems dalykams man turi būti būtinybė. Neprisigalvoju ir niekada neprisigalvosiu kažkokių keistų fokusų, pritrauksiančių smalsuolius. Tai turi ateiti iš širdies, būti tikra ir būtina“, – sakė kūrėjas, kuris meną prilygina filosofijai.

J. Maldžiūnas tikino ateities planų nekuriantis, nes išsireiškimą „kai tu planuoji, Dievas juokiasi“ priima rimtai, taiko sau. „Nežinau, kas bus rytoj, tik stengiuosi kažką daryti, tame kažką pajausti ir pamatyti. Užsikabini – atsiranda tema, daugiau paveikslų, kurį laiką tuo gyveni“, – sakė jis.

Kuo šiandien galėtų pasigirti? „Prieš savaitę pagavau milžinišką žuvį. Esu žvejojantis nuo vaikystės, man tai nesvetima. Pagaunu tokius milžinus, gražu pažiūrėti – tai irgi gyvenimas. Jei sykį pasirašei gyventi šitokį gyvenimą, visą laiką, kai užmeti meškerę – be jokių išlygų – tarnauji. Lauki kibimo. Tai gera alegorija...“, – nutęsė menininkas.

J. Maldžiūnas gimė Kaune 1956 m. Studijavo Kauno dailės mokykloje, Vilniaus dailės institute, akademijoje. 1986 m. dėstytojavo Kauno Stepo Žuko technikume, 1994–1995 m. mokytojavo Kriūkų vidurinėje mokykloje, 1995–2009 m. – dėstė grafiką ir keramiką Šakių meno mokykloje. 2009 m. atidarė privačią edukacinę studiją. 1983 m. surengė pirmą autorinę parodą Kauno dailininkų sąjungoje, vėliau rengė parodas Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo kolektyvinėse parodose. 1996 m. gavo Jacksono Pollocko žmonos įkurto Pollock–Krasner fondo stipendiją ir stažavosi Niujorke.

LDS galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7) J. Maldžiūno paroda „Mirusios kopos“ veiks iki birželio 30 d.