Juan Manuel Cañizares, ispaniškojo flamenko gitaristas ir kompozitorius, stovi gretose kartu su pasaulio žvaigždėmis – Paco de Lucia, Peter Gabriel, Al Di Meola ir kt. Jo karjera trunka daugiau kaip keturis dešimtmečius. Atlikėjas yra pirmas ir vienintelis flamenko gitaristas, pakviestas groti su Berlyno filharmonijos orkestru (vad. seras Simon Rattle). J.M. Cañizares ne tik koncertuoja, bet ir moko bei tyrinėja flamenko. Nuo 2003 m. jis dėsto prestižiniame Katalonijos muzikos koledže „Escola Superior de Música de Catalunya“ (ESMUC), taip pat veda meistriškumo pamokas tiek Ispanijoje, tiek užsienyje, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Papasakokite apie pirmąją Jūsų pažintį su flamenko.
Sunkus klausimas (šypsosi). Aš gimiau Andalūzijoje, čia gimė ir flamenko kultūra. Čia oras prisodrintas flamenko. Mes visi kvėpuojame šiuo ritmu. Mano tėvas buvo flamenko dainininkas. Mano brolis – flamenko gitaristas. Būdamas šešerių irgi pradėjau groti gitara, o iki tol įdėmiai klausiausi. Buvau drovus berniukas ir tik grodamas išreikšdavau savo jausmus – tai man teikė didžiulę laimę ir malonumą. Aštuonerių pradėjau kurti gitaros muziką ir patyriau kūrybos laisvės džiaugsmą – atsivėrė visiškai naujos galimybės. Supratau, kad gitara yra skirta ne tik jau egzistuojančių kūrinių atlikimui, bet ir naujų gimimui. Prisimenu, tuomet nustojau žaisti su draugais, sėdėdavau namuose ir kurdavau... Flamenko yra mano gyvenimas.
Flamenko muzikoje susitinka afrikiečių, žydų, romų ir kitos kultūros.
Ispanijoje mėgstame juokauti, kad flamenko yra kultūrų kryžius. Toks, kur stovi kapinėse (juokiasi). Ispanija yra kultūrų baseinas su itin turtinga istorija. Čia tiek architektūroje, tiek papročiuose ar liaudies dainose galima pastebėti žydų, krikščionių, islamo ir kitų ženklų. Ilgainiui iš tokio kultūrų mišinio gimė flamenko reiškinys. Ir šiandien dėl itin aukšto lygio atlikėjų flamenko patenka į profesionalios muzikos kategoriją. Panašiai, kaip ir džiazas, kilęs iš sąlyginai mažos vietovės ir kartu su Miles Davis ir kitais meistrais išplaukęs į plačiuosius vandenis.
Ar sutinkate, kad flamenko neša tolerancijos žinutę?
Manau, kad flamenko neša taikos žinutę. Kai kalbame apie meną apskritai, kalbame apie materialumo priešingybę, kalbame apie jausmus, grožį ir panašius dalykus. Liūdesį, pyktį ar džiaugsmą kurdamas gali išreikšti, perkeisti. Ir čia nebelieka vietos agresijai – karui.
Stereotipinis flamenko, regis, yra labai išraiškingas, savyje turintis daug aistros ir karščio. Kita vertus, Jūsų atlikime girdime nemažai lyrinės estetikos. Ką Jūs apie tai manote?
Galbūt po pasaulį yra pasklidęs toks flamenko stereotipas – fiesta, aistra, daug ryškių spalvų... Mes tai vadiname turistų flamenko. Ir jis nebūtinai yra paviršutiniškas. Žinau begalę puikių tokio stiliaus atlikėjų. Vienaip ar kitaip, flamenko veriasi kaip vėduoklė, kurioje telpa ištisas pasaulis su daugiasluoksne filosofija ir poezija – negalime jo sprausti į rėmus.
Aš atlieku autentišką flamenko muziką, prisodrintą gilių emocijų. Pavyzdžiui, yra nemažai dainų, kuriomis išreiškiamas gedulas, liūdesys... Kad ir kokia emocija bebūtų, svarbiausia parodyti kiekvieną jos atspalvį.
Kokia yra flamenko ateitis?
Matau daug vilties. Matau daug jaunų ir be galo talentingų atlikėjų, kurie turėtų išsaugoti flamenko širdį. Na, o jeigu jiems nepavyks, visada galime atsigręžti atgal ir grožėtis istorijoje inkrustuotais flamenko genijais.